Laikraštis „Aušra“. Lietuvos švietimo istorijos muziejaus nuotrauka

Literatūros kritiko, Klaipėdos universiteto docento dr. Marijaus Šidlausko tekstas, parengtas pagal pranešimą, skaitytą akademiniame vasaros seminare „Literatūros salos 2018“.

Šios temos pretekstas galėtų būti Tomo Venclovos teiginys iš jo 1983 m. rašyto straipsnio „Aušros perspektyva“: „Su Aušra į lietuvių kultūrą pirmąsyk atėjo ne atskiras veikėjas ar mažas veikėjų būrelis, bet ištisa karta – beje, viena iš stipriausiųjų kartų, kokios Lietuvoje yra buvusios.“ Venclova turi galvoje aušrininkų kultūrinės akcijos pobūdį ir poveikį ir suvokia juos ne demografine, o daugiau sociokultūrine prasme, kaip idealistiškai angažuotos dvasinės bendrijos tipą, kurį jungė atgimstančios modernios tautos vizija. Šiuo požiūriu solidarumą aušrininkams jautė ir, norisi tikėti, tebejaučia visos lietuvių kartos, kurioms rūpi tauta, tėvynė ir valstybė. (Ar, kiek rūpi ir kodėl gali nerūpėti – atsišakojančios potemės mūsų tolesnėms diskusijoms.)

Nors karta (tuo pačiu laiku gyvenantys artimo amžiaus žmonės) – pirmiausia socialinis darinys ir sociologinis konstruktas, tačiau kartos jausmas sociologiniais tinklais jau sunkiai pagaunamas. Tai asmeniškesnis ir intymesnis bendrumo ryšys, tam tikras genetinio (generacija iš gr. genos – giminė, kilmė), psichokultūrinio, vertybinio giminingumo derinys, kuris dažnai užsimezga intuityviai ir, kaip ir kiekvienas dvasinio pobūdžio fenomenas, racionaliai niekada iki galo nepaaiškinamas. Toks vidinis solidarumas gali suartinti skirtingiausių epochų žmones – tarkim, Sigitą Gedą jis esmingai siejo su Antanu Strazdu, o temperamento ir socialinės laikysenos požiūriu – ir su poetu aušrininku Andriumi Višteliu. Būtent vidinės gijos labiausiai suartina ir vadinamąsias literatūrines kartas, kurių išskyrimas palengvina tipologizavimo darbus ir yra literatūrologų itin mėgstamas (pvz. – Virginijos Balsevičiūtės monografija Vytautas Mačernis ir jo karta, 2001).

Žemininkų kartos konceptas apskritai yra vienas ryškiausių mūsų literatūros istorijoje, sumodeliuotas dar Juozo Girniaus įvade 1951-ųjų metų antologijai Žmogaus prasmės žemėje poezija (Trečiajai mūsų poezijos kartai atėjus). Įvardindamas žemininkus kaip trečiąją mūsų poezijos kartą, Girnius kalba apie generacinį solidarumą, o jų kūrybinį giminingumą išveda ne tiek iš tarpusavio santykių, kiek iš santykio su ankstesniąja karta. Mūsų naujojoje poezijoje jis išskiria tris poetų kartas, išreikštas trejopu mūsų poezijos generaciniu ritmu: tautinis atgimimas (Maironis, Kudirka, Jakštas) – nepriklausomybės metai (pirmoji banga – Kirša, Binkis, Putinas, Sruoga; antroji banga – Aistis, Nėris, Miškinis, Anglickis, Boruta, Brazdžionis) – tėvynės praradimas (Kėkštas, Bradūnas, Nyka-Niliūnas, Nagys, Mačernis).

Pirmajai – Maironio kartai esąs būdingas visuomeniškumas, patriotinė pareiga, antrajai – asmeniškumas, o trečiajai – siaurą subjektyvumą įveikęs universalus idėjinis objektyvumas, egzistencinis žmogaus prasmės žemėje rūpestis. Girnius aiškiai favorizuoja trečiąją kartą – žemininkus, kurių dauguma lankė jo filosofijos seminarą Vytauto Didžiojo universitete 1941–1944 m., o jo trinarė generacinė schema, primenanti Georgo Hegelio tezės-antitezės-sintezės triadą, suponuoja poezijos raidos istorinę pažangą. Nesiimdami kritikuoti šios schemos subjektyvumo ir polinkio į istoricizmą grįžkime prie pirmosios – Maironio, Kudirkos, Jakšto kartos, juolab kad visa ši trijulė kaip poetai debiutavo Aušroje, o kaip tėvynės mylėtojai galėtų būti priskirti tam pačiam Aušros inicijuotam patriotų idealistų klubui. Tačiau jų kūrybinės brandos laikas nesutampa su Aušros gadyne, todėl su aušrininkų generacija sensu stricto jų netapatiname. 

