Henrikas Gudavičius žygio dalyvius vaišina česnaku, o pas jį kolekcijoje jų bent 12 rūšių. Brolių Černiauskų nuotrauka (2018 m.)

Rugpjūčio 5-oji

Prie upelių, juodalksnių pavėsiuose, dar yra didelių, sultingų aviečių. Ir nelabai jos rūgščios, nors prisirpo be saulės. Sunoko ir tamsiai mėlynos paprastųjų gervuogių uogos, jos valgomos, bet visada būna labai aitrios. Tik stačioji gervuogė nokina saldžias uogas, bet ieškoti jų reikia ne prie Krūčiaus, o Žaliamiškyje, skroblynų miškapievėse.

Kultūrinių gervuogių derlius šiemet visai menkas, aišku, kad kaltinti reikia sausrą. Bet juodos aronijų uogos šiemet labai skanios, tik valgant jas reikia prisiminti, kad šitie juodieji šermukšniai suminkština vidurius. Vynuogės irgi gardžios, nors ir puslaukinės. Alyviniai obuoliai skonio nebeturi, greitai pernoko, bet valgomi jau „Erli Viktorija“ ir Beržininkų ananasiniai... Šitaip džiaugiantis, žinoma, reikia nepamiršti, kad Dzūkijoje sausra sunaikino pusę javų derliaus. Ir kai kurios šakniavaisinės daržovės menkos, o bulves net iškasti sunku – žemė perdžiūvusi ir sukietėjusi kaip uola.

Birželio ir liepos sausringos dienos pakenkė ir žieminiams, ir vasariniams javams. Kombainai dabar gaudžia kasdien, bet pasiklausius galima suprasti, kad kūlimo būgnai sukasi lengvai. Kai varpos sunkios, kombainas gaudžia smarkiau, net padejuodamas. Kuliamoji mašina, kurios skriemulius ir dantračius kadaise suko baisiai tepaluotas angliškas pabūklas „Blackstone“, ne tik dejuodavo, bet ir sukaukdavo, kai metaliniai besisukantys spragilai pagriebdavo iš leidėjo rankų didesnį rugių pėdą arba tada, kai tas leidėjas nesuspėdavo perpjauti pėdo grįžtės. Iš toliau klausantis atrodydavo, kad mašina yra tarsi prijaukintas šuo, tuoj pat atsiliepiantis į žmogaus darbą.

Gamtininkas Eugenijus Drobelis tyrinėja ir stebi ne tik skraidantį, bet ir žydintį, šliaužiojantį, drugių sparnais virpinamą pasaulį. Brolių Černiauskų nuotrauka (2008 m.)

Rugpjūčio 6-oji 

Tiktai dabar sužinojau, kad ornitologų padangėje – ypatingas atradimas. Eugenijus Drobelis liepos pabaigoje kažkur netoli Čepkelių surado gyvą gyvatėdžio lizdą. Tai didelė naujiena, jos visi labai ilgai laukė. Gal jau dvidešimt metų Čepkelių apylinkėse ne tiktai Eugenijus Drobelis stebėjo ir migruojančius, ir medžiojančius gyvatėdžius, o lizdo niekam vis nepavykdavo rasti.

Pamenu, kaip prieš porą metų vieną sekmadienį netikėtai prie Krūčiaus upelio atsirado Jonas Bilinskas ir atvežė tokią žinią: kartu su kitais ornitologais ką tik stebėjęs virš Cimakavo pelkynų sklandančius du gyvatėdžius... Situacija iš tikrųjų buvo keista, ilgai užsitęsusi: visi jaučia, kad gyvatėdis galėtų perėti Pietų Lietuvoje, o lizdo nėr. Gal šimtą metų šios rūšies statusas laikėsi vis toks pat, kaip ir rudojo lokio – buvo, tačiau nebėra. Retkarčiais užklysta, bet nuolat negyvena. Raudonojoje knygoje tokios rūšys patenka į nulinę kategoriją, ir prie jų net jokio paveikslo, jokios nuotraukos nėra... Ir štai vieną dieną padėtis pasikeičia iš esmės.

