Britų rašytojas Matthew Kneale'as. Asmeninio archyvo nuotrauka

Ką tik lietuviškai išleisto romano „Anglai keleiviai“ (iš anglų k. vertė Daiva Vilkelytė, išleido „Tyto alba“) autorius MATTHEW KNEALE'AS kalbasi su literatūros apžvalgininke Emma Yates apie „Anglus keleivius“, kūrinį, kuris 2001-aisiais Didžiojoje Britanijoje pelnė „Withbread“ premiją ir pateko į „Man Booker“ literatūros premijos trumpąjį sąrašą.

Apie ką rašote savo romane?

Knygos veiksmas vyksta XIX amžiuje, joje pasakoju apie Viktorijos laikų ekspediciją, kurios tikslas – surasti Rojaus sodą, kad ir kaip neįtikimai tai skambėtų. Ekspediciją sumano anglų vikaras, kuris dėl tik jam vienam žinomų priežasčių tiki, kad Rojaus sodo reikia ieškoti Tasmanijoje, vienoje iš Australijos salų.

Dalis knygos skirta šiai mokslinei ir kartu religinei ekspedicijai. Kita dalis – žvilgsnis į gyvenimą Tasmanijoje iki ekspedicijos. Šis romanas – tai pasakojimas apie pasibaisėtiną britų invaziją į salą ir aborigenų kultūros sunaikinimą. Dvi „Anglų keleivių“ istorijos galiausiai susiduria ir paaiškėja, kad vikaro idėjos išties peržengia visas ribas. 

„Anglai keleiviai“ – labai ambicingas kūrinys su daugiau nei dvidešimčia pasakotojų. Kas įkvėpė sukurti šį romaną ir kaip ilgai jį rašėte?

Jam sukurti prireikė kone septynerių metų. Iš pradžių norėjau rašyti apie Britų imperiją, nes atrodė, kad apie tai reikia rašyti. Dabar mes jau esame gana nutolę nuo imperijos laikų, kad galėtume į ją pažvelgti iš kitos perspektyvos, be to, būtina atsigręžti į baisiausius epizodus tam, kad suprastume, kiek siaubo pagimdė ši epocha, susidurti su tuo siaubu akis į akį. Man atrodė, kad tokia akistata su tais istorijos etapais padėtų žengti žingsnį į priekį.

Kalbant apie įkvėpimo šaltinį, esu parašęs romaną „Mieloji Temzė“ (Sweet Thames), kurio veiksmas vyksta 1840-aisiais Londone ir kuris pasakoja apie žiaurų Viktorijos epochos britų elgesį Anglijoje. Jį parašęs nutariau, kad atėjo metas pasižvalgyti užjūriuose ir patyrinėti žiaurų britų elgesį kitų tautų žemėse. Pagalvojau apie Tasmaniją, nes man pasirodė, kad jos istorija atspindi visas imperijos ydas: krikščionišką aroganciją, polinkį naikinti kitų tautų kultūrą, žiaurų elgesį su nusikaltėliais ir kitais žmonėmis, išsiųstais gyventi į salą. 

Kodėl nusprendėte rinktis būtent tokį pasakojimo būdą? Ką tai duoda rašytojui ir skaitytojams, nepaisant to, kad istorija įgyja tiesioginio pasakojimo bruožų?

Daugiabalsio pasakojimo privalumų daugybė. Pirmiausia taip galėjau perteikti skirtingus požiūrius – o aš jaučiau, kad tai vienintelis būdas tinkamai aptarti šią temą. Tai buvo standartinė britų kolonistų mąstysena ir požiūris į žmones, į kurių kraštą buvo įsiveržta. Į pasakojimą taip pat įtraukiau keletą veikėjų, kilusių iš Meno salos, – britai meniečius laiko tikrais britais, bet šios salos gyventojai yra keltai, o ne britai, ir turi savitą pasaulėžiūrą.

