Benediktas Navickas (Barzdelė) pakeliui į Subartonis. Merkinė, Varėnos r., 2003 m. (Brolių Černiauskų nuotr.)

Prieš dvejus metus dzūkų kultūros žurnalas „Dainava“ (2016 – 2) spausdino Brolių Černiauskų fotografiją: „Benediktas Navickas (Barzdelė) pakeliui į Subartonis. Merkinė, Varėnos r., 2003 m.“ Žurnale buvo papasakota ir trumpa šio sovietinių metų rezistento, iš Šiaurės Aukštaitijos per Vilnių į Dzūkiją gyventi atklydusio linkuviečio biografija.

Atmintina jo nelinksmos biografijos eilutė: „1968 metais Pašvitinyje virš vėjo malūno iškėlė Lietuvos trispalvę...“ Tame pačiame „Dainavos“ numeryje buvo išspausdinta originali Benedikto Navicko mėgėjiškos studijos „Apie lietuvių kalbą“ ištrauka. Mums atrodė, kad per dešimtį metų sudarytas „Lyginančiojo kalbamokslio žodynas“ – svarbiausias šio kantraus ir stropaus gimtosios kalbos nagrinėtojo rašytinis veikalas.

Bet aptikome ir kitokį, sakytume, tautosakinio pobūdžio rašto darbą – anų dienų santvarkai neįtikusio jaunuolio būties ir buities aprašymą, išlikusį pusstoriame sąsiuvinyje juodais viršeliais. Tai per penkias dešimtis puslapių tvarkingu dailyraščiu išvedžiotas, trumpais dialogais pagyvintas rašinys lotynišku pavadinimu „Sic transit gloria mundi“ („Taip praeina pasaulio garbė“) apie sunkiomis darbininkiškos egzistencijos sąlygomis Pakruojo rajone augusio ir brendusio vaikino Benedikto jaunų dienų periodą, nulėmusį jo tolesnį gyvenimą. Radome spalvingų praėjusio amžiaus štrichų iš 1973–1976 metų laikotarpio ir aptardami gana santūraus pasakojimo liaudiškas intonacijas pastebėjome, kad kai kuriuos šio rankraščio puslapius – asmeninius Benedikto Navicko ankstyvosios jaunystės išgyvenimų liudijimus – galėtume specialiai išskirti kaip tikroviškai fiksuotų kadrų vaizdus iš įdomių jo kartos tautiškai susipratusio jaunimo saviveikliškos praeities negatyvų.

Pabandėme atrinkti ir išryškinti tokius ano laikotarpio tvarkdariams vis neįtikusio bendraamžio literatūrinės raiškos pavyzdžius, kurie motyvuotai įprasmintų kiekvieną to nemažai skriausto, žeminto, kaltinto ir gydyto žmogaus autobiografinį sakinį. Tikimės, kad mūsų pateikiama juodojo sąsiuvinio ištraukų interneto publikacija nebus per vėlai atskleista Bernardinai.lt svetainės lankytojams laisvai paskaityti.

Benediktas Navickas (1946–2006) baigė aštuonias Pašvitinio vidurinės mokyklos klases, vėliau mokėsi neakivaizdiniu būdu, buvo smalsus pasaulio stebėtojas ir atkaklus savamokslis. Jautėsi esąs gabus kalbotyrai, kraštotyrai, tautodailei, saviveiklinei vaidybai. Kartą, kai Sereikių kapinaitėse prie poeto demokrato Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės kapo kažkas užtraukė „Marija, Marija“... tiesiog „iki kaulų smegenų sukrėtė ir ašaras išspaudė tai, kad neatsirado nė vieno tylinčio ar nuėjusio šalin... tada pirmą kartą girdėjau laisvai, neorganizuotai giedant visus, kas tik buvome kapinėse – ne pagal kažkokią programą, ne pagal užsakymą, tiesiog iš reikalo, iš tradicijos, iš tikėjimo...“

Tokiomis Dievo malonės valandėlėmis Plikelių kaimo vaikui Benediktui, Pranciškaus sūnui, „pakako gėlių puokšte papuošti Rauklaukio Nazaretietį ar aplankyti Žagarės Barborą, neaplenkti stebuklingo Rozalimo akmens ar pasimelsti Linkuvos bažnyčioje stebuklingai škaplierinei Dievo Motinai... O Pašvitinyje, Marijos koplyčioje, pagarbinti žemę, iš Kristaus kančios vietų atvežtą...“

Atostogų metu vienur ar kitur bekeliaudamas, atidaus piešėjo akimis tyrinėjo aplinką ir žmones, domėjosi tautodaile, ypač mėgo savo gimtąją tarmę. Dirbo Pamūšio linų fabrike ir kitose Pakruojo rajono įmonėse, vėliau – Vilniuje, kol pagaliau pabėgo į Dzūkiją ir apsigyveno Gudakiemyje, netoli Merkinės. Savotiškai vertino ir brangino savo jaunystės išvykų įspūdžius – pavyzdžiui, su aplankytais miestais ar miesteliais stengdavosi susipažinti iš arčiau pasižvalgydamas senamiesčio turguje, bažnyčios šventoriuje ar kapinėse, pasikalbėdamas su atsitiktiniais žmonėmis, kurie būdavo tarsi panašaus, kaip ir jo paties, likimo.