Dabar Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato ir artimiausių apylinkių gamtinė vertė darosi didesnė. Čepkeliai lyg ir negali būti paskelbti biosferiniu rezervatu, nes per arti yra didmiestis Gardinas, o vis dėlto nei Žuvintas, nei Kamanos, nei Viešvilė šitokiu dvidešimt pirmojo amžiaus pradžios atradimu pasidžiaugti negali...

Jaučiu, kad ambicingesni kolegos į šį Eugenijaus atradimą žiūrės nevienodai, bet turime susitaikyti su tokia mintimi: ypač darbščių ir talentingų gamtininkų, nuolat stebinčių vis tuos pačius jiems brangius dangaus plotus, nėra daug. Galbūt reikia ir sėkmės, bet svarbiausia vis dėlto yra vietovės unikalumas.

Kai kas, tiesa, spėliojo, kad tokią sensacingą žinią apie gyvatėdį pirmas gali pranešti Bronius Šablevičius, o ne Eugenijus Drobelis, nes Broniaus stebimi plotai yra daug arčiau baltarusiškų Vitebsko miškų, kur šie paukščiai peri kasmet. O mano reakcija į šį atradimą buvo labai aiški: išsigalandau kirvį ir nuleidau ant žemės dvi įnoringo išsišakojimo chvajas, kurios užstojo saulę miškinei obelaitei. Seniai jau ruošiausi prašviesinti tą vietą, o šiandien ir ištesėjau – retą miškinės obels rūšį privalu apsaugoti nedelsiant. Ir niekas tegu nežino, kieno tai miškas. Laboremus! – štai ką man sako kiekvienas netikėčiausias atradimas laukinėje Lietuvos gamtoje.

Ornitologo nuolatinį žiūrėjimą aukštyn aš galiu palyginti su darbščios kamanės dūzgimu vis sukiojantis apie tą patį dobilo žiedą. Ji net lietaus nebijo, dūzgia per lietų. Ir dabar negaliu neprisiminti a. a. Virgilijaus Monsevičiaus, kuris jau nebegano kamanių ir laukinių bičių nei Čepkelių krašte, nei prie Skroblaus upelio. Į ką tik įsikūrusį Čepkelių rezervatą jis atėjo 1976-aisiais ir per trisdešimt darbo metų surado tokių retenybių, kurių niekur kitur Lietuvoje nėra.

Maža bitelė, raukšlėtoji smėliabitė, nutolusi nuo Čekijoje esančio pagrindinio savo arealo net septynis šimtus kilometrų, ramiai gyvena Aukštagirio pušynėlyje prie Skroblaus. Tas Virgilijaus Monsevičiaus atradimas 1980 metais buvo toks pat svarbus, kaip ir šis Eugenijaus Drobelio surastas gyvatėdžio lizdas 2018-aisiais. Mokslinėje literatūroje tokie atradimai yra lygiaverčiai.

Mokslo žurnaluose Virgilijaus Monsevičiaus pavardė minima ne tik dėl to, kad jis patikslino raukšlėtosios smėliabitės arealą, yra ir tokia netrumpa binarinės nomenklatūros nuoroda su šio entomologo vardu: „Colletes caspicus Moravitz 1874, caspicus balticus sensu Monsevicius 1995.“ Sunkiai įsimenama lotynų kalba, bet kitaip pasaulio gamtos tyrinėtojai negalėtų susikalbėti. Ir vis dėlto apie raukšlėtąją smėliabitę, imančią nektarą iš kalninio laibenio prie Skroblaus, šis kruopštus mokslininkas būtinai primindavo ir moksleiviams – vadino šią retenybę Lietuvos deimančiuku.

Lietuvinė naktižiedė Henriko Gudavičiaus kolekcijoje Liškiavoje, prie Krūčiaus. Tai vienintelis augalas, liudijantis visam pasauliui Lietuvos vardą. Brolių Černiauskų nuotrauka (2018 m.)

