Cathopic.com nuotrauka

Dievo malonė yra dovana. Dievo malonė yra dovana ne dėl nuopelnų. Dievo malonė nusidėjėliui. Tik Dievas gali dovanoti malones nusidėjėliui, nes Jis žino, kad jos jam labiausiai reikia. Man jos labiausiai reikia. Neturiu jėgų be Dievo malonės gyventi. Gyvenu, nes Dievas dovanojo gyvenimą – iš meilės. O aš abejoju ir Dievo meile, ir Dievo malone. Lyg negyvenčiau arba gyvenčiau kaip atsitiktinis individas, nežinia iš kur atsiradęs. Ar man taip galvoti lengviau? Tikrai ne. Aš nelaikau atsitiktinumo Dievu, nes tobulas Dievas nemėto kauliukų – Jis kuria. Iš Dievo meilės kūrybos atsiradau aš ir, kad pasilikčiau su savo Kūrėju, Dievas davė malonę – sugebėjimą grįžti suklydus.

Nors Dievo malonė dovanojama, bet aš jos prašau – prašau atgaivos, laukiu pakvietimo prisiartinti prie Dievo, ilgiuosi Dievo artumo. Prašau, nes kitaip nieko negaliu pasiekti, net pajudėti negaliu į gėrio pusę. Be Dievo malonės esu stovintis vienoje vietoje taškelis visatoje. Su malone esu taškelis Dieve. Jis pažymėjo mane individualiu ženklu. Kad mano asmenybė tarptų ir kiltų į Dievą. Aš būdama, kad ir mažiausias taškelis visatoje, sudarau Dievo visumą, Dievo planą, esu begalybės dalis, vedančios į Dievą. Dievas, dalinantis malonės dovanas, rodo man kryptį, įkvepia tikslus ir turiu jėgų eiti ten, kur žmogaus vaizduotė nesiekia. Turiu gilesnį sugebėjimą mylėti – nebesirenku ką mylėti – renkuosi Dievą, o Jis kviečia atsigręžti į artimą, į save, kad tobulėdama Jo pagalba siekčiau Jo valios.

Cathopic.com nuotrauka

Be Dievo malonės Jo valia dažnai būna nesuprantama – aš nepriimu, prieštarauju, maištauju, gal net naikinu, ką Dievas manyje sėja. Todėl stengiuosi būti atvira Dievo malonei. Pirmiausia palieku nuodėmę – tiesiog toliau einu be jos. Ji – ne bendrakeleivė, ji – balastas. Nuodėmė skandina gerus mano pasiryžimus ir mano tolesni žingsniai be mano pačios savasties. Po išdavystės – išduodu Dievą, išduodu save, mano siela man tampa nepažįstama, svetima. Man tampa svetimas Dievas, aš nebegirdžiu savo tariamų maldos žodžių, nei atsakymo į savo maldą. Nuodėmė visada turėjo įžūlumo bandyti atsistoti į Dievo vietą, jeigu tai leidžiu. Nuodėmė žino, kad be mano sutikimo yra tuščias ir niekam nereikalingas blogis. O su mano sutikimu blogis atgyja, pasiima mano vardą ir griauna mano vardu. Nuodėmė užstoja Dievą, neleidžia malonei gryninti sielos. Nuodėmė mano esmę iškreipia, bando apgauti, siūlydama savo pigų egzistavimą be Dievo.

Nuodėmė atsistoja tarp manęs ir Dievo malonės, kad nepatirčiau dieviškosios šviesos, kad mano kelias eitų vingiais, be krypties. Nuodėmė nori vaidinti pagrindinį vaidmenį, užgoždama ir mane pačią, užgožti Dievą mano sieloje. Nuodėmė bando paneigti malonę. Kai ji užkariauja, pasijunta visavaldė. Dievas nekontroliuoja, o nuodėmė kontroliuoja. Dievas myli ir siunčia malonę po menkiausio mano pasiryžimo vengti nuodėmės. Laimėjusi nuodėmė juokiasi, lyg būtų apgavusi Dievą. Apgavusi mane. Ji triumfuoja, nes aš malonės nebranginau. Nuodėmė nėra man svarbesnė už Dievo malonę. Nuodėmė naudojasi mano silpnumu. Silpna aš be Dievo. Ir tą silpnumą nešu Dievui, kad pakeistų jį į pasiryžimą būti Jo akivaizdoje be nuodėmės. Nuodėmė įsivaizduoja esanti reikšminga ir lemianti mano gyvenimą. Gal taip ir būtų, jeigu neatsigręsčiau į Dievą ir nusisukčiau nuo Jo dovanojamos malonės.

