EPA nuotrauka

Šių metų liepos pabaigoje Graikijoje siautę miškų gaisrai baigėsi itin skausmingai. Juose per 100 žmonių žuvo, dar 200 patyrė įvairių sužalojimų, o daugiau kaip 1000 gyvenamųjų namų buvo sunaikinta. Nors ugniai gesinti buvo mestos didžiulės pajėgos – absoliučiai visi Graikijoje esantys ugniagesių sraigtasparniai, daugiau nei 250 gaisrinių, per 600 gaisrininkų, to nepakako – šie gaisrai buvo didžiausi pagal išdegusį plotą Graikijoje nuo 2007-ųjų. Vertinant aukų skaičių, tai buvo antras kruviniausias šiame tūkstantmetyje visame pasaulyje užfiksuotas ugnies šėlsmas nuo 2009 metų įvykusios katastrofos Australijoje. Tragedijos mastą atspindi po pasaulį apskrieję apokaliptiniai vaizdai bei niūrūs liudininkų pasakojimai iš Graikijos, sukėlę masinę solidarumo bangą socialiniuose tinkluose. Spauda buvo užtvindyta įvairiomis nuotraukomis iš įvykio vietos, sukurti paramos fondai, o Graikijoje buvo paskelbtas nacionalinis gedulas. Tragedija sulaukė atgarsių visame pasaulyje ir politiniu lygmeniu – vienokią ar kitokią pagalbą pasiūlė daugiau nei 30 valstybių – šis skaičius tapo rekordinis Graikijos istorijoje. 

Dėl gaisrų priežasties diskutuojama ir šiandien. Tai buvo elektros stulpo pažeidimas arba padegimas, o labiausiai tikėtina, kad gaisrus sukėlė abu veiksniai. Tikrai žinoma, kad ugnis įsiplieskė 2018 m. liepos 23 d. apie 13 valandą Rytų Europos laiku apie 50 kilometrų į vakarus nuo Atėnų esančioje Kinetoje. Kaip ir įprasta sausringojo laikotarpio gaisrams, židinys buvo ne vienas. Po kelių valandų kitas gaisras įsiplieskė į šiaurę nuo Atėnų esančiame Penteli miestelyje, esančiame per 70 kilometrų į rytus nuo Kinetos. Dėl regionui būdingo itin stipraus vėjo, siekusio 124 km/h, ugnies plitimas tapo nebekontroliuojamas. Būtent šalia Penteli esančioje pajūrio gyvenvietėje Mati buvo užfiksuoti niūriausi vaizdai ir liūdniausi pasakojimai apie į jūrą pabėgusius ir taip bandžiusius išsigelbėti vietos gyventojus bei turistus. 

Gaisrai opozicijai tapo eiline proga sukritikuoti ministro pirmininko Alexio Tsipro vyriausybės darbą. Po laimėtų rinkimų 2015-aisiais premjeras žadėjo radikaliai reformuoti valstybės valdymą siekiant pagerinti efektyvumą, todėl Alexis Tsipras susilaukė kritikos dėl nevykdomų reformų – vyriausybė buvo kaltinama dėl neveikiančių prevencinių priemonių bei prasto gaisrų gesinimo organizavimo, išauginusio aukų skaičių. Alexis Tsipras kaltų neieškojo ir prisiėmė politinę atsakomybę dėl skausmingų pasekmių teigdamas, kad „mirusieji negali kalbėti, tačiau mes galime parodydami pagarbą tiesai juos atminti“, o civilinės saugos ministras Nikos Toskas žengė dar toliau ir rugpjūčio pradžioje atsistatydino.

Nors kaltinimai vyriausybei bei nepasitikėjimas politikais yra įprasta Viduržemio regiono valstybių praktika, supaprastinanti situacijos visapusišką supratimą, gaisrai išryškino įsisenėjusias Graikijos problemas.

Nors kaltinimai vyriausybei bei nepasitikėjimas politikais yra įprasta Viduržemio regiono valstybių praktika, supaprastinanti situacijos visapusišką supratimą, gaisrai išryškino įsisenėjusias Graikijos problemas. Ryškiausiai tai iliustruoja faktas, jog daugiausia aukų pareikalavo ne pati ugnis, o dūmai, kai žmonės, susidarius automobilių spūstims, tiesiog užduso bandydami pabėgti iš gaisro apimtos teritorijos. Prielaidas spūstims susidaryti sukūrė itin chaotiškas miestų planavimas, kurio iš esmės nėra: miškingose vietovėse jau kelis dešimtmečius buvo statomi nelegalūs statiniai, o šių legalizavimas, kilus finansų krizei, buvo itin supaprastintas. Provincijose pasireiškiantis nepotizmas tik dar labiau komplikuoja situaciją.