Aišku, kad anuo metu sovietinė spauda tokių įspūdžių netoleravo. Net ir toks paprastas faktas iš jo užrašų kaip autobuso vairuotojas su bilietų pardavėja Naisiuose palankiai nužvelgia ir supratingai apkalba būrelį į Meškuičius kelio klausiančių pagyvenusių žmonių, pėsčiomis per laukus iškeliaujančių Kryžių kalno link, bet kurio rajono laikraščio redaktoriui būtų pasirodęs įtartinas.

Dvasines nuoskaudas ir materialinius nepriteklius vargais negalais ištverdamas, mažai teuždirbdamas, tačiau niekam nepataikaudamas, bendradarbių pašaipoms ir patyčioms atsparus jaunuolis rašė eilėraščius, piešė kultūros renginių skelbimus, tvarkė linų fabriko sienlaikraštį. Atrodo, kad elgėsi narsiau, laisviau nei visi. Šalia įprastų skelbimų, kviečiančių į sovietines šventes ar minėjimus, jis pakabindavo ir lietuviškai ornamentuotą žiemos palydų kvietimą į Užgavėnes.

Arba per visą vasarą nuo pirmosios jaunimo gegužinės iki liepos pabaigos kas savaitę piešdavo pranešimus apie kiekvieną šeštadienį rengiamus šokius prie senojo Pamūšio vandens malūno. Jis ne tik piešdavo, bet ir pats tuos savo ryškių spalvų skelbimus išvežiodavo į Joniškėlio agronomų mokyklą, į Žeimelį, Rozalimą, Klovainius. Deja, netikėtai atsirasdavo nematomi tvarkdariai ir Benedikto sukurtus spalvingus plakatus kažkodėl nuplėšdavo. Apie tai jam tekdavo išklausyti painius fabriko valgyklos vedėjos komentavimus. Dažniausiai tie jo skelbimai Pamūšyje, Titoniuose ar Rimšoniuose tekabėdavo tik kelias valandas. Jo paties žodžiais tariant, „kai kurie saviveiklininkai net gerokai įkrėtė skelbimų plėšytojams, palaikę juos eiliniais chuliganais...“

Atjausdamas jaunąjį menininką, linų fabriko saviveiklininkų vadovas Kęstutis Stumbras vieną kartą patarė tokias rankas turinčiam gabiam piešėjui pabandyti įstoti į Klaipėdos 41-ąją specialiąją taikomosios dailės mokyklą.

Skaitome Benedikto įrašą: fabriko direktorius, „žinodamas apie mano polinkį į meną, o gal norėdamas bent kokiu būdu atsikratyti darbininko, kurio kiekvieną žodį ar poelgį reikėjo įkyriems saugumiečiams perduoti, nesiginčydamas suteikė išeigines dienas, kad galėčiau reikiamus dokumentus į Klaipėdą nuvežti“.

Šitaip Benediktas Navickas pirmąkart atsidūrė Klaipėdoje. Rankraštyje atgyja ir jo vėlesnė kelionė į senąjį uostamiestį, klaipėdiškių anekdotiškas pašnekesys apie Lenino ganomus balandžius ar pakeliui išklausytas šiauliečių pokalbis apie švento Jurgio nudurtą smaką... Išryškėja gėriui ir grožiui neabejingo jaunuolio širdingumas, jo gamtmeldiškas ilgesys „paklajoti Lašmens pakrantėmis, prisirauti pirmų avižėlių Augustavo kulynuose, nueiti į Plikelius, savo gimtinėje pasiklausyti gegutės...“ Ir štai tokius neblankaus žodinio vaizdo eskizus, tarsi niekur nedingusios praeities paveikslėlius, pateikiame skaitytojams iš Merkinės krašto muziejuje saugomo, nutolusias jaunas dienas primenančio Benedikto Navicko sąsiuvinio.

Užrašas ant nuotraukos: „Aš su mama.“ Benedikto Navicko albumo nuotrauka

Benediktas Navickas. BĖK ARČIAU ŠVIESOS...