Laikraštis „Aušra“. 1884 m. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų nuotrauka

Iš pirmo žvilgsnio aušrininkų generacijos sąvoka neatrodo problemiška – tai žurnalo Aušra sumanytojai, kūrėjai ir aktyviausi bendradarbiai, susitelkę apie šio leidinio ideologo ir pirmojo redaktoriaus Jono Basanavičiaus figūrą. Tačiau Aušra ėjo tik trejetą metų, o generacija paprastai savo veidą suformuoja per du–tris dešimtmečius, taigi per dešimteriopai ilgesnį laikotarpį. Nėra savaime suprantamas dalykas ir aušrininkų kolektyvinė tapatybė, juolab kad mūsų laikais, tapatybių irimo ir ieškojimo gadynėje, tapatybės šaltiniu tampa nebe tradicija ir autoritetas, o paties tapatybės subjekto pasirinkimai ir veiksmai, jo savikūros patirtis, besirandanti iš savasties susidūrimo su įvairiais kitais ir kita. Individualus aušrininkų savikūros turinys, jų likimai labai skirtingi, aprėpiantys ir aukščiausią pripažinimą (Basanavičius, Petras Vileišis), ir asmenybės tragediją (Vištelis), tačiau juos visus jungia individualumo auka visuomeniškumui, pasišventimas tautai ir tėvynei. Aušrininkus kaip generaciją steigia jau kolektyvinė savikūra. Per Aušrą S. Daukanto herojinis individualizmas (o jo kartos požiūriu – veikiau sociokultūrinis vienišumas) tampa kolektyvine heroika, ir šis persilaužimas mūsų atgimimo istorijoje pasirodė lemtingas. Būtent per šio lūžio prizmę geriausiai atsiskleidžia Aušros istorinė reikšmė ir poetinė legenda.

Mūsų istoriografijoje Aušros reikšmę (o sykiu ir tam tikrą recepcijos inerciją įtvirtino V. Mykolaičio-Putino pasiūlyta priešaušrio / poaušrio perskyra, kurią Putinas pagrindė iš L. Karsavino perimta istoriosofine XIX amžiaus koncepcija. Pasak Karsavino, XIX amžius yra statinės (pasyvios) ir dinaminės (aktyvios) tautinės kultūros susidūrimo laikas ir erdvė. Putinas šį susidūrimą traktuoja kaip dviejų kultūrinių fazių kritinę ribą, kai aušrininkai „iš pasyvaus apsigynimo statizmo pereina į veiklų puolimo dinamizmą“. Ilgainiui aušrininkų, svarbiausių tautos budintojų ir judintojų įvaizdis, sustabarėjo ir apaugo stereotipais. Tokiai aušrininkų mitologijai buvo energingai pasipriešinta tiek iš radikalios kairės (Vincas Mickevičius-Kapsukas), tiek iš katalikiškosios dešinės (Vaižgantas, Stasys Yla).

Kapsukas, kabindamas Aušros veikėjams „niekingų caro bernų“ etiketes, putoja klasine neapykanta ir suvedinėja politines-ideologines sąskaitas, o štai Vaižganto ir Ylos mintis verta pacituoti kaip suinteresuoto kultūrinio vertinimo ir pasipriešinimo recepcijos inercijai atvejus. Vaižganto Raštuose (T. XI, Kaunas, 1929, p. 7) skaitome: „Mes įsikandome tą vieną Aušrą ir mums ėmė rodytis, jog šis būtent laikotarpis ir yra kilniausia tautos gamybos viršūnė dėl to tik, kad nuo to laiko mes aiškiai ėmėme „sakytis“ esą lietuviai, ėmėme duoti tuo tarpu dar visai bereikšmės žmonijai literatūros.“ S. Yla Vaižganto nuostatą jau XX a. antroje pusėje išplėtojo savo studijoje apie A. Baranauską: „Tautos atgimimas pasidarė koncepcija, klaidinanti ir klastojanti istorinę tikrovę, be to, neįtikėtinai pretenzinga. Ji nubraukia visa tai, kas parengė mažvydinį lietuviškąjį pasireiškimą, nurašo Merkelio Giedraičio ir Daukšos įsiūbuotą žemaičių tautinį sąjūdį, vėliau pratęstą Juozo Arnulfo Giedraičio, užmerkia akis prieš Valančių ir pastumia iš kelio Baranauską. Kas tada lieka – tik Aušra su jos kūrėjais ir visi, kurie ją laikė vieninteliu tautos gyvybės šaltiniu?“ Priešingų recepcijos polių sukuriama sveika konkurencija ir interpretacijos lauko gyvybė – bene geriausias būdas neužsižaisti grupinėmis bei asmeninėmis mitologijomis. Ir labai paveikus vaistas nuo susireikšminimo pagundų.

