Dar vienas tekstas apie popiežių Pranciškų? Tiek daug apie jį jau pasakyta, parodyta, girdėta... Tiesa, šiomis dienomis tos žinios sukrečiančios ir verčiančios perkainoti savo katalikiškumą.

Kiekvienas, kuris nori, gali nesunkiai su popiežiumi pasimatyti, bent jau per bendrąją audienciją. Mes jo laukiame Lietuvoje. Tad patys įsitikinsime, koks jis, kas jis.

Daugelis žavimės jo gebėjimu komunikuoti, kurti simbolinius gestus ir įvykius, būti arti žmonių. Kiti kritikuoja jo pernelyg didelį atvirumą, gailestingumą, raginimą drąsiai pasitikti migrantų bangą. Ne vieną baugina nauja pasaulio vizija, kuriai jis atstovauja. Trikdo jo bebaimiškumas. „Aš nieko nebijau“, – yra prasitaręs Pranciškus.

Istorikai ir teologai analizuos šį pontifikatą neabejotinai kaip lūžio tašką, į kurį atvedė, žinoma, ne vienas jo pirmtakų. Tačiau kas labiausiai apibūdina Pranciškaus tarnystę? Jos naujumą?

Pirmasis globalizacijos popiežius

Dėl savo specifinės tarnystės ir strateginės pozicijos kiekvienas popiežius yra tarytum savo istorinio laikmečio sintezė – savotiška ikona. Romos vyskupo pasirinkimai ir programa – puiki medžiaga, norint suvokti, kaip ir kuo gyvena pasaulis. Popiežiui Pranciškui tenka sudėtinga užduotis vadovauti Bažnyčiai pačiame globalizacijos įkarštyje.

Itin sustiprėjusios migracijos bangos yra viena iš dramatiškiausių jos pasekmių. Kadaise nutolusios civilizacijos ir kultūros šiandien susiduria akis į akį labai konkrečiai ir dažniausiai konfliktiškai. Klausiame savęs, kas laukia tautinės valstybės? Kas laukia europinės civilizacijos? Ar migracijos cunamis, dažnai įgyjantis musulmonišką veidą, nušluos nuo žemės krikščioniškąją tapatybę? Tradicinės vertybės – pavojuje, tiksliau, jų jau nebėra. Kaip jas permąstyti ir persakyti?

Tad svarbioji mūsų laikmečio tema – kaip būti kartu ir išvengti karo? Koks sambūvis išties teisingas, tai yra kai išvengiama pavojaus, jog viena tapatybė „suvalgys“ kitą? Šie klausimai neatidėliotini ne vien daugybės kruvinų ar „šaltų“ konfliktų akivaizdoje. Ne mažiau svarbūs ir kiekvienam, kas veikia, siekdamas bendrojo gėrio.

Prancūzų komunikacijos mokslų specialistas ir sociologas Dominique Woltonas savo pokalbių su Pranciškumi knygoje „Dievas yra poetas. Dialogas apie politiką ir visuomenę“ išryškina mintį apie lemiamą komunikacijos svarbą. Neįtikėtina informacijos gausa, rodos, tik skatina nesikalbėjimą ir nesusikalbėjimą. Mūsų kartai tenka užduotis išspręsti pagrindinį rebusą: kaip suvokti kitoniškumą? Kaip išvengti mono-kalbėjimo (tiek politinio, tiek ir religinio) bei skatinti susikalbėjimą?

Ką tokiame kontekste gali pasakyti, ką duoti, o tiksliau, kaip gali gyvuoti Bažnyčia? Kaip ji tampa Dievo įrankiu būtent mūsų, o ne kitiems laikams?

Pontefix“ ir Sekminės

Gerai žinome, kaip nesunku religinei ir politinei valdžiai „susitarti“ dėl bendrų tikslų. Krikščionybė tik 20 amžiuje rado tinkamą santykį su valdžia – tai yra išsikovojo nepriklausomybę ir pripažino ją kitoms valdžios formoms. Maža to. Įsibėgėjus 21 amžiui, kai kas vertina kaip svarbų laimėjimą faktą, kad šiuolaikinė demokratija (pasauliečiai) ir Bažnyčia pagaliau rado svarbių sąlyčio taškų: tai globalizacijos iššūkiai. Konkrečiau – siekis, kaip išvengti neapykantos kitokiam.

Krikščionybė, kaip visuotinumu pasižyminti religija, stengiasi skleisti dialogą, puoselėti pagarbą, orumą, toleranciją ir pasitikėjimą. O tai yra temos, sudarančios demokratinio modelio šerdį, minėtoje knygoje tvirtina D. Woltonas.

Tad kaip elgiasi Bažnyčia? Mėgina susitarti su viena ar kita ideologija?

„Tokia pagunda yra, ir panašus dalykas sugrąžintų Bažnyčiai jos imperialistinį įvaizdį, o tai nėra Jėzaus Kristaus Bažnyčia, tai nėra tarnaujanti Bažnyčia“, – atsakydamas į klausimą, pabrėžia Pranciškus.