Perskaitysi – žinosi...

Fabrike dirbo daug jaunimo. Kur jaunimas, ten muzika, šokiai, gegužinės. Ten dirbo buvusi mano klasės draugė Vanda Simėnaitė – atsakinga ir už kultūringą laisvalaikį, ir už sieninę spaudą. O dar ir tos pagrindinės jos pareigos: buhalterė... Kai būdavo šilta, kontoros langus visu platumu atlapodavo. Kiekvienas praeinantis laisvai galėjo matyti ir girdėti, kaip kontoriškės dirba.

Pietų pertraukos metu žengiu pro šalį. Langas atdaras. Kontoroje daugiau nieko – tik Vanda. Ji pietauja, bet ir kažkokius popierius varto...

– Skanaus!

Vanda krūpteli, atsigrįžta:

– Ko gąsdini?

– Negi aš toks baisus?

Per visą vasarą išgyvenęs Mūšos upės saloje, vietinio jaunimo susiręstame namelyje, kad turėtų kur išeiginėmis dienomis vyresniųjų nekliudomi išgerti, su savo išrinktosiomis pasiburkuoti, aš tais atvejais, kai jie pasirodydavo saloje, valandai ar kitai išeidavau pas mamą į Petrašiūnų dolomitinės skaldos gamyklą, kur ji sargavo.

Rudeniop gavau butą senojoje linų fabriko sargų būdelėje, kelerius metus visai niekam nenaudojamoje. Langai – iš kelių lakštų stiklo suklijuoti, krosnelė visai išgriuvusi, durims užrakto jokiu būdu neįtaisysi: lentos sutrūnijusios, pro plyšius devyni vėjai laksto. Bet nors ant galvos nelyja! Profsąjungos pirmininko rūpesčiu pajungė elektrą, tai nors vakarais šviesu. Tiktai šviesą užgesinus, mano brangiausias knygas įninka skaityti pelės. Kai jau gerai pasisotina, pasirenka sau šokių ir lenktynių aikštelę – miegančio pilvą, kareivio miline apklotą. Mano gultas iš linų pėdų pasidarytas. Vis dėlto – tai butas, ir geresnio nepageidauk: juk esi tarybinės liaudies priešas. O dar, matyt, tau ne visi namie, nes kitaip nebūtum buvęs tenai, iš kur grįžai, ir nervų gydytojas nekviestų kas mėnesį privalomai jo kabinete apsilankyti. Džiaukis įleistas į tą kambarėlį, o tai – gal jau pamiršai saugumą?!.

Na, ir ačiū, kad bent darbas yra, o butas taigi visai nemokamas. Jei valgį virdamas per daug elektros išeikvosiu – atjungs. Žino, kad niekam nesiskųsiu, nes kiekvienas skundas pirmiausia pasieks saugumiečius, po to – psichoneurologą. O jie nuspręs, ar patenkinti besiskundžiančio reikalavimą, ar sudrausminti tą „maištininką“. Sudrausminti lengva: bemat perkels į tokį darbo barą, kad uždarbio ir maistui neužteks. Tad, taupydamas elektrą, valgau valgykloje.

Po darbo grįžęs į savo „palocių“, iš žiurkių dar nepraėstos dėžutės išsiimu popierių, tušinuką, užsidegu penkiasdešimtinę elektros spingsulę ir sėdu rašyti prie neobliuotų lentgalių stalo, apdengto atsitiktinai rastu toliaus gabalu ir keliais „Tiesos“ laikraščio numeriais. Rašau vedamąjį – artėjančių švenčių proga. Toliau savikritikos puslapį – sienlaikraščio redkolegijos išbarstytoms ir apmirusioms jėgoms mobilizuoti. Pagaliau eilėraštį – laisvam pasiskaitymui.

Rytojaus dieną per pietus aš vėl prie kontoros lango. Paduodu Vandai užklijuotą pašto voką:

– Čia tau...

– ?..

– Perskaitysi – žinosi...

Užrašas ant nuotraukos: „Buv. Linkuvos r. (dabar Pakruojo r. Linkuvos apyl.), Žemės ūkio pasiekimų paroda 1959 m., pirmoje derliaus šventėje. Geriausia „Nemuno“ kol. Avių šerėja – mano Mama.“ Benedikto Navicko albumo nuotrauka

