Broliai benediktinai rekreacijos metu. Clear Creek Dievo Motinos vienuolyno nuotrauka.

„Šie vienuoliai yra nepavaldūs laikui, jie niekada nesikeičia“, – apie benediktinus pasakoja amerikietė KRISTIN BOUTROSS. Jos šeima, į katalikybę atsivertusi iš protestantizmo, buvo pirmoji, apsigyvenusi Clear Creek Dievo Motinos vienuolyno pašonėje. Kalbamės apie vaikystę vienuolyno „kieme“, vienuolyną, kurio ištakose – klasikinės literatūros studijos universitete ir proto bei širdies pasiruošimas priimti Tiesą.

Ar galėtumėte papasakoti apie Clear Creek (liet. tyro šaltinio) Dievo Motinos vienuolyną – kaip jis atsirado?

Vienuolyno istorija prasidėjo aštuntajame dešimtmetyje su Kanzaso instituto humanitarinių mokslų programa. Ją vedė trys profesoriai – dr. Dennisas Quinnas, dr. Johnas Senioras ir dr. Frankas Nelickas. Su  studentais jie skaitydavo didžiąsias knygas  (great books movement – judėjimas JAV, skatinęs skaityti knygas, padėjusias pagrindus Vakarų kultūrai, – red. past.), leisdavo laiką gamtoje, stebėdavo žvaigždes ir diskutuodavo įvairiais klausimais. Tai koledžo studentus paskatino susidomėti religija, ir jie pradėjo kelti tiesos klausimą. Vėliau profesoriai dalį jų  nusivežė į Fontgombault vienuolyną Prancūzijoje, ir prasidėjo masinis studentų atsivertimas. Daug jaunuolių pasirinko pašvęstąjį gyvenimą. Nemaža grupė būdami apie dvidešimties įstojo į Fontgombault vienuolyną, nes Amerikoje panašios vienuolinio gyvenimo bendruomenės nebuvo.

Fontgombault benediktinų vienuolynas Prancūzijoje. Rorate Caeli nuotrauka

Amerikiečiai broliai vienuolyne praleido 25 metus ir galiausiai jo abatas nusprendė, kad atėjo laikas įsteigti Fontgombault atšaką Amerikoje – juk turėjo būrį amerikiečių brolių ir kunigų. 1999 m. trylika brolių atvyko į Oklahomos valstiją ir vidury laukų nusipirko rančą. Arklidėje įrengė vienuolių celes, pagrindinis namas tapo jų refektoriumu (valgomuoju), susirinkimo kambariu, o tvartas – koplyčia. Laikui bėgant vienuoliai įdirbo žemę, susipažino su vietos gyventojais, kurių buvo labai mažai, ir galiausiai pradėjo statyti naują vienuolyno pastatą. 2008 metais buvo pašventintas kertinis bažnyčios akmuo. Statybos vis dar vyksta, bet jau stovi bažnyčia, kuri vis aukštėja, yra pirma vienuolyno dalis. Broliai, kurių yra apie 50, jau užpildė turimas patalpas, tad dalis netelpančiųjų gyvena šalia esančiose laikinose pašiūrėse. Laukiama, ko bus įrengta antroji Cear Creek vienuolyno pastato dalis. 

Clear Creek Dievo Motinos benediktinų vienuolynas

Kuo ypatingas Fontgombault vienuolynas? Kodėl studentus profesoriai nusivežė būtent ten?

Tai seno Solesmes benediktinų vienuolyno padalinys. Jie turi ypatingą misiją – išsaugoti ir praktikuoti grigališkąjį giedojimą ir melstis tradicine (ekstraordinarinės formos) liturgija. Jie seka senuoju liturginiu kalendoriumi, gieda lotyniškai, švenčia iškilmingas šventąsias Mišias ir viskas atliekama su dideliu atsidėjimu. Vienuoliai skiria labai daug laiko ir pastangų, kad išsaugotų, mokytųsi ir skleistų maldą grigališkuoju giedojimu. Jie kasdien lotyniškai gieda visas liturgines valandas ir aukoja iškilmingas giedotines šv. Mišias. Anksti ryte privačiai ir tyloje visi kiti vienuoliai kunigai aukoja sakytines Mišias.