Politikoje Bažnyčia privalo tarnauti tiesdama tiltus. Lotyniškas popiežiaus titulas pontifex reiškia didysis tiltų tiesėjas. Anot Pranciškaus, tokia yra ir kiekvieno tikinčiojo misija, visos bendruomenės laikysena. „Tieskime tiltus. Dirbkime kartu.“

„Manau, kad Bažnyčia nutiesė daug, tiesiog daugybę tiltų. Nors ne visada sugebėjo tai daryti“, – pripažįsta pašnekovas, pateikdamas reformacijos laikų pavyzdį, kai nepavyko nutiesti tilto su reformatoriais dėl sudėtingo politinio konteksto ir nebrandaus mentaliteto. „Mentalitetas, paremtas supratimu „kieno valdžia to ir religija“, nėra brandus“, – sakė popiežius.

"Dovanų norėčiau - žodžio". Tokį užrašo laiko rankose jaunuolis pabėgėlių grupėje.

EPA nuotrauka

Iškart dera patikslinti. Popiežius griežtai atmeta uniformizmo, suvienodinimo pagundą, kurią laiko ir vienu didžiausių šiandienos pavojų. Galios apraiškų. Viena jų yra ir ideologinė kolonizacija, kai vienos valstybės primeta kitoms savo idėjų rinkinį, kaip pagalbos plėtrai sąlygą. „Viso to centre – dievo pinigo stabas, kuris viskam vadovauja. Tuo tarpu turime į centrą vėl pastatyti žmogų: vyrą ir moterį.“

Toks atvirumas tikrovei ir gyvai patirčiai praturtina. Pranciškus savo dokumentuose kviečia žengti naują žingsnį ir giliau suvokti Bažnyčios esmę. Kadaise ją supratome kaip hierarchinę piramidę, vėliau – kaip tobulą sferą, kurios visi taškai vienodai nutolę nuo centro – Kristaus. Šiandien Pranciškus siūlo kitą įvaizdį. Jis nuolat kalba apie daugiabriaunį: trimatę nesimetrišką figūrą, kurioje kiekviena plokštuma išsaugo savo tapatybę, tačiau darniai įsitraukia į visumą. Tradiciškai katalikiškas požiūris, siekiantis priešybių suvienijimo, o ne „arba viena, arba kita“ kategoriškumo.

„Sekminių dieną Bažnyčia apsisprendė dėl kultūrinės įvairovės“, – kartoja popiežius, atsakydamas į pašnekovo klausimus apie tai, ką dar Bažnyčia galėtų padaryti dėl žmonijos. „Apaštalų darbuose skaitome, kaip Pilypas pakrikštija etiopą. Paulius vyksta į Atėnus. Po daugybės amžių Matteo Ricci „atvers“ Kiniją...“

Kur Evangelijoje parašyta, kad reikia ieškoti saugumo? Priešingai, Viešpats sakė: „Rizikuok, pirmyn, atleisk! O paskui evangelizuok.“

Dažnai Roma nesuprasdavo tokios laikysenos, nes buvo uždara, teigia Pranciškus. „Bažnyčia visada patyrė išbandymą pernelyg užsidaryti. Ji bijo. Tai labai bloga pagunda, visiškai netinkama. Kur Evangelijoje parašyta, kad reikia ieškoti saugumo? Priešingai, Viešpats sakė: „Rizikuok, pirmyn, atleisk! O paskui evangelizuok.“

Išsiveržti iš idealizmo ir iliuzijų gniaužtų

Kartą Pranciškaus paklausė, ar jam patinka būti vadinamam „vargšų popiežiumi“? Ką atsakė Jorge Bergoglio? „Ne, nepatinka, nes tai ideologinis kreipinys. Aš esu visų popiežius. Turtingųjų ir vargšų. Vargšų nusidėjėlių, iš kurių esu pirmasis, – štai, šitai yra tiesa.“

Bergoglio sugebėjo parodyti, kaip svarbu eiti kartu su žmonėmis, patirti jų kasdienybę ir kovas, padėti jiems konkrečiomis aplinkybėmis elgtis Evangeline dvasia. Apie tai kalba visi jo dokumentai, ypač paskutinysis „Būkite linksmi ir džiūgaukite“ apie šventumą šiuolaikiniame pasaulyje. „Bažnyčia turi eiti į tautą, būti su žmonėmis, padėti augti tautai ir jos specifinei kultūrai. O tauta privalo turėti galimybę puoselėti savo liturgiją vienu ar kitu būdu... Vatikano II susirinkimas pabrėžė įkultūrinimo svarbą – reikia tęsti šia linkme“, – ragina popiežius interviu.

Neabejotinai jis jau amžiams pelnė „periferijų popiežiaus“ titulą. Tačiau tai nėra vien romantinė poza, o labai realistiška meilė tiesai ir tikrovei. Pranciškus įsitikinęs, kad tikrovė geriau suprantama periferijoje, o ne centre. „Norint pasiekti centrą, reikia praeiti per filtrus, o periferijoje matome realią tikrovę.“ Ne veltui „pirmoji erezija, kurią pasmerkia evangelistas Jonas, yra gnosticizmas, tai yra elito atsiribojimą nuo liaudies“. Tad, kai Bažnyčios vadovai nėra arti žmonių, jie „jų nesupranta ir nedaro gero“.

