Cathopic.com nuotrauka

Praėjusią savaitę daug dėmesio sulaukė ataskaita apie seksualinį išnaudojimą Katalikų Bažnyčioje, JAV Pensilvanijos valstijoje. Kaip amerikietis ir Lietuvos gyventojas norėčiau pasiūlyti kelias įžvalgas šia tema. 

Seksualinis nepilnamečių išnaudojimas negali būti pateisinamas. Tai nusikaltimas ir nėra jokių išimčių. Jokių. Perskaičiau beveik visą ataskaitą ir galiu pasakyti, kad joje pasakojami siaubingi dalykai. Skaityti nelengva. Negaliu suprasti, kaip galima šitaip elgtis su vaikais. 

Didžiosios prisiekusiųjų žiuri ataskaita yra stulbinamos apimties – 900 puslapių. Kaltinimų sulaukė daugmaž 300 kunigų, išnaudota daugiau nei tūkstantis vaikų, vyskupai sistemingai tai slėpė. Ar gali būti dar blogiau? Giliau atsikvėpkime, pasistenkime sutramdyti pyktį bei nusivylimą ir pažvelkime į šį reikalą atidžiau.

Kai paskelbiamas mokslinis straipsnis, pavyzdžiui, apie česnakų naudą žmogaus organizmui, jis išsyk recenzuojamas. Kruopščiai išnagrinėjama tyrimo metodologija ir temos pasirinkimas – kodėl tyrimas būtent apie česnako poveikį? Tai įprasta praktika. Kalbant apie didžiosios žiuri ataskaitą, man keisčiausia, kad nekeliamas klausimas, kodėl toks tyrimas apskritai atliktas ir kodėl dabar, praėjus beveik dviem dešimtmečiams nuo tada, kai sužinojome apie dvasininkų seksualinę prievartą prieš vaikus JAV. Dar įdomiau, kodėl tirta tik Katalikų Bažnyčia.

Atrodo, tarsi dokumento tikslas būtų sugėdinti ir diskredituoti Katalikų Bažnyčią. Toks įspūdis susidaro dėl trijų priežasčių. Pirma – dauguma minimų kaltinamųjų (kunigų, diakonų, seminaristų) yra mirę, o kiti negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl suėjusio senaties termino. Tai buvo žinoma dar prieš pradedant beveik dvejus metus trukusį tyrimą. Iš visų ataskaitoje minimų nusikaltėlių tik du gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Antra – seksualinė prievarta prieš vaikus yra plačiai visuomenėje vešinti problema. Tačiau negirdime apie šių nusikaltimų tyrimus valstybinėse mokyklose, sporto klubuose, ligoninėse, universitetuose. Trečia ir labiausiai įtikinama priežastis – nėra jokio naujo skandalo. Seksualinės prievartos problema Bažnyčioje yra ta pati seksualinės prievartos visuomenėje problema.

Negalime ignoruoti, kad didžiulį skaičių vaikų išnaudojo didelis skaičius kunigų. Tuo pat metu neturėtume pamiršti, kad dauguma kunigų ir vienuolių sunkiai dirba dėl šeimų, vaikų, stokojančių ir pagyvenusių. 

Vaikų išnaudojimas, ypač lytinis, yra ir visada buvo nepateisinamas. Tačiau, nepaisant akivaizdaus tokio elgesio blogio, ši tema ilgą laiką buvo tabu. Nors ji nepatogi, būtina ją aptarti, nes, deja, tokių dalykų atsitinka. Seksualinė prievarta naudojama daug kur – mokyklose, stovykloje, bažnyčiose, net šeimose. Ji naudojama skirtingose valstybėse ir kultūrose. Tai nėra išskirtinė Amerikos  ar Vakarų visuomenių problema.

Bet grįžkime prie ataskaitos. Negalime ignoruoti, kad didžiulį skaičių vaikų išnaudojo didelis skaičius kunigų. Tuo pat metu neturėtume pamiršti, kad dauguma kunigų ir vienuolių sunkiai dirba dėl šeimų, vaikų, stokojančių ir pagyvenusių. Neišleiskime iš akių fakto, kad tyrimas apima septynis dešimtmečius. Per tokį ilgą laiko tarpą Pensilvanijos valstijoje tarnavo apie penkis tūkstančius kunigų. Išnaudotojų dalis tarp jų – maža. Taip pat svarbu suprasti, kad ataskaitoje minimi tik kaltinimai, kas nėra tapatu nuteisimui, kaltės pripažinimui. Tai svarbi perskyra.