Tačiau problemos čia nesibaigia. Situacija sudėtinga ir visoje priešgaisrinėje sistemoje instituciniu lygmeniu. Pastaroji yra labai paini – nėra aiškios hierarchinės struktūros ir atsakomybių pasidalinimo: miškų urėdijos, kurios yra „arčiausiai miško“, nėra atsakingos už gaisringumo stebėjimą ir gaisrų gesinimą, taip pat nėra aiškaus biudžeto formavimo. Trūksta ir darbuotojų – priešgaisrinės apsaugos sistemoje fiksuojama apie 1000 laisvų darbo vietų, o dėl Graikijos specifikos – turizmo sektoriaus išsivystymo ir aukštesnio darbo užmokesčio jame, pastarasis vasarą tiesiog privilioja visus darbingo amžiaus gyventojus provincijose.

Vis dėlto toks situacijos aiškinimas kaltinant valstybę yra teisingas tik iš dalies. Nors į istoriją jau įėję 2018-ųjų gaisrai išties apnuogino Graikijos problemas, nepriklausomai nuo valstybės išsivystymo, ekonominės būklės, valstybės valdymo efektyvumo, gaisrai yra ne tik Graikijos, bet ir apskritai viso Viduržemio jūros regiono kasdienybė. Ji vienokiu ar kitokiu mastu šį regioną aplanko kiekvieną vasarą, kai prasideda sausringasis laikotarpis, tik labai retai pertraukiamas atsitiktiniais smulkiais lietumis. Būtent klimatas yra esminis, tokį aukštą gaisringumo lygį Viduržemio jūros regione, kuriame kritulių gali nebūti kelis mėnesius, lemiantis veiksnys. Dėl to augmenija čia išdžiūsta labai greitai, žalią spalvą visur pakeičia rudai geltonas atspalvis, o aplinką galima palyginti su šieno prikrauta daržine, į kurią įmetus degantį degtuką ugnies plitimo sustabdyti praktiškai nebeįmanoma. Neatsitiktinai didžiausius gaisrus beveik visuomet lydi itin aukštą oro temperatūrą atnešančios karšto oro masės. Pavyzdžiui, 2017 m. rugpjūtį Alžyre ir Tunise siautusiems miškų gaisrams, kai vien tik Tunise sudegė per 2000 hektarų miško, sąlygas sukūrė iš Sacharos atslinkusi oro masė, orą įkaitinusi iki 47 laipsnių šešėlyje ir 59 laipsnių saulėje. Net ir kartais (retai, bet vis dažniau pastaraisiais metais) vasarą apsilankantys lietūs nėra pajėgūs atgaivinti gamtą – saulė čia vasarą galingesnė už lietų ir jo tiesiog nepakanka.

Todėl visa, kas yra žalia, žalia čia yra tik dėl to, jog yra įrengiamos laistymo sistemos, o medžiai, prisitaikę prie tokio klimato – pavyzdžiui, kiparisai, alyvmedžiai, palmės, pušys (kurių, beje, čia daugiausia) – auga labai lėtai, o jų mediena yra labai brangi. Žemės ūkio veikla čia apskritai neįmanoma be laistymo, kadangi tik vaismedžiai gali gyventi be reguliaraus vandens tiekimo. Todėl nenuostabu, kad tokiomis sąlygomis gaisrų tikimybė yra itin didelė, o ugnies pėdsakai dėl mažo kritulių kiekio matomi išlieka labai ilgai ir atrodo lyg ilgai negalinčios užgyti žaizdos, nepaisant bandymų atsodinti mišką. Graikijoje tai pastebėti galima neretai, kai gaivų, kalnuotą, žalią mišką pakeičia stūksantys ir niūriai į dangų žvelgiantys stiebai, liudijantys apie kadaise čia buvusią gyvybę. 

Dėl tokio klimato Viduržemio regione, kai gaisrai kyla nuolat ir jų išvengti iš esmės neįmanoma, gaisrų gesinimo filosofija paremta ne visiška gaisrų prevencija, o jau kilusios ugnies plitimo rizikos mažinimu. Dažniausiai šią funkciją atlieka kontrolinės linijos, kurių plotis būna 5–15 metrų. Jos atskiria du potencialiai degius plotus, kurie turi vadinamojo „kuro“ – degių medžiagų. Dažniausiai tai perdžiūvusi žolė ir išsausėję medžiai. Patikimiausiai kaip natūralus barjeras veikia upės (neretai išdžiūstančios) arba uolos, kartais, nesant palankių reljefo sąlygų, šią funkciją atlieka tiesiog „nuskustas“ dirvožemis. 