Kitas pavojus – supasaulėjimas: „Nesvarbu, kas esu: kunigas ar vyskupas, pasaulietis ar katalikas, jei esu supasaulėjęs, žmonės anksčiau ar vėliau atsitrauks. Dievo tauta turi uoslę!“

Stiprybės ir silpnybės

Globalizacijos kontekste Pranciškus išskiria dvi silpnybes, kurios stabdo Bažnyčios augimą. Viena jų – tai troškimas modernizuoti be tinkamos įžvalgos, įvertinimo, nuskurdinant tradiciją. O modernumas teigiama prasme reiškia, kad krikščionis yra atviras, šiuolaikiškas. „Manau, jog krikščionio skiriamasis bruožas yra atvirumas. Atvirumas Dvasiai. Uždarumas nėra krikščioniškas. Jei užsisklendžiu, jei ginuosi, visa tai nėra krikščioniška.“

Ginti vertybes užsidarant savyje nėra krikščioniškas kelias. Vertybės, tikina popiežius, apsigina pačios, skelbiant jas tokias, kokios yra ir kaip Jėzus mums jas suteikė: „Jos skleidžiamos, nes mes jas perteikiame. Čia svarbus tėvų ir motinų, senelių ir visų kitų vaidmuo.“

Antroji Bažnyčios silpnybė – rigidiškas klerikalizmas. „Matai jaunus rigidiškus kunigus. Bijo Evangelijos, tad verčiau pasirenka kanonų teisę. Bet kuriuo atveju tai karikatūra... Kai kurios ištaros tokios sukietėjusios, tuo tarpu Viešpats mums atvėrė tokį džiaugsmą, tokią viltį!'

Pagunda įsikibti į taisyklių uniformizmą – sena kaip pasaulis. Amoris letitae“, kalbant apie sunkumus patiriančias šeimas, raginama „priimti, palydėti, įvertinti ir integruoti...“ Taip atveriamos galimybės kiekvienam, norinčiam rasti savo vietą bendruomenėje. Pranciškų stebina neretai patiriamas formalizmas: „Nuolat girdžiu sakant: „Jie negali priimti komunijos“, „jie negali daryti šito ir ano“... Štai Bažnyčios pagunda. O tuo tarpu ne, ne ir ne! Panašių draudimų randame Jėzaus dramoje su fariziejais. Didieji Bažnyčios žmonės yra tie, kurie turi jas pranokstančią viziją, kurie supranta: misionieriai!“

Tad kuo stipri mūsų dienų Bažnyčia? Kokiu ženklu pašaukta būti?

Popiežius primygtinai kartoja, kad Bažnyčios autoritetas visuomenėje yra išimtinai moralinis. Jis remiasi vien jos narių liudijimu, o ne galia. „Jei krikščionys neliudija, jei kunigai tampa aferistais ir karjeristais, jei vyskupai užsiima tuo pačiu, arba jeigu krikščionys stengiasi išnaudoti savo artimą, jei moka „į vokelį“ ir nesirūpina socialiniu teisingumu, nesielgia kaip tikintieji“, – apgailestauja popiežius ir priduria, kad Bažnyčia pamokslauja labiau rankomis, o ne žodžiais, byloja gailestingumo gestais.

„Ar to tikrai užtenka?“ – garsiai ištartas ar tyliai kirbantis, tačiau šis klausimas kyla ne vieno krikščionio galvoje. Ar gailestingumas gali atverti naują kelią konkurencijos ir smurto persunktame pasaulyje?

EPA nuotrauka

„Dievo karalystėje Bažnyčia yra kaip garstyčios sėkla. Nesuprasti šito reikštų paliudyti triumfalistines nuostatas, – atsako Pranciškus. – Esu tikras, kad mūsų dienomis nėra nieko įmanomo be dialogo. Su sąlyga, kad kalbama apie nuoširdų dialogą, net ir tada, kai tenka į akis pasakyti nemalonių dalykų.“

„Globalizacijoje, kaip aš ją suprantu (daugiabriaunio formos), Dievas yra visur, visame kame. Kiekviename žmoguje, kuris duoda kažką savo ir prisideda prie visumos. Kiekvienoje tautoje ir visumoje. O kas kuria Bažnyčios vienybę, kas ją vienija ir kas kuria jos skirtumus? Šventoji Dvasia. Dievas yra skirtumų steigėjas, tai yra singuliarumo, tos didžios ir nuostabios įvairovės, jis pats paskui sukuria ir harmoniją, darną. Dievas kuria darną globalizacijoje.“

Kaip katalikams pavyks pagal šias mintis formuoti savo mąstymą ir praktinį gyvenimą parodys ateitis. Žinome, kad tai sunkus kelias, tačiau lengvesnius būdus jau išbandėme. Nepadėjo.