Bobby Burch / unsplash nuotr.

„Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo.“ Jn 6, 66.

Jonas atpasakoja gilios krizės epizodą. Po ilgo pasakojimo apie dangaus duoną ir savo kūną kaip maistą, Jėzus mato atslenkant nesėkmės šešėlį: dauguma jo mokinių pasitraukia ir nebevaikšto su juo, sakydami: kieti tai žodžiai. Kas gali jų klausytis?

Jo „nužengimas iš dangaus“, kad taptų toks kaip mes, netgi maistu, kuris pasisavinamas, mūsų duona: valgomas Dievas, kad mes būtume gyvi juo, ne efemerišku gyvenimu, o amžinu, – visa tai sunku priimti mokiniams, tai lieka „kieta“ taip pat ir mums šiandien.

Slėpinio negalime susiaurinti iki proto arba prisijaukinti, dera jį gerbti.

Slėpinio negalime susiaurinti iki proto arba prisijaukinti, dera jį gerbti. Priešingu atveju, kyla pavojus, kad sterilizuosime tai, kas išties yra gyvybiškai svarbu. Krikščionybė yra suprantama tik tada, jeigu joje yra kažkas nesuprantamo, kažkas daugiau, kas pranoksta logiką.

Artinkimės prie Evangelijos, prie „kietų“ Jėzaus žodžių, pagyvindami savo jautrumą su nuostaba ir nerimu, kad neištuštintume jų ir nenuskurdintume, juk tai energija, kuri turi mus paliesti, nepalikti apsnūdusių, kažką pakeisti mumyse, kurie gyvename pasikartojimais ir įpročiais.

Ir štai pasakojimo lūžio taškas: gal ir jūs norite pasitraukti? Jėzus aiškiai suvokia krizės mastą, tačiau išlieka tiesus ir meta iššūkį, o labiausiai tai apeliuoja į laisvę: esate laisvi, eikite arba pasilikite, tačiau pasirinkite; ir elkitės taip, kaip diktuoja vidus!

 Baigėsi išorinių praktikų ir pareigų religija, atsiveria kita – ranka į ranką su Dievu, akis į akį su gyvenimu, iki tapimo viena su juo.

Jėzus neįsako, ką turi daryti, neprimeta, kas turi būti, tačiau paskatina žvelgti į vidų: ko išties trokšti? Kur keliauja tavoji širdis? Baigėsi išorinių praktikų ir pareigų religija, atsiveria kita – ranka į ranką su Dievu, akis į akį su gyvenimu, iki tapimo viena su juo.

Ir aš esu kviečiamas pasirinkti naujai. Ir mums padeda nuostabus Petro atsakymas: Viešpatie, pas ką mes eisime? Tik tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Tik tu: tik Dievas. Tai nuostabi pradžia. Neturiu nieko geresnio. Išties tai geriausias mano gyvenimo sandoris.

Turi žodžius: dangus nėra nebylus, Dievas kalba ir jo žodžiai kuria, nuritina akmenį nuo kapo rūsio, įveikia šaltį, atveria kelius ir susitikimus, švelnumą ir gaisrus. Gyvenimo žodžius: kurie atneša gyvybės kiekvienai mano plotmei. Teikia gyvybės širdžiai – padaro ją plačią, ištirpina jos kietumą. Teikia gyvybės protui, kuris gyvas tiesa, antraip suserga, ir laisve arba miršta. Teikia gyvybės dvasiai: palaiko gyvą tą Dievo dalelę, kuri yra mumyse, maitina mumyse esančią dangišką dalį. Žodžius, teikiančius gyvybės ir kūnui, nes jame gyvename, judame ir esame: nustokime alsuoti ir iškart virsime dulkėmis. Amžinojo gyvenimo žodžius: jie kuria dalykus, vertus nemirti, dovanoja amžinybę viskam, ką gražiausio nešiojamės širdyje.

Iš Qymran2.net vertė Saulena Žiugždaitė