Rugpjūčio 8-oji

Naktį ilgai kaukė vienas iš Viliaus Balčiaus šunų. Kiemsargiai ten yra trys, bet kaukė tik vienas. Aišku, kad į tą sodybą už Aušrinės eglyno atėjo ne šernai, o kažkokie paslaptingesni naktinėtojai. O šįryt prie tvenkinio šaukė pelėda. Ir naktinį šuns kaukimą, ir pelėdos ūkimą vasaros rytą galima mistifikuoti kaip nori, pagal interneto sapnininkų nuorodas – tai nelaimės artimoje aplinkoje ženklas. Bet ir šuns kauksmas, ir pelėdos ūksmas buvo tikri, ne susapnuoti.

Gamtininkai tokius reiškinius nelinkę kaip nors emocionaliau paaiškinti. Galėtų jie net ir taip sausai pasakyti, kad čia ne gamtos mokslų, o socialinių mokslų reikalas. Tačiau žaliąjį gaisrą, staiga atsiradusį prie Marcinonio keliuko, būtinai pastebėtų ir botanikas, ir zoologas. Nes visokiausių žolynų džiunglėse gali slėptis ir koks keistesnis augalas, ir ne kasdien regimas žvėrelis ar vabalas.

Gana dažnai važiuoju Vilkiautinio link ir vis pasidairau, kas nauja pakely atsiranda, bet šitokį žaliąjį gaisrą visai šalia vieškelio matau pirmą kartą. Niekaip neapibūdinama augalų bendrija atsiranda dažniausiai tada, kai teritorija smarkiai sujaukiama, kai akivaizdus ne tik žemės paskirties keitimas, bet ir visokios technikos invazija. Taip čia ir buvo. Savaiminį pušynėlį, kur jau buvo atsiradę ir beržiukai, ir blindės, ir netgi skroblai, iškirto, kelmus išrovė, viską sumalė ir išsivežė. Liko gilios duobės, šakų ir viršūnių strampai, pjuvenos ir stikliniai buteliai, iš kurių vienadienis verslas dar nesugeba išdrožti čipsų krosnims kūrenti.

Ir štai pakilo nitrofilai bei ruderalai, sukulentai ir pelkiniai augalai, kultūriniai ir laukiniai žolynai... Žydi kiečiai, šunmėtės, balandos, kraujažolės, sprigės, jonažolės, cikorijos, dilgėlės, aklės, rykštenės, notros, linažolės, gysločiai, skaisteniai, dedešvos, saulėgrąžos, nakvišos, veronikos, neužmirštuolės, našlaitės, žaliuoja kelminiai paparčiai, vešlios alyvų, karklų, beržų kelminės atžalos. Kai kurie augalai daugiamečiai ar dvimečiai, kai kurie tik lauke ar palaukėse augantys, o čia ką tik buvo pušynėlis, taigi jų čia tarsi negalėjo būti, bet sunkiasvorių mašinų ratai pažadino dešimtmečiais tūnojusias sėklas bei šakniastiebius – ir viskas pakilo staiga.

Galėsime čia dabar pjauti sau vaistažoles ir laikinai pasidžiaugti, o galėsime ir pagalvoti apie negerą, globalų medžiagų pernešimą, kuris lyg ir neseniai pasaulyje prasidėjo, pastebėtas tik XXI amžiaus pradžioje, o kasdien eina su didėjančiu pagreičiu.

Žygio dalyviai atidžiai klausosi Henriko Gudavičiaus pasakojimų apie jo eksperimentus ir pasiekimus saugant ir godojant retus bei nykstančius augalus. Brolių Černiauskų nuotrauka (2018 m.)

Rugpjūčio 10-oji

Vasaros pabaiga šiek tiek panaši į pavasarį – kasdien kas nors netikėta atsiranda, reikia sustoti ir pabandyti prisiminti, ar kada nors šitaip yra buvę. Štai šiandien visai netikėtai suradau ant žemės nukritusių raudonpusių grafšteinų, atpjoviau skiltelę ir pajutau gerą, saldžiarūgštį šių rudeninių obuolių skonį. Tokie minkšti ir kvapnūs grafšteinai mano tėviškėje būdavo tiktai rugsėjo viduryje, šiek tiek vėliau už Žemaičių grietininius.