Gyvųjų paaukotas grožis

Klaipėda – miestas, kur tebejaučiama vokiška kultūra, nors ir labai jau nustelbta slaviškųjų piktžolių. Ėjau senojo uostamiesčio gatvėmis, dairiausi senovinių, tolimą miesto jaunystę menančių pastatų, kokius lengvai pastebėsi Vilniuje ar Rygoje, ir atsidūriau Mažvydo prospekte. O prospekto gale, galingų šimtamečių ąžuolų, klevų ir pušų pavėsyje, stūksojo akimis neaprėpiama gausybė sustingusių, tarsi miegančių ir pabusti negalinčių kryžių. Įmantriausiai ornamentuoti, pusantro ar dviejų šimtmečių senumo kryžiai, vieni išlieti, o kiti – jiems amžiumi bei grožiu prilygstantys – kalvių rankų darbo, iš geležies iškalti, įtvirtinti į akmenis. Kai kurie įvairių spalvų ir atspalvių granitai taip nušlifuoti, kad praeidamas gali save tarsi kokiame veidrodyje pamatyti, kiti rupaus paviršiaus, šakoti ir gumbuoti – labiau medžio kamieną, o ne akmenį primenantys, – o šalia jų ir paprasčiausi pilko cemento luitai, rodos, ką tik kažkieno paskubomis suformuoti ir palikti. Dar kiti – gal būt nebežinomų, seniai išmirusių auksarankių vietos meistrų, uostamiesčio menininkų, taip išdrožti iš ąžuolo ir taip lietuviškais ornamentais išpuošti, kad gali rungtis savo grožiu su anais ilgaamžiais geležiniais. Vieni kryžiai dar stiebiasi aukštyn, rodydami savo ornamentiką, kiti tarsi gyvenimo negandų prislėgti seneliai jau pasvirę, tarsi stipresnio vėjo belaukiantys, pasiruošę nuvirsti. Ir visur – tvorelės, tvorelės, tvorelės... Kiekviena tvorelė ir netgi menkiausia jos detalė – fantazijos kūrinys, užmirštas, nykstantis, nebesaugomas šedevras. Taip pat ir suoliukai, kiekvienas muziejus tokius galėtų eksponuoti kaip praeities dailės paminklus. Ir visa tai nyksta, visa tai niekam nebereikalinga. O juk tai kadaise gyvenusių gyvųjų paaukotas grožis mirusiems... Visi tie kryžiai, dar stovintys, pasvirę ar jau nuvirtę, byloja į mane visiškai man nesuprantama vokiečių kalba, o pirmosios išrašų iš Šventojo Rašto raidės, iškaltos kryžių skersiniuose – irgi nepaprastos, nenusakomos... Rodos, penketą metų turėtum čia vaikščioti, kad galėtum gerai įsižiūrėti ir įsisavinti, suprasti ir pajausti, o gal ir penkerių metų neužtektų, kad viską perpratęs ir išmokęs galėtum pritaikyti mūsų kasdienybėje. Aš pirmą kartą atsidūriau tame mieste, kurio dar visai nepažįstu, o turėjau tik šešias valandas viskam pamatyti.

Benediktas Navickas. Benedikto Navicko albumo nuotrauka be užrašo

Čia tik prūsai, prūsai...

Pačiame kapinių vidury bolavo klasicistinio stiliaus koplytėlė. Iš kur bepažvelgsi, kyla keturios kolonos, pasidabinusios gipsinėmis gėlių girliandomis, vis dar laikančios jau sukiužusį raudonų čerpių stogą ir virš jo iškeltą menišką kryžių. Balta koplytėlė ir juodi kryžiai aplink ją. Bet koplytėlė jau sužalota: ten, kur kadaise būta lango į rūsį, – jau tik skylė, o iš jos dvelkia suverstų lapų ir šiukšlių kvapas. Labai pasilenkęs, pamačiau rūsio gilumoje apverstą sarkofagą, šalia kurio pilkavo apatinis mirusiojo žandikaulis. Koplytėlės viršuje buvo įmūryta stačiakampė juodo marmuro lenta su lotynišku užrašu: SIC TRANSIT GLORIA MUNDI. O aplink mėtėsi tušti „Ekstros“ ir vaisiuko vyno buteliai, konservų dėžutėse burbė musės.

Man šitaip tyliai besidairant ir besistebint paminklų įvairove, atsirado greta stabtelėjęs žilagalvis senukas ilgu juodu rūbu ir baltutėle apykakle. Senukas negarsiai lyg pats sau perskaitė: „Sic transit gloria mundi.“ Aš tylomis pasveikinau jį galvos linktelėjimu. Mačiau, kad lyg ir norėtų mane užkalbinti, tad pagyriau kapinių puošnumą ir nusistebėjau, kodėl jos tokios apleistos.