Rytinės šv. Mišios. Fontgombault benediktinų vienuolynas. Rorate Caeli nuotrauka

Esu girdėjusi, jog pieš kelionę į Fontgombault benediktinų vienuolyną profesoriai paklausė, ar studentai norėtų sužinoti, kur gyvuoja didžiųjų knygų kultūra, kur rasti tiesą, prie kurios prisilietė jų širdys. Ir tuomet nuvykę į vienuolyną  parodė į jį – štai Vakarų civilizacijos šaltinis.

Taip, taip buvo lyg ėjimas trupiniais nužymėtu keliu. Paragauji truputį, nori daugiau ir taip ragauji, kol prieini prie paties šaltinio. Kanzaso universiteto profesoriai padėjo studentų protams atsiverti didesniems dalykams, ir tai vyko tiek gėrintis gamta, tiek skaitant poeziją. Buvo sužadintas pažinimo alkis, protai paruošti prisiliesti prie juslinę tikrovę peržengiančių dalykų. Tokiu būdu studentai pasiruošė kelionei į vienuolyną – jų protai buvo atviri,  jų nešokiravo tai, ką pamatė.

Naujų kunigų šventimai. Clear Creek Dievo Motinos vienuolyno nuotrauka

O kodėl žmonės galėtų būti šokiruoti vienuolinio gyvenimo?

Jei žmogus nesugeba patirti nuostabos, neturi supratimo, jog yra už jį patį aukštesnių dalykų, vienuolinis gyvenimas gali pasirodyti beprasmis. Jei nematai aukštesnio tikslo, kuriam šie vyrai pašvenčia savo dienas, tai gali atrodyti lyg iššvaistytas gyvenimas.

Kokia jūsų gyvenimo istorija, kaip jūs atsidūrėte Clear Creek vienuolyne?

Mano tėtis augo katalikų šeimoje, bet vedęs mano mamą katalikybę paliko. Jo dvasinė kelionė truko šešiolika metų – tapęs protestantu tarsi apėjo ratą ir grįžo į katalikybę. 2000 m. birželį mes, 7 vaikai (dabar mūsų 9), buvome įvesdinti į Katalikų Bažnyčią: priėmėme krikštą, atlikome išpažintį ir priėmėme Pirmąją Komuniją. 2001 m. sausį visa šeima persikėlėme į Clear Creek. Po savo atsivertimo tėtis ieškojo šeimai vietos, kurioje būtume apsupti autentiškos katalikiškos kultūros.

Naujų kunigų šventinimo procesija. Clear Creek Dievo Motinos vienuolyno nuotrauka

Sakėte, kad studentams atvykus į Fontgombault vienuolyną, jų protai buvo paruošti. Kaip buvo jūsų šeimai? Kaip suprantu, jūsų tėtis buvo pasiruošęs, o kaip kiti šeimos nariai?

Tuomet aš buvau dar gana maža. Pamenu karštas diskusijas tarp tėčio ir vyresnių brolių ir seserų. Tai buvo labai svarbus metas mūsų šeimoje. Kaip protestantai mes buvome labai giliai praktikuojanti šeima – intensyviai skaitėme Bibliją, religija buvo kertinė mūsų kasdienio gyvenimo dalis, visi sprendimai buvo priimami remiantis tikėjimu. Kai atsivertėme į katalikybę, mano vyresnieji broliai ir seserys grūmėsi su nemažai dalykų, pavyzdžiui, pamaldumu Mergelei Marijai arba klausimu, kodėl kunigus vadiname tėvais (jiems buvo sunku suvokti Bažnyčios hierarchiją). Man tuo metu buvo devyneri, jų pokalbių klausiausi su dideliu susidomėjimu. Pamenu, jog man daug dalykų atrodė logiški  ir nebuvo sunku priimti Katalikų tikėjimo tiesas. Mama atėjo į Bažnyčią po metų, ji perėjo suaugusiųjų katechumenato laikotarpį, turėjo gilesnę tikėjimo formaciją.

Naujų kunigų šventimai. Clear Creek Dievo Motinos vienuolyno nuotrauka

Buvome puikiai pasiruošę būtent dėl to, jog prieš tai giliai praktikavome protestantų tikėjimą, buvome gerai susipažinę su  Šventuoju Raštu. Katalikybė buvo lyg žiedas, išsiskleidęs iš visų šių pumpurų. Kodėl tiek daug dalykų mums atrodė logiški ir priimtini? Mes jau turėjo pagrindą, katalikybė suteikė jam pilnatvę.

