Tęsiame naujausio popiežiaus dokumento ištraukų publikacijas. Apaštališkasis paraginimas „Būkite linksmi ir džiūgaukite“ („Gaudete et exsultate“) aiškina, ką reiškia būti šventam šiuolaikiniame pasaulyje. 

Už vertimą dėkojame „Bažnyčios žinių“ redakcijai. Dokumentas lietuviškai publikuotas 2018 m. „Bažnyčios žinių“ Nr. 5 ir Nr. 6.

„Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais“

Šis palaiminimas mūsų mintis kreipia į vis pasikartojančias karo situacijas. Konfliktų ar bent nesusipratimų priežastis dažnai esame mes patys. Pavyzdžiui, išgirstu apie ką nors ir nuėjęs pas kitą jam persakau; sykiu galbūt savo pasakojimą pagražinu ir jau skleidžiu kitą versiją. Ir man atrodo, kad juo daugiau žalos taip padarysiu, juo didesnį patirsiu pasitenkinimą. Paskalų pasaulis, sukurtas žmonių, mėgstančių kritikuoti bei griauti, taikos nestatydina.

Taikos šaltinis yra taikdariai, būtent jie kuria taiką ir socialinę draugystę. Tiems, kurie stengiasi visur sėti taiką, Jėzus skiria nuostabų pažadą: „Jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5, 9).

Mokiniams įžengiant į namus liepė sakyti: „Ramybė šiems namams!“ (Lk 10, 5). Dievo žodis ragina visus tikinčiuosius siekti taikos drauge su kitais (plg. 2 Tim 2, 22), nes „teisumo vaisius sėjamas taikoje tiems, kurie neša taiką“ (Jok 3, 18). Ir jei kartais mūsų bendruomenėje abejojama, ką reikėtų daryti, „laikykimės to, kas pasitarnauja santaikai“ (Rom 14, 19), nes vienybė yra pranašesnė už konfliktą.

Vienybė yra pranašesnė už konfliktą.

Statydinti šią evangelinę taiką, neatstumiančią nė vieno, bet aprėpiančią ir kažkiek keistokus žmones, sunkius ir sudėtingus žmones, tuos, kurie reikalauja dėmesio, yra kitoniški, tuos, kurie smarkiai aplamdyti gyvenimo ar apskritai suinteresuoti kitkuo, nėra lengva.

Tai – sunkus darbas, reikalaujantis proto bei širdies didelio atvirumo, nes čia kalbama ne apie popierinį sutarimą ar vienadienę taiką dėl laimingos mažumos ir ne apie saujelės planą saujelei. Lygiai taip pat konfliktų nevalia ignoruoti ar dangstyti, bet būtina „pasiryžti konfliktą pakelti, išspręsti ir paversti naujo proceso jungiamąja grandimi“. Kalbama apie buvimą taikos architektais, nes taikos statydinimas yra menas, kuriam reikia skaidraus proto, kūrybiškumo, jautrumo ir sumanumo.

Sėti taiką aplink save – štai šventumas.

„Palaiminti persekiojami dėl teisumo, nes jų yra Dangaus Karalystė“

Pats Jėzus pabrėžia, kad šis kelias eina prieš srovę, ir taip, kol tampame žmonėmis, savo gyvenimu metančiais iššūkį visuomenei, žmonėmis, kurie trikdo. Jėzus primena, kad daugelis yra ir buvo persekiojami tiesiog todėl, kad kovojo dėl teisingumo, gyveno savo įsipareigojimais Dievui ir kitiems. Jei nenorime nugrimzti į blankų vidutiniškumą, nesiekime patogaus gyvenimo, nes „kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras“ (Mt 16, 25).

Norint gyventi Evangelija, negalima tikėtis, jog visa aplinka bus tam palanki, nes labai dažnai mums skersai kelio stoja galios ambicijos ir pasaulietiniai interesai. Jonas Paulius II mokė, kad „susvetimėjusi yra visuomenė, kuri per visuomenines organizacijas, gamybą ir vartojimą trukdo ir save dovanoti, ir siekti žmonių solidarumo“.

Gyventi Palaiminimais tokioje susvetimėjusioje visuomenėje, supančiotoje politinio, žiniasklaidinio, ekonominio, kultūrinio ir net religinio tinklo, kuris trukdo autentiškam žmogaus bei visuomenės vystymuisi, tampa sunku, todėl galima susilaukti neprielankumo, įtarumo, pajuokos.

Kryžius, pirmiausia nuovargis bei skausmas, kuriuos pakeliame gyvendami meilės įsakymu ir žengdami teisingumo keliu, yra brendimo bei šventėjimo versmė. Atminkime, kai Naujajame Testamente kalbama apie kančias, kurias reikia pakelti dėl Evangelijos, galvoje turimi persekiojimai (plg. Apd 5, 41; Fil 1, 29; Kol 1, 24; 2 Tim 1, 12; 1 Pt 2, 20; 4, 14–16; Apd 2, 10).

Tačiau čia kalbame apie neišvengiamus persekiojimus, o ne apie tuos, kurių galime sulaukti dėl savo netikusio elgesio su kitais. Šventasis nėra ekscentriškas, šaltas asmuo, nepakeliamas dėl savo tuštybės, negatyvumo ir kartėlio. Kristaus apaštalai ne tokie. Apaštalų darbų knygoje vis pasakojama, kad jie buvo „visų žmonių mylimi“ (2, 47; plg. 4, 21. 33; 5, 13), net jei jiems ramybės nedavė ir juos persekiojo valdžia (plg. 4, 1–3; 5, 17–18).

Persekiojimai nėra praeitis, nes ir šiandien tenka jų patirti: ir kruvinų, kaip ir daugeliui mūsų laikų kankinių, ir subtilesnių – šmeižtų bei melagysčių pavidalu. Jėzus sako, jog būsime palaiminti, kai „dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia“ (Mt 5, 11). Kitais kartais mūsų tikėjimą iškraipyti bei mus išjuokti mėginama šaipantis.

Kasdien žengti Evangelijos keliu nepaisant dėl to kylančių problemų – štai šventumas.