– Pasakyta: „Kas save aukština, bus pažemintas.“ Čia nė vieno žmogaus kapo... Čia tik prūsai, prūsai... Bankieriai, pastoriai, krautuvininkai, kariškiai, policininkai... Nė vieno tikro žmogaus. Daug iškentėjo Memelės žmonės nuo šitų, čia palaidotųjų... Jei perskaitysi ant kurio kryžiaus lietuvišką pavardę... žinok, kad tas už gerą algą savo Dievą liuteronams pardavė... Kas dabar tuos kapus beprižiūrės, jei anūkai į Prūsiją išbėgę... Bet ir anūkų tenai maža belikę... Tad kai giminių gyvų nebėra, valstybė nieko netvarkys... Sunaikins buržujų kapus... Iš tų kapų čia neliks nė žymės... Ir nesipiktins niekas, nes visi per daug kentėjo nuo šitų... savivalės. Gulbės pieno jiems betrūko, o ir numirę norėjo būti labiau už kitus pagerbti. Bet visus sulygina Dievo ranka, nes Jam nėra nei ponų, nei vergų. Tam jis ir siunčia mirtį, kad kaip gimėm visi nuogi, taip ir vėl visi į nieką pavirstume... Tai teisinga.

Senukas nutilo, giliai atsiduso, dar kiek pastovėjo ir palengva nuėjo. Vėl likau vienas šiame apleistame mirusiųjų mieste. Dar kartą pajutau, kokie trumparegiai kartais esame. Kur dingo seno kunigo krikščioniškas atlaidumas? Gal jis pamiršo, kad apie mirusiuosius kalbama tik gerai arba visai nekalbama. Kokia keista jo mintis apie tai, kad jeigu šitas kapines visiškai sunaikintų, tai būtų likviduotas ir prūsais vis vadinamų vokiškųjų kolonistų atminimas. Betgi čia šventa mirusiųjų atminimo vieta, o kas miręs – jau nebe priešas, nes niekuo nebepakenks gyviesiems. Be to, čia uostamiesčio istorijos ir dailės muziejus po atviru dangum, visa tai reikia saugoti ateinančioms kartoms, kad turėtų laisvai prieinamą kūrybinį pavyzdį. O jei jau neatgaivinti, neišsaugoti, tai bent fotografijose įamžinti reikėtų.

Užrašas ant nuotraukos: „Apytikriai apie 1953–1954 metai. Bajelio juodalksnyne mes su mama ganome avis. Aš buvau pirmokas. Fotografavo Stankevičius Pranas.“ Benedikto Navicko albumo nuotrauka

Ar jums girdėta Papilė?

Važiuojant namo neteko nuobodžiauti, nes traukinyje į Šiaulius, buvo būrelis jaunuolių, kaip ir aš padavusių stojimo į dailės technikumą dokumentus. Kalbėjomės apie viską, kiekvienas pasakojomės, ką dirbame, kur gyvename, kokie planai. Kalbai pakrypus apie dailės pritaikymą buityje ir senovės dailės paminklų išsaugojimą, aš papasakojau, ką mačiau apleistose Klaipėdos kapinėse. O vienas telšiškis paklausė:

– Ar jums girdėta Papilė?

– Lyg ir girdėta.

– Kuklus miestukas, bet kokios įdomios kapinės ant piliakalnio, prie Ventos! Vos įeini į tas kapines, tuoj pat prieš akis stačiai į dangų šauna šlifuoto granito obeliskas. Lenkiškas įrašas skelbia, kad palaidota kažkokia didelė ponia, ir ne į žemę užkasta, o rūsyje, kaip ponų būdavo įprasta kadaise. Bet dabar tas rūsys jau išverstomis durimis, švininis karstas keliose vietose pradaužtas... Sako, pokario metais tame rūsyje žaliukai slėpėsi, ne vieną stribų mašiną kulkomis pavaišinę, tiems per Ventą važiuojant. Dabar niekas nei rūsio, nei to šlifuoto paminklo nebeprižiūri... Bet aukščiau, pačioje kalno viršūnėje, stovi kitas paminklas – iš granito iškaltas palūžęs ąžuolas. Palyginus su tos ponios paminklu, tas liūdno vaizdo ąžuolas gana kuklus, tačiau prie jo visada žydi gėlės, niekuomet netrūksta lankytojų. Ten palaidotas garsus žemaitis Simonas Daukantas, kurį mokyti žmonės Lietuvos Herodotu vadina. Sako, visą gyvenimą skurdęs, paskui skurde ir miręs... Bet žmonės jo neužmiršta, gerbia.

Telšiuose tas jaunuolis išlipo, o aš galvojau, kokie teisingi jo žodžiai.