Ir dar viena visai netikėta naujiena: visą vasarą nemačiau nė vieno kolorado vabalo, o dabar nedidelį pačių vešliausių bulvių plotelį užpuolė šie besočiai kenkėjai – ir seni vabalai dryžuotom nugarom, ir mažytės, ir jau paaugusios lervos. Renku visus žaladarius į didelį kaušą, užpilu truputį vandens, užberiu saują druskos. Žūtis greita, ir joks pamokslaujantis estetas žemdirbio nepamokys.

Abstraktaus gailesčio propaguotojai nenori nė girdėti apie žalą, kurią ūkyje daro koks nors estetiškos išvaizdos kenkėjas. Žalos dydis ir yra tas kriterijus, kurį kaimo žmonės nesąmoningai jaučia. Galima niekinti žaliūkus medžioklėlius, kurie pusę dienos suplukę kasasi iki lapės vaikų, drebančių giliame urve, tačiau būtina labiau suprasti anuos kaimo vyrus, kai jie vieną rytą pradeda galąsti šakes ir taisyti sląstus šeškui.

Kai šis kraugerys per vieną naktį papjauna visas vištas net keliuose tvartuose, kai visos kaimo moterys pakelia baisų triukšmą, vyrai nebeturi jokios alternatyvos – šešką žūtbūtinai reikia nudobti. Taip būdavo. Jokio gailesčio plėšrūnui, nors visi, kas iš arti matė jauniklį šešką, pasakys, kad jis labai gražus ir jo veidas nepiktas. Lapė dažniausiai žvelgia suktai, kiaunės snukelis visada niūrus, o šeško juodai rusvas kailis visada gražiai papuręs, o žvilgsnis draugiškas. Ir vis tiek šeškas, ištrauktas iš sląstų, negailestingai pribaigiamas šakėmis.

Žaltys, karštą rugpjūčio dieną plaukiojantis pirties šulinėlyje, yra graži naujiena. Gal nė vienas gyvūnas nemoka taip dailiai ir tyliai plaukti kaip žaltys. Niekaip nesiiria, neturi kuo irtis, tik vinguriuoja, o plaukia greitai, vos vos iškėlęs galvą virš vandens. Ir net ant dugno gali gulėti tykodamas, kol maža žalia kūdrinė varlė įsidrąsinusi šoktelės į vandenį. Bet, matyt, oro jam pritrūksta, tada atvingiuoja iki kranto ir iškiša galvą iš vandens.

Ir vėl netikėta kompozicija: šalia žalių garšvų ir šalpusnių geltonuoja žalčio auselės. Niekas nejuda, nei tas gražus roplys, nei žali lapai, nei tolėliau išsikerojęs šeivamedis, jau nokinantis juodas uogas didelėse kekėse. Tiktai sukasi vienas pirties šulinėlio gyventojas – blizgantysis sukutis. Jis toks mažas, kad net bangelių nesukelia, tik sukasi ir sukasi, nes yra sukutis.

Paminklas LDK kunigaikščiui Algirdui su medžiokliniu sakalu buvusiame LDK mieste Vitebske. Skulptūros autorius – Sergejus Bondarenka. Brolių Černiauskų nuotrauka (2018 m.)

Rugpjūčio 19-oji

Dabar turbūt labai daug atostogaujančiųjų, bet kai kasdien nors truputį paklausai radijo arba bent šiek tiek peržiūri spaudą, gali pagalvoti, kad vis dėlto visi dirba. Gyvi tie patys balsai, tos pačios pavardės. Radijas, žinoma, kai ką pakartoja. Bet aktoriaus Remigijaus Bučiaus skaitomą Romualdo Granausko apysaką „Kai reikės nebebūti“ išklausysiu pirmą kartą („LRT Klasika“, „Vakaras su knyga“). Skaičiau tą knygą jau senokai, tada atrodė, kad svarbiausias ten yra tas autoriaus draugas, tas šuo Bulis, bet dabar daug aktualesnės pasirodė išgirstos ištraukos apie pirmuosius Atgimimo metus.