Ar galėtumėte papasakoti apie gyvenimą šalia vienuolių?  

Mes buvome pirmoji šeima, atsikėlusi prie Clear Creek vienuolyno. Dabar ten pilna šeimų, tai lyg katalikiškų šeimų kaimas. Nuo pat atsikraustymo kasdien eidavome į Mišias, stengėmės kasdien dalyvauti mišparuose (vakarinėje maldoje). Iš pradžių, kai  buvome labai maži, tėvai mus padalindavo į grupes – vieną dieną į Mišias vesdavosi mama, kitą dieną – tėtis. Mūsų šeima pragyveno iš mažos sveiko maisto parduotuvėlės artimiausiame miestelyje.

Mes, vaikai, kasdien eidami į vienuolyną, labai artimai pažinome brolius. Buvome jų pakerėti – jie visuomet labai maloniai bendravo, nuolat skaldydavo juokelius. Laisvalaikiu broliai dažnai pas mus užeidavo. Tai būdavo dienos viršūnė. Mes jų nekantriai laukdavome ir aprodydavome savo padarytus darbelius, miške naujai išmintus takus. Vėliau atsikėlė kitų šeimų ir atsirado bendraamžių draugų, bet santykis su vienuoliais liko ypatingas. Tarp mūsų užsimezgė broliški ryšiai. Jie iš tikrųjų yra mano broliai ir dvasios tėvai. Tai dar labiau pradėjau vertinti išsikrausčiusi iš namų. Tik žiūrėdama iš perspektyvos suvokiau savo gyvenimo palaiminimus ir geriau pamačiau santykių grožį.

Broliai benediktinai. Clear Creek Dievo Motinos vienuolyno nuotrauka

Esate minėjusi, jog kartą per Kalėdas visa šeima įstrigote vienuolyne. Kaip praėjo tos Kalėdos?

Tai buvo vienos pirmųjų Kalėdų vienuolyne. Vienuoliai vis dar gyveno rančoje su tvarte įrengta koplyčia. Per Kūčias mes visada eidavome į vidurnakčio Piemenėlių Mišias. Tą vakarą pradėjo smarkiai snigti, ir tėtis sako: jei norime į Mišias, reikia keliauti anksčiau, nes vėliau galime iki ten nebeprasikasti. Vienuolynas buvo gana stataus kalno papėdėje. Susikrovėme daiktus, nuriedėjome nuo kalno ir apsistojome svečių namelyje. Per tas Kalėdas buvome tik vienuoliai, mes ir kalnas sniego. Ten praleidome 2–3 dienas, kol keliai tapo pravažiuojami. Kasdien eidavome į Mišias, liturgines valandas. Nors negalėjome daug laiko leisti su broliais, nes jie gyvena uždarai nuo žmonių, laisvu laiku jie išlįsdavo laukan su mumis apsimėtyti sniego gniūžtėmis. Mes jų tykodavom ir, pamatę juodus abitus artėjant prie namo, iš pasalų pradėdavom sniego karą.

Kuo jums toks svarbus šis vienuolynas? Kas traukia ten nuolat sugrįžti?

Greičiausiai nuskambės keistai, bet pastovumas. Ten yra kažkas, kas niekada nesikeičia ir dėl to teikia ramybę. Mano gyvenime įvyko tiek daug pokyčių. Man atrodo, kad laikotarpis nuo paauglystės iki maždaug dvidešimties yra įnirtingos kaitos metas. O kai grįžti namo – broliai gieda grigališkąsias giesmes, vaikystėje girdėtas kiekvienais liturginiais metais. Šie vienuoliai yra nepavaldūs laikui, jie niekad nesikeičia. Jie tokie patys, kaip tada, kai man buvo dešimt. Jie kaip ta Bažnyčios uola. Ir ne tik broliai, bet ir liturgija, kuri nekinta, visada tokia pati ir taip man artima.   

Kardinolo R. Burke viešnagė. Clear Creek Dievo Motinos vienuolyno nuotrauka