Laikraštis „Aušra“. 1884 m. Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka

Vis dėlto aušrininkų mitologija neskubėjo subliūkšti, nes turėjo pakankamai realų pamatą. Sociokultūrinis konsolidacinis žurnalo vaidmuo nenuginčijamas – Aušra pirmoji paskelbė programines modernios tautinės visuomenės kūrimo gaires, davė pradžią kultūrinėms, ideologinėms ir politinėms tos visuomenės struktūroms ir pati buvo miniatiūrinis tokios visuomenės modelis. Su Aušra užsimezgė ir tvirtėjo pagrindinės ideologinės diferenciacijos linkmės: tautinio valstybingumo (Basanavičius), katalikiškoji (Gimžauskas, Jakštas, Burba) su protestantiškąja atšaka (Dagilis), laisvamaniškoji (Šliūpas ir iš dalies Basanavičius), pozityvistinė liberalioji (Kudirka, Antanas Kriščiukaitis-Aišbė), pozityvistinė radikalioji (Mačys-Kėkštas, Andziulaitis-Kalnėnas), socialdemokratinė su komunistine perspektyva (Stasys Matulaitis).

Sykiu šalia romantinės / pozityvistinės išryškėjo takoskyra tarp ideologinės kairės ir dešinės, vadinamųjų pirmeivių / atžagareivių (liaudiškai – cicilikų / katalikų) priešprieša, žyminti seną įtampą tarp modernėjančio pasaulietiškumo ir katalikiškojo konservatizmo. Tą įtampą palaikė ir patriarchalinei sanklodai skausminga generacijų kaita – tėvai širdo, kad jaunimas paniekina papročius, tikėjimą, o vaikai kritikavo tėvų tamsumą, baksnojo į civilizacinį ir kultūrinį atsilikimą.

Kita svarbi aušrininkų mitologijos atrama – iš pat pradžių juos gaubusi šventumo aura. Anuomet visavertės visuomenės sukūrimas regėjosi šventas uždavinys tautai, atsidūrusiai ant išnykimo slenksčio. Visuomeninis tautiškasis idealizmas darėsi sakraline sąvoka ir absorbavo individualų asmeniškumą. Šventos tarnystės Tėvynei etosą palaikė visa XIX a. pabaigos spauda. Patys eiliuojantys aušrininkai suvokia poeziją nelyginant sakralinį tautos gaivinimo aktą, atnašavimo apeigas, kurias inicijuoja žynys-vaidila-poetas. Šia prasme J. I. Kraszewskio Vitolio raudos lyginimas su Biblija nėra atsitiktinis, juolab kad šis kūrinys Jurgiui Mikšui turėjęs „krikšto“ poveikį, t. y. iš vokiečio atvertęs į lietuvį.

Į apeigas kviečiama ir viliojama, kaip akina ir vilioja buvusios Lietuvos didybės paslaptis. Lietuvos idėjos sakralumą labiausiai puoselėjo romantinės laikysenos aušrininkai poetai, tokie kaip Vištelis, Jurgis Zauerveinas-Girėnas, Mečislovas Davainis-Silvestraitis, Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, Juozapas Miliauskas-Miglovara, Petras Arminas-Trupinėlis, Tomas Žičkus-Linkis. Juos visus sieja Lietuvos mito su jos „rojaus kalba“ ir praeities didvyriais atradimas bei puoselėjimas (šio mito šaknis – Daukanto palaimingos Lietuvos, gyvenusios savąjį aukso amžių mitiniame girių erdvėlaikyje, idėja), taip pat bendroji atremtis į Vilniaus romantikų (Kraszewskis, Adomas Mickevičius, Vladislovas Syrokomlė) literatūrinę mokyklą.

