J. R. R. Tolkienas (1892–1973) buvo ne tik vienos skaitomiausių knygų pasaulyje „Žiedų valdovas“ autorius, profesorius Oksforde, keturių vaikų tėvas, bet ir uolus katalikas. 1963 m. sūnui Michaelui rašytame laiške jis kalba, kad yra daug prisikentėjęs dėl netikusių kunigų, tačiau neketina palikti Katalikų Bažnyčios. Jis aiškina, kad toks noras kyla dėl „pagundos netikėti“, kuri visuomet tūno žmoguje. Ši laiško ištrauka ypač aktuali šiuo metu, kai Bažnyčią purto dvasininkų seksualinio išnaudojimo skandalai, kai kaltinimai dėl šių siaubingų nusikaltimų dangstymo pasiekė net popiežių. „Vienintelis gydymas nuo menkstančio tikėjimo yra Komunija“, – rašė J. R. R. Tolkienas.

Kalbi apie „menkstantį tikėjimą“, tačiau reikalas visai kitas. Blogiausiu atveju tikėjimas yra meilės įkvėptas valios aktas. Dėl Bažnyčios ir jos tarnų ydų, kvailysčių ir net nuodėmių mūsų meilė gali atvėsti, o valia nusilpti, tačiau nemanau, kad šios priežastys sykį įtikėjusį žmogų priverstų atmesti tikėjimą (juoba turintį bent kiek istorinių žinių). Dažniausiai „skandalas“ yra galimybė pagundai (kaip nepadorumas – geismui), kurios jis nenulemia, bet sužadina. Jis patogus, nes galime jį paversti atpirkimo ožiu, nugręždami akis nuo savęs ir savo kalčių. Bet tikėjimo valios aktas nėra padaromas sykį ir visiems laikams, tai nuolat kartojamas aktas, būklė, kuri turi tęstis – dėl to meldžiame „malonės ištverti iki galo“.

Gundymas „netikėti“ (kuris iš tiesų reiškia Mūsų Viešpaties ir Jo įsakymų atmetimą) visada glūdi mumyse. Iš dalies trokštame rasti dingstį netikėti išorėje. Kuo stipresnė mūsų vidinė pagunda, tuo lengviau ir smarkiau būsime kitų „papiktinti“. Manau, kad mane, kaip tave ar bet kurį kitą krikščionį, tiek pat žeidžia skandalai – ir dvasininkų, ir pasauliečių. Gyvenime esu skaudžiai nukentėjęs nuo kvailų, pervargusių, silpnų ir net blogų kunigų, tačiau pakankamai save pažįstu, kad nepalikčiau Bažnyčios (kas man reikštų neištikimybę Viešpačiui) dėl tokių priežasčių. Net jei visi mano sutikti dvasininkai būtų išmintingi ir šventi, palikčiau Bažnyčią, jei nustočiau tikėjimo. Tokiu atveju atmesčiau Švenčiausiąjį Sakramentą. Tiesiai Dievui į akis pasakyčiau, kad viskas – apgaulė.

Jei Dievas ir Evangelijos – tendencingi pasakojimai apie didybės manijos apimtą beprotį (nes tai juk vienintelė alternatyva) – apgauna, tuomet Bažnyčios (kaip dvasininkų luomo) skandalai istorijoje ir šiandien yra akivaizdus milžiniško masto sukčiavimo įrodymas. Jei ne, tai – o varge! Skandalai prasidėjo dar prieš pirmąsias Velykas ir nė kiek nepaveikė tikėjimo, išskyrus tai, kad dėl jų galėtume ir turėtume giliai sielvartauti. Sielvartauti Viešpaties pusėje ir kartu su Juo, tapatinantis ne su šventaisiais, o su papiktinusiais sekėjais, nevirkaujant, lyg negalėtume „ištverti“ Judo Iskarijoto, absurdiško ir bailaus Simono Petro ar kvailų moterų, tokių kaip „prastumti“ savo sūnus bandžiusi Jokūbo motina (Mt 20, 20–24).

Tam, kad nustotum tikėti, kad manytum, jog Jėzaus iš tiesų niekada nebuvo, reikia neįsivaizduojamos valios, dar daugiau jos reikia, kad tartum, jog jis nepasakė viso to, kas apie jį parašyta. Neįsivaizduojama, kad kas nors pasaulyje anuo metu būtų galėjęs „išgalvoti“ tokių dalykų kaip šie: „pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu!“ (Jn 8, 58), „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ (Jn 14, 9), „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą“ (Jn 6, 54).

Taigi turime arba tikėti Juo ir viskuo, ką jis pasakė, atsakydami už pasekmes, arba atmesti jį ir taip pat atsakyti už pasekmes. Man sunku patikėti, kad žmogus, bent sykį priėmęs Komuniją, net ir su teisinga intencija, galėtų kada nors Jį atmesti be sunkios kaltės. (Vis dėlto Jis vienintelis pažįsta kiekvieną unikalią sielą ir jos aplinkybes.)

Parengė Rosita Garškaitė