Taip pat tikiu, kad toks pasakojimo būdas sukuria palankią terpę skaitytojų interpretacijoms. Labai svarbu, kad skaitydami grožinę literatūrą žmonės patys darytų atradimus. Pasitelkus skirtingus pasakotojus, kurių pažiūros kertasi, sumažėja pavojus, kad skaitytojui bus brukamas konkretus požiūris – to itin vengiau. Žinoma, turiu savo nuomonę, bet būtų buvę labai paprasta parašyti knygą, atspindinčią vieną tiesą, ir tai, manau, būtų tik atstūmę skaitytojus.

Taip pat mane patraukė galimybė prabilti skirtingų personažų lūpomis, panaudoti skirtingus dialektus, įvairias kalbėjimo manieras. Tai buvo vienas iš dalykų, kuriais mėgavausi rašydamas „Anglus ligonius“. Pavyzdžiui, bandžiau įsivaizduoti, kaip kalbėtų žmogus, gimęs aborigenu, bet auklėtas Viktorijos laikų krikščioniškos švietimo sistemos, kaip jis mąstytų ir šnekėtų. Niekad anksčiau nebandžiau taip rašyti, man tai buvo nauja ir jaudinanti patirtis. 

Pminėsiu Jamesą Gordoną Farrellą. Kol atradau jo knygas, visuomet maniau, kad istoriniai romanai yra nuobodoki ir šiek tiek pasenę, panašūs į istorijos vadovėlius su žinių suteikiančia siužeto linija. J. G. Farrello kūryba visiškai kitokia. Jis kuria pasaulius, kupinus sąmojo, patrauklios atmosferos.

Ar neįsismelkė į jūsų kasdienę kalbą viena kita tarmybė?

Šiek tiek, taip. Susivokiau, kad ėmiau vartoti tam tikras frazes vien todėl, kad jos taip dažnai sukosi mano galvoje. Užaugau vartodamas kai kurias jų, nes mano tėtis kilęs iš Meno salos, bet vietiniai kalba šiek tiek kitaip. 

2001 metais pelnėte „Withbread“ premiją už geriausią metų knygą. Ką manote apie literatūros apdovanojimus – ar jie vertingi ir užima deramą vietą literatūros pasaulyje, ar tėra paprasčiausia proga literatams pasidžiaugti savimi?

Apdovanojimai naudingi, nes skatina domėtis gera literatūra. Tarp žmonių visuomet virs diskusijos, ar premiją gavo jos verta knyga, bet pats faktas, kad debatų apskritai kyla, skatina žmones skaityti geras knygas, nesvarbu, ar jos patenka į premijų sąrašus.

Apdovanojimai per pastaruosius trisdešimt ar keturiasdešimt metų padėjo britų literatūrai jau tuo, kad išpopuliarino nemažai geros literatūros, o anksčiau to nebuvo. Tuo metu perkamiausių knygų sąraše negalėjai rasti neįprasto ar naujo turinio knygų, tokios literatūros nebūdavo ir knygynuose. Dabar jos gali rasti visur, o tai – neabejotinai teigiamas efektas. 

Kokiais autoriais žavitės?

Jų yra per daug, kad galėčiau visus išvardyti, tačiau paminėsiu vieną – tai Jamesas Gordonas Farrellas. Kol atradau jo knygas, visuomet maniau, kad istoriniai romanai yra nuobodoki ir šiek tiek pasenę, panašūs į istorijos vadovėlius su žinių suteikiančia siužeto linija. J. G. Farrello kūryba visiškai kitokia. Jis kuria pasaulius, kupinus sąmojo, patrauklios atmosferos, kartu rašytojas prikelia praeitį antram gyvenimui, kupinam istorinės tiesos ir tikslumo. Jau 1970-aisiais jis negailestingai kritikavo Britų imperiją, tuo metu, kai Britanijoje mažuma norėjo apmąstyti bjauresnius savo šalies istorijos momentus. J. G. Farrello stilius – puikus, kiekviename jo parašytame skyriuje slypi staigmena. 

Parengta pagal Theguardian.com