2004-aisiais, praėjus dvejiems metams po amerikiečių kunigų seksualinės prievartos skandalo žiniasklaidoje, Džono Džėjaus kriminalinės teisės universitetas paskelbė, kad 1950–2002 m. JAV tik 4 proc. kunigų buvo apkaltinti seksualiniu vaikų išnaudojimu, turint patikimus įrodymus. Tik pusė iš minėtų kaltinimų buvo patvirtinti teisme. Tai primena ataskaitą apie Pensilvaniją, išskyrus vieną svarbų dalyką. Nė vieni joje minimi kaltinimai, kad ir kokie patikimi būtų, nebuvo įrodyti. Neabejotinai tarp ataskaitoje aprašomų atvejų yra tikrų piktnaudžiavimo istorijų, nes dokumentą skaityti tiesiog baisu. Tačiau sąžiningumo dėlei reikia pasakyti egzistuojant didelę tikimybę, kad ne visi minimi asmenys iš tiesų nusikalto.

Norėčiau atkreipti dėmesį į painiavą dėl terminologijos. Išgirdę apie seksualinį vaikų išnaudojimą, galvojame apie pedofiliją, o išgirdę apie pedofiliją, galvojame apie lytinę prievartą. Tai klaidinga ir neteisinga. Dauguma ataskaitoje apie Pensilvaniją aprašomų atvejų nėra susiję su pedofilija, t. y. sutrikimu, pasireiškiančiu potraukiu lytiškai nesubrendusiems vaikams. Ataskaitoje daugiausia rašoma apie seksualinę prievartą prieš paauglius. Žinoma, tai vis tiek blogis ir nusikaltimas, tačiau neturėtume įsivaizduoti, kad kunigai kaltinami mažų vaikų išnaudojimu.

Tiek skriaudėjai, tiek jų globėjai už savo elgesį turi atsakyti. Deja, bet dauguma šiame gyvenime to nepadarys.

Ką, perskaitę tokią ataskaitą, turėtų daryti katalikai?

Perskaitęs ataskaitą aš, be abejo, esu piktas ir pasišlykštėjęs. Mano pasitikėjimas buvo išduotas. Net sunku patikėti, kad žmonės, kurių pareiga būti moraliniais autoritetais, gali taip bjauriai elgtis su nepilnamečiais. Be abejo, aš šokiruotas dėl vyskupų, kurie neapsaugojo nekaltų vaikų. Tiek skriaudėjai, tiek jų globėjai už savo elgesį turi atsakyti. Deja, bet dauguma šiame gyvenime to nepadarys.

Kaip katalikai negalime apleisti savo tikėjimo ar Bažnyčios dėl palyginti nedidelio skaičiaus labai blogų dvasininkų. Dabar laikas ne pasiduoti, o stiprinti savo tikėjimą, maldas ir dvasininkų palaikymą. Dauguma kunigų yra geri, net šventi žmonės. Būtų naudinga remti vyskupus, šalinant blogus ir skatinant gerus, uoliai dėl savo parapijiečių dirbančius kunigus.

Dažnai seksualinę prievartą vaikystėje patyrę asmenys pajėgia kreiptis pagalbos tik ketvirtajame gyvenimo dešimtmetyje. Šis procesas skausmingas. Žinau, nes pats tokį išgyvenau. 

Taip pat svarbu palaikyti seksualinio piktnaudžiavimo aukas, kad ir kaip nemalonu būtų šia tema kalbėti. Nukentėjusiems reikalinga kuo nors pasitikėti, kad galėtų gyti. Be to, aukos nėra tik nepilnamečiai. Tai ir suaugusieji – vyrai ir moterys – kurie buvo išnaudojami vaikystėje. Dažniausiai prireikia ne vienų metų, kad suaugęs žmogus išdrįstų prabilti, kreiptis pagalbos ar net suvokti, jog nemaloni patirtis buvo išnaudojimas. Dažnai seksualinę prievartą vaikystėje patyrę asmenys pajėgia kreiptis pagalbos tik ketvirtajame gyvenimo dešimtmetyje. Šis procesas skausmingas. Žinau, nes pats tokį išgyvenau. 

Lietuvoje visi žino, kad alkoholizmas nuo seno rimtai kamuoja visuomenę. Būtų naivu manyti, kad čia, ir ypač šeimose, nėra lytinės prievartos prieš vaikus aukų – berniukų ir mergaičių, vyrų ir moterų. Tikrai yra ir reikia apie tai kalbėti. Vaikai turi jaustis saugūs ir pasitikėti suaugusiaisiais, kad galėtų papasakoti savo patirtį. Suaugusieji turi žinoti, jog sulauks pagalbos įveikti vaikystės traumą.

Jeigu kas nors jums išsipasakojo apie patirtą prievartą, prašau, patikėkite ir paremkite. Bažnyčia yra tam, kad padėtų.

Teksto autorius yra brolis Dovydas iš Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno. Tekstą iš anglų kalbos vertė Rosita Garškaitė.