Gyvenamoji patalpa

Į mokyklą įstoti nepasisekė, susikirtau per pirmąjį egzaminą piešdamas iš natūros. Tuo kartu nubyrėjo dauguma neįstojusiųjų, o kai buvo pakartotas priėmimas, jau net be egzaminų – nebebandžiau. Viena, kad buvo gėda, o antra, svarbiausia, kad inžinierius įkalbinėjo direktorių jokių nuolaidų man nedaryti, laisvų dienų neduoti, nes tai nervina saugumiečius, su kuriais reikia visada geruoju būti.

Pats inžinierius neseniai buvo sukūręs šeimą, gyveno pas uošvius, tačiau iš profsąjungos reikalavo patogaus valdiško buto... Ir toks butas atsirado: be jokio nusikaltimo, be jokios priežasties aš turėjau „atlaisvinti laikinai gyventi suteiktą butą, nes jis reikalingas jaunai specialistų šeimai“. Tačiau grūsti mane atgal į senąją sargų būdą jau nebedrįso. Leido apsigyventi sargų namelio pagalbiniame kambarėlyje, šiaip pritaikytame sandėliui, bet fabriko administracijos valia jau senokai paverstame gyvenamąja patalpa.

Iki manęs čia gyveno viengungė fabriko darbininkė, kuriai į namus pareiti buvo toli. Mergina buvo tvarkinga, darbšti, punktuali, tik labai jautri. Tas jautrumas ją ir pražudė: kai fabriko moterėlės, niekuo rimtesniu nesiremdamos, pradėjo skelbti, kad pas ją kas vakarą vis kitas kavalierius ateinąs, ji išgėrė tokią raminančiųjų dozę, kad... nurimo visiems amžiams. Ją mirus pastebėjo tik ketvirtą parą, kai po Gegužės 1-osios švenčių ji dvi dienas nepasirodė darbe, nors šiaip nepraleisdavo nė dienos. Po šio įvykio daugiau nei pusę metų tas kambarėlis buvo negyvenamas, o paskui liepė tenai persikelti man.

Netrukus tuo pasinaudojo kaimo šundavatkės: pradėjo skelbti, neva mergina nusinuodijusi, nes pasijutusi nėščia... nuo manęs... Tiesa, čia buvo nesutarimų, nes vienai tokias „baikas“ porinant, kita primindavo, kad toji mergina visai nesidomėjusi vaikinais. Tačiau man asmeniškai, nors tų prasimanymų ir neėmiau į galvą, nelabai malonu buvo beveik kasdien girdėti vis labiau pagražinamus „kaltinimus“...

Nebuvo suteiktas butas Stumbrų šeimai, ir sulaukę pirmagimio jie išsikėlė į Šeduvą. Vandutė Simėnaitė nutekėjo į Joniškį. Jos pareigas kaip komjaunimo sekretorius perėmė minėtas inžinierius. Bet kultūrinį darbą jis apleido. Jeigu kur pasisiūlydavau talkon, gaudavau vis tą patį atsakymą: „Nekišk nosies ne į savo reikalus, durniau!“

Užrašas ant nuotraukos: „Išlaidžiamoji ketvirtoji klasė Gegiedžių kaime, Ratkūnų prad. mokykloje. Pirmoje eilėje: Česnytė Irena, Lapšytė Zita, mokytoja Tumaitytė Emilija, Karinauskaitė Zita ir Venckūnaitė Elena. Antroje eilėje: Navickas Benediktas, Kriščiūnas Antanas ir Povilionis Jonas. Fotografavo Stankevičius Pranas.“ Benedikto Navicko albumo nuotrauka

O jei pradedi ginčytis...

Grįžau į darbą. Ir kažkodėl 25 rubliais sumažėjo atlyginimas. Brigadoje, nežinia kieno iniciatyva, likau pastumdėliu, tinkamu dirbti bet kur, tik pastoviam darbui – niekur. O jei pradedi ginčytis, atsikirsti – tuoj pat pasiūlo atostogas Naujojoje Vilnioje ar dar kur nors... Noromis nenoromis teko iš Pamūšio linų fabriko išeiti. Prasidėjo pats bjauriausias laikotarpis mano gyvenime: yra darbo – tai vos vos pakanka uždarbio, o jeigu didesnis uždarbis – tai nėra kur gyventi. Taip per nepilnus trejus metus padirbėjau Pakruojo miškų ūkio Sukmedžio girininkijoje šakų genėtoju, Mažeikių naftos perdirbimo bazės statyboje pagalbiniu darbininku, Panevėžio kelių statybos valdybos Pakruojo asfaltbetonio bazėje darbininku, vėliau sargu, paskui dar Pakruojo komunaliniame ūkyje katilinės pagalbiniu kūriku... Kol vėl grįžau į Pamūšį.