Gaisrų gesinimas turi vieną įdomią ypatybę. Kartais, siekiant suvaldyti jau kilusį gaisrą, ties kontrolinėmis juostomis sukeliamas valdomas gaisras, plintantis nuo juostis pagrindinio gaisro link. Tokiu būdu siekiama sumažinti „kuro“ kiekį, kad ugnis tiesiog nebeturėtų kur plisti. Kai spaudoje pasirodo pranešimų, jog „ugnis buvo suvaldyta“, tai reiškia, kad ugnis nebūtinai yra užgesinta – ji būna tiesiog „nustumiama“ į kontroline juosta apribotą teritoriją, iš kurios, tikėtina, ji jau neturėtų išsiplėsti. Taip pat labai svarbu, kad po gaisro neliktų degių plotų ir medžiagų, kurias gali išnešioti vėjas, dėl ko vėl atsinaujintų ugnis.

Kaip rodo statistiniai duomenys, vos keli procentai gaisrų kyla dėl natūralių priežasčių, dažniausiai dėl žaibų. Visa kita lieka neišsiaiškinta arba yra žmogaus veiklos rezultatas. 

Tačiau kad ir kiek kalbėtume apie gaisrams kilti itin palankias gamtines sąlygas, didžiausią poveikį gamtai vis dėlto daro žmogaus veikla. Kaip rodo statistiniai duomenys, vos keli procentai gaisrų kyla dėl natūralių priežasčių, dažniausiai dėl žaibų. Visa kita lieka neišsiaiškinta arba yra žmogaus veiklos rezultatas. 

Didžiausia problema yra padegimai. Juos kelia ne tik „išvalyti miško plotus“ bei vasarnamius pasistatyti norintys investuotojai, kartais užsiimantys nelegalia vilų ir net viešbučių statyba, tačiau ir piemenys bei ūkininkai, siekiantys prasiplėsti ganyklų plotus. Uždegus mišką, ugnies plitimas dažniausiai tampa nevaldomas, ir specialistų įsikišimas tampa būtinas.

Vis dėlto kartais žmonių veikla žalinga tampa atsitiktinai. 2016-ųjų vasarą Rode, viename iš nedaugelio tinkamų žemdirbystei salos slėnių, vietos ūkininkas išvažiavo į laukus pjauti javų. Bevažiuojant, traktoriaus peilis pataikė į akmenį ir įžiebė kibirkštį, kuri greitai įplieskė ugnį, peraugusią į gaisrą. Gaisrą, siautusį kelias dienas.

Tačiau žmonių veikla turi ir kitokią prasmę. Vis daugiau mokslininkų remia teoriją, kad, mažėjant gyventojų kaimo vietovėse, vykstant masinei urbanizacijai, kaip tik didėja gaisrų tikimybė. Mažėjant smulkių ūkių, didėja neprižiūrimi plotai, dažnai apaugantys jaunais miškais, beveik visuomet pušimis. Vasaros mėnesiais, kai viskas išdžiūna, priešingai nei prižiūrimi laukai, kuriuose yra įrengti laistymo mechanizmai ir kuriuose yra palaikoma drėgmė, miškingi plotai tampa dar viena rizikos zona.

Vis daugiau mokslininkų remia teoriją, kad, mažėjant gyventojų kaimo vietovėse, vykstant masinei urbanizacijai, kaip tik didėja gaisrų tikimybė. Mažėjant smulkių ūkių, didėja neprižiūrimi plotai, dažnai apaugantys jaunais miškais, beveik visuomet pušimis. Vasaros mėnesiais, kai viskas išdžiūna, priešingai nei prižiūrimi laukai, kuriuose yra įrengti laistymo mechanizmai ir kuriuose yra palaikoma drėgmė, miškingi plotai tampa dar viena rizikos zona.