Tiktai viskas labai jau graudu. Nebesugrąžinama. Gal apie tai ir nepagalvojo nei pats aktorius, nei radijo laidos režisieriai, bet 1990-ųjų ir 1991-ųjų metų įvykiai, ataidintys iš grožinio kūrinio dabar, beveik po 30 metų, vis dėlto skaudžiai jaudina. Tik šitaip, kaip parašyta Romualdo Granausko apysakoje, rodos, ir tegalima kalbėti apie meilę Tėvynei, apie tas istorines dienas, kai širdžiai sunegalavus talentingas prozininkas nieko nebegalėjo dirbti, o tik stebėti ir galvoti, kad būtent apie tai jam ir reikės rašyti.

Graudus yra toks tikėjimas todėl, kad ne visada jis beišsipildo. Štai skaitėme „Metuose“ paskelbtus Juozo Baltušio prisiminimus, kaip jis vis gena save prie naujo romano rankraščių, kaip tiki, kad gal bus tas naujas kūrinys, ypač po to, kai „Sakmė apie Juzą“ išleista net prancūziškai... O nėra ir nebebus to naujo kūrinio. Šitaip kalbėjo ir Juozas Aputis, vis paaimanuodamas, kad nebesuprantantis, ką dabar reiškia nauji žodžiai ir nauji darbai, bet tikintis, kad iš lėto supras ir neskubėdamas parašys. O klastinga liga buvo greitesnė.

Ir vis dėlto dabar ateina toks metas ir dirbantiems, ir atostogaujantiems, kai sustojame ir suklūstame: atsiranda kažkokia nauja, neapibūdinama dienos rimtis, ir net nesvarbu, kad ta diena darosi vis trumpesnė. Kažkas ramiai, vis po truputį migruoja į Pietus, kažkas atlekia iš Šiaurės, bet niekas neskuba. Karvės ir pusjaučiai ganyklos aptvare ganosi ramiai, net uodegomis nemosuoja, nes nebėra uodų ir sparvų. Ramu ir prie vandens: vasaros pabaigos laumžirgiai tik ir temoka šitaip plastėti be garso, ir, rodos, tik tulžys, nutūpęs ant Bitinų Balų šiekšto, niekur neketinantis skubėti, tegali taip kantriai laukti praplaukiančios mažos žuvelės, nes didelė jam nė nerūpi, tik maža, kad visa sutilptų snape...

Štai šitokią ramią dieną, rugpjūčio 18-ąją, labai marga Dzūkijos nacionalinio parko svečių grupė atsirado Liškiavoje ir draugiškai nupėdino švento Dominyko gatve iki Sodo prie Krūčiaus, stebėjosi vėlyvais, bet ryškiais lietuvinės naktižiedės žiedeliais, gėrė žolelių arbatą, degustavo puslaukinių ir jau sukultūrintų obelų derlių, paskui užkopė į Liškiavos piliakalnį ir alkakalnį, pastovėjo prie paminklinės Paklėštarės liepos ir prie Akmens su jaučio pėda. Nedidelis žygis, bet neskubant galima daug ką patirti...

Tai buvo vakar. O šiandien galiu neskubėdamas įsiskaityti ir įsiklausyti į poeto Vlado Braziūno ir kompozitoriaus Algirdo Klovos bei folkloro grupės „Vydraga“ skambančios gausos knygą „Iš naminio audimo dainos“, 2005 metais Vilniuje, „Krontos“ leidykloje, išleistą kartu su kompaktine plokštele, kur ne tiktai Kruoja bei Svalia, bet ir „Ūla, gegutė, šilas ir Aputis“.

Ne paslaptis, kad aukštaičiai ir žemaičiai neištveria be dzūkų. Ir niekada nebus per vėlu, mūsų vienai ar kitai vasarai benutolstant, vis dar širdingai įsijausti, įsiklausyti ir išgirsti, tartum iš protėvių atminties skrynių į šviesą iškelti, kaip pasakytų sūduvietis daktaras Jonas Basanavičius, „tyrai lietuviškus žodžius“.