Direktorius pasitiko mane klausimu: „Na, ieškojai svetimų dievų... Ar radai? Ko grįžai?“ Atsakiau: „Sugrįžau dirbti... Kaip pirma...“ O direktorius man: „Kaip pirma?! Kietasprandis... Patinki už tai...“ Nenusileidau: „Tiktai sargo būdelėn ar palapinėn jau nelįsiu, todėl, jeigu duosit darbo, tai teks ir žmonišką butą duoti...“ Paskyrė bendrabutį, kuriame jau buvau gyvenęs, ir taip vėl pradėjau dirbti tame pačiame fabrike, toje pačioje brigadoje kaip pirma... Žinoma, buvo ir pašaipų, vėl bandė mane mėtyti iš vietos į vietą, bet kai pamatė, kad jau esu ragavęs šilto ir šalto, o savo, kaip darbininko ir kaip žmogaus, teises žinau geriau už pačius cecho ar pamainos vadovus, visos pašaipos atvėso. Juolab kad ir dabartinis inžinierius nebepritarė fabriko „grietinėlės“ ar karštesnių moterėlių patyčioms. Tik vėlesni įvykiai parodė, kad vėl suaktyvėjo tikrintojų „uodega“, o tai negalėjo neatsiliepti mano sveikatai ir nepakenkti uždarbio dydžiui. Kai antrą kartą padaviau pareiškimą išeiti iš fabriko, direktorius visiškai nenustebo:

– Eik, ir kuo toliau! Stenkis išsprukti iš jų akiračio bent geram pusmečiui, o tai jie ir tave, ir mūsų žmones palengvyte suės...

Tarybinės kortos

Jau Vilniuje dirbdamas, šeštadieniais didesnę laisvo laiko dalį praleisdavau Jeruzalkos turguje. Pirksiu ką ar visiškai nieko nepirksiu, bet su vienu ar kitu pardavėju, turinčiu įdomesnių prekių, pasišnekėsiu. Tiesa, ten pinigo visada prireikdavo: žiūrėk, tas seniokas lyg ir netyčia Šapokos istoriją pakilos, o anas – Šventraštį, katekizmą, o pas šitą moterėlę, jei paprašysi piktųjų pipirų, tai Solženicyną ar net Kroniką gausi... Tik turėk rubliukų.

Šiauliuose panašiu keliu plinta pornografija, narkotikai ir horoskopai, tačiau... kai kas iš viso to – savaip patriotiška. Štai – „tarybinės kortos“, šiaip – pornografija, tačiau veidai – įžymiausių tarybinių veikėjų: nuogas karalius – pats Stalinas, savo vyrišką įrankį prie peties lyg valdžios lazdą prispaudęs, arba nuoga dama M, jau tiek išsižergusi, kad visam garnizonui vietos užtektų, – atseit tarybinė didvyrė. Aš tik žiūriu, lyg nesuvokdamas tokio humoro, o kitas jau kloja dvidešimt penkis rublius ir – į kulnus! Kuo natūralesnės tų nuogybių nuotraukos – tuo brangiau... Pasitaiko ir šypseną keliančių momentų: tas pats pardavėjas vienam parduoda „nuogalių“ kaladę, o kitam – dailų rožančių, maldaknygę, gi šiaip – va, prašom... krienai, krapai... Na, jeigu norėtum smetonos (grietinės), tai gautum Smetonos raštus, o paprašysi kabliukų – nusipirksi „Mein Kampf“... Viskas „iš po skverno“, viskas brangu, bet… jeigu kas ko ieško – randa... Pastabesnis turgaus lankytojas ar keleivis visada lengvai atskirs, su kuo turi reikalą, – su pogrindinės literatūros platintojais ar satyrinės pornografijos skleidėjais.

Kaip tik šitai ir traukė lankytis, ilgiau užsibūti turgavietėse – pardavėjai po vieno kito pašnekesio jau laikydavo savu, nepavojingu, ir galėjau lengvai stebėti, kokio amžiaus ir kokios socialinės grupės pirkėjai ieško vienokių ar kitokių nelegalių prekių, kaip tokią prekybą vertina.

Sovietinis atvirukas. Užrašas ant atviruko: „Lietuvoje gimus Lietuvą mylėk, vargo valandėlėj tu iš jos nebėk. Berniukui nuo Valės Jankūnaitės.“ Benedikto Navicko albumo atvirukas

Kiek esu skolingas?