Tikrai žinoma, kad gaisrų kildavo ir antikos laikais. Apie juos pasakoja rašytiniai šaltiniai, tačiau atrodo, kad ugnis retai įsisiausdavo ir gaisrai nebūdavo dideli, nors nebuvo modernių gaisrų gesinimo priemonių. Manoma, kad taip buvo dėl dviejų priežasčių. Viena vertus, antikos laikais klimatas buvo vėsesnis – metinis temperatūros vidurkis buvo 2 laipsniais žemesnis, nei yra šiandien, o vasaros mėnesiais iškrisdavo daugiau kritulių. Kita vertus, pati miškų struktūra buvo kitokia. Antikos laikais regione dominavo ąžuolynai, kurie vasarą taip neišdžiūdavo. Tačiau ąžuolo mediena dėl jos ilgaamžiškumo buvo gausiai naudojama statant laivus. Be to, kadangi visa Graikija ir didžioji dalis Viduržemio regiono yra seismiškai aktyvi zona, mediena buvo naudojama namų statybai ir sienoms tvirtinti. Tokiu būdu pastatai tapdavo paslankesni ir atsparesni žemės drebėjimų atveju. Ilgainiui šie miškai buvo tiesiog iškirsti, o juos pakeitė pušynai, kurie, vasaros mėnesiais išdžiūvę, tampa labai degūs.

Priešgaisrinė apsauga kainuoja brangiai. Viduržemio regiono šalys yra įkūrusios gaisrų stebėjimo organizaciją.Graikija, Prancūzija, Italija, Portugalija ir Ispanija kartu kasmet skiria 2.5 mlrd. eurų stebėti ugnies plitimą ir gesinti gaisrus. Palyginimui – tai yra tiek pat, kiek2017 m. vien tik JAV miškų tarnyba išleido miškų priežiūrai bei gaisrų kontrolei. Palyginti su 2016 m. išleistais 1.4 mlrd. JAV dolerių, išlaidų šuolis yra milžiniškas. Didžioji dalis šių pinigų skiriama gesinti gaisrus kitų su miško ūkiu susijusių sričių sąskaita apleidžiant, pavyzdžiui, mokslinius tyrimus.  

Vis dėlto galima teigti, kad žmonija jau yra pasiruošusi miškų gaisrams. Mokslinėse studijose galima atrasti duomenų, kad 1901–2014 laikotarpiu dėl miškų gaisrų žuvo 3753, tuo pačiu laikotarpiu dėl žemės drebėjimų žuvo 2.5, o dėl potvynių – 7 milijonai žmonių. Tačiau ugnis sukuria niūriausiai atrodančių apokaliptinių vaizdų, kurie per spaudą ir socialinius tinklus labai greitai išplinta po visą pasaulį. Be to, gaisrai kartojasi gerokai dažniau nei žemės drebėjimai ar potvyniai, todėl jie natūraliai yra geriau matomi.

Tačiau būtent gaisrai labai gerai atspindi besikeičiančio klimato keliamus padarinius. Nors statistika rodo, kad didžiulių gaisrų, kai išdega 1000 hektarų ir didesni plotai, mažėja, pastaraisiais metais pastebima anksčiau dar nefiksuota ir nerimą kelianti tendencija – ugnis vis dažniau pasirodo teritorijose, kur istoriškai miškų gaisrai nebūdavo natūralus reiškinys. Dėl vasarą mažėjančių kritulių ir daugėjančių karščio bangų gaisrų rizikos teritorijos slenkasi į šiaurę, ir šiemet Vokietija, Olandija, Šveicarija, Belgija, Švedija bei Latvija kentėjo nuo miškų gaisrų, o situacija JAV yra itin sudėtinga, kur vien tik 2012 m. 80 % valstybės teritorijos buvo fiksuojamos itin stiprios sausros. Problemų kelia ir vis šiltėjančios žiemos. Mažėjant sniego ir šalčių žiemą, medžiai ima kentėti nuo įvairių ligų ir kenkėjų bei tampa itin pažeidžiami karštais vasaros mėnesiais. 

Pastaraisiais dešimtmečiais klimatas kinta labai sparčiai, ir nėra bendros nuomonės, kaip šis procesas vystysis toliau. Šiandien manoma, kad karščio bangų vis daugės, o būtent Graikija bus labiausiai nuo to kenčianti valstybė. Istorija rodo, jog klimatas kito nuolat, todėl kaltinimai valstybei yra labiau politikavimas nei realus problemos sprendimo ieškojimas. Tačiau istorija lygiai taip pat rodo, kad ir žmogus išties nemažai prisidėjo prie gaisrų problemos augimo. Todėl žmonių atsakingumas yra itin svarbus veiksnys siekiant išlaikyti pusiausvyrą gamtoje, o ypač dėl klimato kaitos itin pažeidžiamame Viduržemio regione, kur kiekvieną vakarą kiparisų ir pušų šnarėjime pučiant karštam vėjui greitai leidžiasi saulė, kuri čia yra kitokia nei Lietuvoje.