Blogiausia yra, kai blogį pagražinu ir bandau imituoti gėrį. Kartais blogis ateina visai nekaltu arba panašiu į gėrį pavidalu. Dievo malonė leidžia man įvardyti blogį blogiu. Be Dievo malonės aš nejučia pasirenku rėkiančią nuodėmės afišą ar užmaskuotą, iškreiptą gėrio paveikslą, ar bandant pasakyti, kad būti tamsoje yra natūrali būsena. Pripratusi prie tokio „natūralumo“ nebeieškau šviesos, neinu į šviesą ir imu vengti net Dievo vardo. Imu nuo Jo bėgti. Kur galima taip nubėgti. Tik į beprasmybę. Nuodėmė bando paveikti mano sielą ir labiausiai bijo mano atsivertimo. Mano sugrįžimas pas Dievą ir iš naujo malonės atgavimas sunaikina nuodėmę iš pamatų.

Cathopic.com nuotrauka

Po atgailos sugrįžusi Dievo malonė mano sielą aprėpia savo rūpesčiu ir bando užgydyti žaizdas, kurias padarė nuodėmė. Nuodėmė panaikinta, bet jos padariniai vis išlenda į sąmonę, bando kaltinti, bando atimti ramybę ir bando kažkas mano viduje pasakyti, kad Dievas dar neatleido mano išdavystės. Nuodėmės padariniai gali persekioti, bet aš turiu kliautis Dievo malone ir tikėti Dievo gailestingumu, kuris ir palaidūną sūnų sugrįžusį apvilko puošniu rūbu. Dievo malonė yra galingesnė už nuodėmę, nes ji atėjo per Jėzaus Kristaus kryžių. Aš tiesiog negaliu nepriimti tokios Viešpaties aukos, negaliu nusigręžti nuo kryžiaus. Pripažįstu, kad Jėzaus Kristaus kryžiumi buvau išgelbėta, todėl nuodėmės sukelti svaičiojimai, kad nebegaliu grįžti pas Dievą yra jos bandymas atimti iš manęs viltį. Bandymas nepavyko, ir aš grįžau pas Dievą ir tai darau nuolatos. Dievo pasirinkimas pakvietė Jo malonę.

Susigrąžinti mane Dievas pasitelkia visą savo meilę. Per maldą, jeigu jos neužmirštu, per artimuosius, per nežymius ženklus aplinkoje Jis kalba man, nepažeisdamas mano laisvos valios. Ir aš pasimetusi ir nesistengianti nieko keisti staiga suklūstu. Gal todėl kartais pajuntu nepaaiškinamą gerumo ilgesį. Jaučiu, kad nesu Dievo pamiršta, kad Jis manęs laukia. Aš vis kažką veikiu, bet, kai pažiūriu plačiau, visi, kad ir svarbiausi reikalai, tampa nereikšmingi Dievo akivaizdoje. Galbūt mirties valandą aš tai geriausiai pajusiu. Labiausiai pajusiu, kad man reikalinga Dievo malonė.

Visa mano viltis Dieve. Kryžiaus kančia ne veltui – kad mes grįžtume pas Dievą Jį pasirinkę. Kad eitume lydimi Dievo malonės – parpultume ir vėl grįžtume. Kiekvieno mūsų širdyje yra viltis, kaip to sūnaus palaidūno iš Evangelijos – grįžus valgyti bent samdinio duoną, bet Dievas duoda nepalyginamai daugiau, pasitinka iš tolo, sodina garbingiausioje vietoje ir džiaugiasi mūsų grįžimu.