Ir Vilniuje, ir kituose miestuose apie geležinkelio ir autobusų stotis, turgavietėse knibždėte knibžda čigonų. Tai nuo seno Lietuvoje gyvenanti klajoklių tauta, mums netgi gimininga „nuo Adomo ir Ievos“: vis dėlto indoeuropiečiai. Šiuo metu bandomi sukultūrinti, kaip ir visos kitos SSSR klajoklių tautos tiek šiaurėje, tiek ir pietuose: apgyvendinami butuose su visais patogumais, įdarbinami solidžiose miestų įmonėse. Tačiau įgimtas laisvės šauksmas – nenugalimas, ir čigonai dažnai sau patogiu metu neaišku kodėl meta darbą, palieka jiems skirtus butus, grįžta prie klajoklių gyvenimo. Verčiasi tradiciniu, iš kartos į kartą paveldimu užsiėmimu: sukčiavimu, vagystėmis, kortų metimu, būrimais iš delno. Mums atrodo, kad tokiu būdu nelabai teprasigyvensi, tačiau čigonės moterys rengiasi kur kas puošniau net už pasiturinčias lietuves, o vyrai, puikūs diplomatai, savo apranga nesiskiria nuo vidutinišką uždarbį gaunančio inteligento. Visi čigonai labai vieningi, smarkiai gina savo klajokliško gyvenimo padiktuotus buitinius papročius, netgi tada, kai pažeidžia aplinkinių orumo ar doros reikalavimus.

Vienų atostogų metu keliaudamas į Žemaitiją likau nakvoti Radviliškio geležinkelio stotyje. Galvojau apie tai, kaip rytoj turėsiu pasiekti Klaipėdą ir keltuvu iš Danės prieplaukos persikelti į Nerijos Kopgalį... Pagaliau sutemus ir atvėsus į stotį sugužėjo nemažas būrelis čigonų. Susėdo visi krūvon, užimdami visus pačiame stoties vidury esančius suolus. Ir štai – viena jauna čigonė, apsinuoginusi krūtinę, pradėjo maitinti kūdikį. Žinoma, kad tatai su civilizuoto pasaulio etika nesutampa, todėl prieina milicininkas ir liepia bent jau kiek prisidengti skara, kad nepiktintų aplinkinių. Reikėjo pamatyti, koks pakilo čigonių klegesys!.. Visos ratu apspito milicininką, rankomis mosuoja, trypia, savaip kažką šaukia. Milicininkui neliko kas daryti, tik numoti ranka į tokį „mitingą“ ir iš stoties išeiti...

Bet kitą dieną dar štai kas nutiko. Prie turgaus vartų, atokiau nuo judrių jaunučių čigonių ir saulėje įdegusių basakojų čigoniukų, stovėjo sena, sukumpusi, tamsiai apsisiautusi čigonė. Ji nužvelgdavo kiekvieną praeivį. O man praeinant prakalbo:

– Sustok, gerasis žmogau.

– Iš ko tamsta sprendi, kad aš geras?

– Aš matau. Aš tamstai pasakysiu.

– Bet susitarkime: pirma pasakysi, kas buvo, ir tik iš delno. Kortomis netikiu.

Čigonė paėmė kairįjį mano delną, pavedžiojo pirštu ir pradėjo tylią, ramią kalbą. Aš klausiausi, klausiausi ir neiškenčiau jos nepagyręs:

– Viskas taip, tarsi nuo lopšio mane pažintum. Dabar kalbėk, kas bus.

– Aplink – šunys, vilkai ir gyvatės. Bėk nuo jų kuo greičiau ir toliau, bėk kiškio kilpomis, kad šunys nesuuostų, vilkai neprisivytų, gyvatės nesugeltų. Bėk arčiau šviesos... Tu jos nepasieksi, bet ten, kur sustosi, rasi laimę. Laukia dideli skausmai, išsiskyrimas su labai artimu žmogum, bet tik ten būsi laimingas. Bėk, sakau...

Tik nedideles jos žodžių nuotrupas čia teįstengiau perteikti. Paklausiau:

– Kiek esu skolingas?

– Sunkiai dirbi, mažai turi... Matau, keliauji ilsėtis... Žinau, kad neduosi daugiau, negu pagalvojai, kai vos pradėjau šnekėti. Man, senei, ir tiek užteks.

Padaviau trirublinę...

– Laimingai pailsėk... Nepasitikėk saldžiabalsiais... Būk gudrus... Nepamiršk senės žodžių...

O dabar, kai praeity jau dvidešimt ir daugiau metų, galiu pasakyti, kad viskas, ką toji sena čigonė savo ilga, ramia, įtikinančia kalba man išrokavo – ir apie mano praeitį, ir apie ateitį – viskas buvo teisinga. Ir viskas pildėsi, kaip ji buvo nusakiusi, nes tada prasidėjo tikrasis perversmas mano gyvenime.

Spaudai parengė DNP laikraščio „Šalcinis“ redakcija

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Henrikas Gudavičius, Algimantas ir Mindaugas Černiauskai.