Literatūros kritikas dr. Marijus Šidlauskas. Inos Šidlauskienės nuotrauka

Generacinę sutelktį stiprino ir Aušroje pradėjęs skleistis romantinis jaunystės kultas, kurį Maironis vėliau pavertė svarbiu savo poetinės programos veiksniu. Eilėraštyje „Ne dėl visų senių“ Vieversiu pasirašęs Davainis-Silvestraitis karštai įsitikinęs, jog

Pas senuosius mislis sena,

Su jais sunkiai susiprasi,

Nors kalbėtumei per dieną,

Jaunos mislies neberasi.

Jaunas tikt gal išmanyti,

Ką lietuviai nor daryti.

Išties, Aušros išėjimo metais pačiam Silvestraičiui sukako 34-eri, o aušrininkų branduolį sudarė gerokai jaunesni entuziastai – Jonui Mačiui-Kėkštui tuomet buvo 16, Liudvikai Malinauskaitei-Eglei – 19, Sakalauskui-Vanagėliui – 20, Mikšui, Maironiui ir Šliūpui – 21, Juozui Andziulaičiui-Kalnėnui ir Jakštui –23, Martynui Jankui ir Kudirkai – 25, Burbai – 29, Arminui-Trupinėliui – 30. Į ketvirtąją dešimtį, be Silvestraičio, tebuvo įkopę Basanavičius, Petras Vileišis (abu 32-ejų), Petras Kriaučiūnas (33), Juozas Miliauskas-Miglovara su Silvestru Gimžausku (abu 38-erių) ir Stanislovas Dagilis (40), o prie „senųjų“ artėjo tik Vištelis (46), Zauerveinas (52) ir Mikalojus Akelaitis (54).

Aušroje būta ir kartų konflikto apraiškų (rusiškas gimnazijas lankę aušrininkai turėjo būti susipažinę su 1862 m. pasirodžiusiu Ivano Turgenevo romanu Tėvai ir vaikai). Aušrininkų „tėvams“ pagal amžių atstovautų Akelaitis, Zauerveinas ir Vištelis, o pagal statusą – Kriaučiūnas, Basanavičius, Vileišis ir iš dalies Šliūpas, kurio maištingasis „aš“ jau labiau priklausytų „vaikams“. Bene iškalbingiausiai tėvų ir vaikų konfliktą Aušros viduje simbolizuoja jauniausio Kėkšto ir triskart (!) vyresnio Zauerveino literatūrinė polemika (žr. Aušra, 1885 Nr. 9; 1886 Nr. 1 ir Nr. 6), palietusi principinius poezijos prigimties ir paskirties klausimus, iškėlusi archetipinę dvasios / materijos priešpriešą.

Tėvų / vaikų (sūnų) paradigma leidžia paplėtoti mums rūpimą archetipiškumo temą. Aušrininkų archetipiškumą suponuoja pirmapradžio steigimo, pirmavaizdžio reikšmės, įsikomponuojančios į jų ieškomo ir kuriamo pradžios mito struktūrą. Epitetas pirmasis Aušros sąjūdžiui tinka daugeliu atžvilgių – tai ir pirmasis Lietuvą pabudinęs žurnalas, ir pirmasis lietuvių inteligentijos branduolys, ir pirmasis literatūrinis sąjūdis, įžiebęs pirmąją literatūrinę (ne filologinę) polemiką – panašaus pirmavimo sąrašas būtų netrumpas.

Psichoanalitiniu požiūriu aušrininkų generacijai būdingas paternalistinio autoriteto ilgesys ir poreikis. Aušrininkai – tėvynės mylėtojai savo aukščiausiu autoritetu renkasi tėvynę, turinčią tėvo šaknį, maitinamą ilgaamžės patriarchalinės tradicijos. Į tėvystės archetipą nurodo ir Basanavičiaus Priekalbos epigrafas: Homines historiarum ignari semper sunt pueri (Žmonės, nepažįstantys istorijos, lieka amžini vaikai) bei programinis priesakas: „Turime sekti pavyzdį gerų sūnų senovės Lietuvos.“ Suprask – atgimstančiai tautai būtina subręsti ir iš naivių vaikų tapti sąmoningais, atsakingais suaugusiaisiais, iš kurių iškilę tautos vyrai gerų sūnų pavyzdžiu netrukus patys taps atgimusios tautos tėvais. Apie tautinio šeimiškumo nuostatų ir įvaizdžių gajumą byloja aušrininko kunigo A. Burbos eilėraštis „Atsisveikinimas“, kuriame tas, kuris išsižadėjo Lietuvos ir jos kalbos, pavadinamas benkartu.

Skaitykite antrąją teksto dalį