Po Pensilvanijos seksualinio išnaudojimo ataskaitos paskelbimo Pranciškus kviečia katalikus atgailauti pasninku ir malda. „Laiške Dievo tautai" popiežius asmeniškai reaguoja į tikinčiųjų skausmą, kurį sukėlė iškelti faktai apie netolimoje praeityje katalikų dvasininkų įvykdytų seksualinių nusikaltimų prieš nepilnamečius mastą. 

Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, reguodamas į popiežiaus laišką, ragina: „Įsiklausykime ir ypač jautriai atsiliepkime į šį Šventojo Tėvo kvietimą maldai ir pasninkui, atgailaujant už Bažnyčios narių padarytas nuodėmes ir nusikaltimus. Tegul tai padeda mums, laukiant Šventojo Petro įpėdinio Lietuvoje, iš naujo atpažinti savo, kaip Dievo Tautos narių, pašaukimą: „Jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai. Jūs esate Kristaus kūnas ir atskiri jo nariai“ (1 Kor 12, 26–27).

Popiežiaus laiško ištraukos:

„Jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai“ (1 Kor 12, 26). Šie šv. Pauliaus žodžiai garsiai skamba mano širdyje, kai vėl matau daugybės nepilnamečių skausmą dėl patirto lytinio išnaudojimo, piktnaudžiavimo sąžine ir valdžia, kuriais nusikalto nemažas skaičius dvasininkų ir vienuolių. [...] Žiūrint į praeitį, niekada nebus pakankamai padaryta prašant atleidimo ir atsilyginant už žalą. Žiūrint į ateitį, niekada nebus pakankamai padaryta, kad būtų sukurta kultūra, sugebanti sustabdyti ne tik tokių situacijų pasikartojimą, bet kad išvis jos nesikartotų ir nebūtų dangstomos. Nukentėjusiųjų ir jų šeimų skausmas reikalauja, kad būtų dar kartą aiškiai išsakytas mūsų pasiryžimas užtikrinti nepilnamečių ir pažeidžiamų suaugusiųjų apsaugą.“

„Pastarosiomis dienomis  buvo paskelbta ataskaita, kurioje aprašoma patirtis ne mažiau kaip tūkstančio asmenų, tapusių lytinio išnaudojimo, piktnaudžiavimo valdžia ir sąžine aukomis. Dvasininkų įvykdyti nusikaltimai apima septyniasdešimties metų laikotarpį.  Nors dauguma atvejų įvyko praeityje, vis dėlto [...] žaizdos niekada visiškai neišnyksta, ir tai mus įpareigoja griežtai pasmerkti tą žiaurumą ir sutelkti jėgas, kad ši mirties kultūra būtų išrauta su šaknimis. Šios žaizdos neturi senaties. Kyla į dangų ir jaudina širdį nukentėjusiųjų skausmo aimanos, kurios ilgai buvo ignoruojamos, slepiamos ir tildomos. Tačiau šis šauksmas buvo stipresnis už visus bandymus jį nutildyti, taip pat už netinkamus sprendimus, kurių ėmęsi asmenys tapo nusikaltimų bendrininkais. Ta šauksmą Viešpats išgirdo ir mums dar kartą akivaizdžiai parodė, kieno pusėje Jis nori būti.  [...] Mums gėda, kai suprantame, kad savo gyvenimo stiliumi išdavėme ir išduodame tai, ką žodžiais skelbiame.“

„Su gėda ir gailesčiu mes, kaip Bažnyčios bendruomenė, prisipažįstame, kad nesugebėjome būti su tais, su kuriais privalėjome būti, kad nesugebėjome laiku suprasti, kokia didelė ir rimta žala padaryta daugybės žmonių gyvenimams. Apleidome ir išdavėme mažutėlius. Kartoju žodžius, kuriuos pavartojo kardinolas Ratzingeris Kryžiaus kelio meditacijoje 2005 m. Didįjį penktadienį: „Kiek purvo yra Bažnyčioje tarp tų, kurie, būdami kunigai, turėtų visiškai priklausyti Viešpačiui! Kiek išdidumo, kiek pasitikėjimo savimi! [...] Iš sielos gelmių turime į Jį kreiptis iš šaukti: Kyrie, eleison – Viešpatie, pasigailėk.“

„To, kas įvyko, dydis ir mastai reikalauja, kad prisiimtume už tai atsakomybę globaliai ir kaip bendruomenė. [...] Žinau apie darbą ir pastangas, dedamas įvairiose pasaulio šalyse, siekiant garantuoti saugumą ir apsaugą vaikams ir pažeidžiamiems suaugusiesiems, žinau, kad taikoma „nulinė tolerancija“ tiems nusikaltimams ir siekiama nubausti kaltininkus. Pavėlavome imtis šių taip labai reikalingų veiksmų ir sankcijų, tačiau tikiu, kad tai padės garantuoti geresnę apsaugą šiandien ir ateityje.“

„[...] Būtina, kad kiekvienas pakrikštytasis dalyvautų bažnytiniame ir socialiniame atsinaujinime, kurio mums taip labai reikia.“ [...] Raginu visą tikinčią šventą Dievo tautą atgailauti ir melstis, kad Viešpats pažadintų mūsų sąžines, solidarumą ir pasiryžimą kurti saugią aplinką, kurioje niekados daugiau nesikartotų tokie piktnaudžiavimai.“

„[...] Sunku įsivaizduoti atsivertimą be visų Dievo tautos narių dalyvavimo. Kaip tik priešingai: kiekvieną kartą, kai bandėme nutylėti, nutildyti, ignoruoti Dievo tautą, atsižvelgti tik į mažas elito grupes, mes kūrėme bendruomenes, programas, teologinius sprendimus, dvasingumą ir struktūras be šaknų, be atminties, be veido, be kūno, o galiausiai ir be gyvybės. Aiškiai matome, kad klaidingai buvo suvokiamas Bažnyčios autoritetas ir valdžia. Ir kad tai dažnai buvo būdinga toms bendruomenėms, kuriose buvo nustatyti lytinio išnaudojimo, piktnaudžiavimo sąžine ir valdžia atvejai.  Klerikalizmas ne tik anuliuoja krikščionių asmeniškumą, bet taip pat nuvertina ir sumenkina Krikšto malonę, kuria Šventoji Dvasia apdovanojo žmonių širdis. Klerikalizmas, remiamas tiek kunigų, tiek ir pasauliečių, ardo Bažnyčios kūną ir yra kaltas dėl daugybės šiandien mus palietusių blogybių. Tarti „ne“ išnaudojimui ir piktnaudžiavimui reiškia tarti „ne“ visoms klerikalizmo formoms.“

„[...] Mes, kaip Bažnyčia, turime pripažinti ir su liūdesiu bei gėda pasmerkti pašvęstųjų ir dvasininkų įvykdytus žiaurius nusikaltimus, taip pat visų tų, kurių misija buvo saugoti ir ginti pažeidžiamuosius. Prašome atleidimo už savo ir kitų nuodėmes.  Nuodėmės suvokimas padeda suprasti praeities klaidas, nusikaltimus ir sužeidimus, o kartu  padeda atsiverti ir labiau pasiryžti šiandien eiti nauju atsivertimo keliu. Atgaila ir malda taip pat mums padės jautresnėmis akimis ir širdimi matyti kito žmogaus kančią, padės įveikti galios ir turėjimo troškimą, kuris yra daugybės blogio priežastis. Malda teatveria mūsų ausis tyliam vaikų, jaunuolių ir neįgaliųjų skausmui. Pasninkas teišugdo mums teisingumo alkį ir troškulį, tepaskatina eiti tiesos keliu ir paremti visas reikalingas teisines priemones.“

Laišką galima skaityti užsienio kalbomis: anglųitalųprancūzųvokiečiųispanųlenkųportugalų.
Netrukus turėtų pasirodyti vertimas į lietuvių kalbą.