Mokytoja Regina Rudalevičienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

2010 m. Lietuva ratifikavo Neįgaliųjų teisių konvenciją, tuo užtikrindama teisę į mokslą visiems. Ne visiems tėvams patinka, kad jų atžalos mokosi su neįgaliais ar elgesio sutrikimų turinčiais vaikais. Tuo tarpu ne viena šeima, auginanti neįgalų vaikų, yra emigravusi į užsienį vien dėl tos priežasties, kad nėra sudaromos sąlygos tokiam vaikui ugdyti. 

Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijoje, kuri laikosi nuostatos, kad negabių vaikų nėra, kartu su sveikais vaikais mokosi ir neįgalieji, kuriems nustatyti specialieji ugdymo poreikiai. Apie „visokių“ vaikų mokymą kalbamės su palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijos matematikos mokytoja Regina RUDALEVIČIENE. 

Papasakokite, kaip sekasi dirbti klasėje su „visokiais“ vaikais, atsižvelgiant į jų individualumą ir poreikius.

Šį rugsėjį jau 36-ąjį kartą ateisiu į mokyklos šventę. Prieš penkerius metus atėjusi dirbti į šią gimnaziją sutikau labai daug vaikų, kuriems buvo nustatyti specialieji ugdymo poreikiai. Nemažai yra ir tokių, kuriems tokie poreikiai nėra nustatyti, tačiau mokantis jie atsiskleidžia. Pirmą kartą apsilankius mokykloje, mane tiesiog pribloškė ant specialaus gulto gulinčio berniuko vaizdas. Tuomet pamaniau, kad negalėsiu mokyti mokinių, turinčių tokias dideles negalias. Vėliau tas berniukas tapo mano mokiniu. Jis skaitė ir rašė gulėdamas, jam reikėdavo šiek tiek padėti, nes jis nespėdavo su visais. Laikydamas valstybinį egzaminą jis gavo 60 balų.

Mokiau ir neįgaliojo vežimėlyje sėdintį berniuką, kuris nebendraudavo su klase. Jo valstybinis egzaminas buvo įvertintas 100-uku. Dirbdama gimnazijoje pripratau prie mokinių, man tie visi vaikai labai gražūs, ypač kai jie šypsosi. Nebepastebiu jų negalių. Su jais reikia elgtis taip pat, kaip ir su visais kitais vaikais. O specialiųjų ugdymo poreikių turintys paaugliai viską nori padaryti patys, ne prasčiau už kitus. Šiemet vienas mano mokinys netgi oficialiai atsisakė specialiosios pedagogės pagalbos, įsipareigodamas užduotis atlikti savarankiškai. 

Ar per pamokas jums talkina asistentai?

Jie teikia įvairią pagalbą. Vieni padeda mokiniams patekti iš vieno kabineto į kitą, kai kuriems reikia padėti pradėti darbą, kad jie susikauptų, suprastų, kad pertrauka baigėsi ir prasideda pamoka. Kai kuriems mokiniams asistentai padeda atlikti mokytojo užduotis, su jais mokytojai bendradarbiauja per pamoką. 

Ar jaučiate savo mokinių tėvų palaikymą? Ar nepasitaiko mokinių tarpusavio patyčių?

Mūsų klasėse specialiųjų ugdymo poreikių turinčių mokinių skaičius neviršija penktadalio visos klasės moksleivių skaičiaus. Man beveik nėra tekę sutikti tokių mokinių, kurie trukdytų visos klasės darbui. Turime vieną mokinį, kuris lyg ir nekontroliuoja savęs. Jis gabus, greitos orientacijos, bet dažnai, savęs nekontroliuodamas, jis išrėkia atsakymus pirma laiko, neleisdamas kitiems pasisakyti. Bet mes su juo dirbame ir jo elgesyje matome pažangą.

Pertraukų metu stebėdavau vieną pradinuką, kuris šiemet jau eis į šeštą klasę. Jis išdykaudavo, voliodavosi, skriausdavo kitus... O dabar jis tvarkingai eina į kabinetus, ir aš net neįsivaizduoju, kokių stebuklų, dirbdama su juo, padarė mūsų mokyklos komanda.

Niekada nepastebėjau, kad vaikai šaipytųsi iš turinčiųjų negalią. Buvo viena mergaitė, turinti elgesio sutrikimų, per pamokas iš jos lūpų dažnai pasipildavo keiksmažodžiai. Kitų mokinių tėvai iš pradžių piktinosi, bet auklėtoja daug dirbo, kalbėjosi su jais, aiškino, ir vėliau tėvai suprato ir susitaikė su šia situacija. 

Kokią naudą vaikams duoda bendravimas su kitokiais jų bendraamžiais?

Prisimenu atvejį, kai evakuacijos mokymų metu laukiant signalo pratyboms vaikai paleido dūmų uždangą lifte. Evakuotis jau teko iš tikrųjų. Kadangi evakuacija liftu buvo neįmanoma, vyresniųjų klasių mokiniai sunkiame neįgaliojo vežimėlyje sėdintį savo bendraamžį nugabeno žemyn laiptais.

Turiu dar vieną neįgaliojo vežimėlyje sėdintį mokinį, ir džiugu matyti, kaip per pertraukas jį apsupa ir su juo bendrauja draugai.

Mokykloje mes neišskiriame nė vieno. Mokslo metų pabaigoje  visi dalyvauja šventose mišiose Katedroje. Prieš kelerius metus teko vykti su mokinių grupe į katalikiškų mokyklų festivalį, vykusį Lurde. To festivalio šūkis buvo: „Priimkime kitokius nei mes“. Pastebėjome, kad iš kitų šalių atvyko vien sveiki vaikai, o mes atsivežėme dvi mergaites, turinčias judesio negalią, diabetu sergantį berniuką. Mūsų mokykloje įprasta į visus renginius – netgi vaidinimus – įtraukti specialiųjų poreikių turinčius vaikus. Savo patirtimi galime dalintis ir su kitomis mokyklomis, netgi iš kitų šalių, nes turime didelę patirtį ir tradicijas. Šiuo metu jau visos mokyklos Lietuvoje privalo priimti specialiųjų poreikių turinčių vaikų. Be abejo, tai nėra lengva, nes tai papildomi įsipareigojimai mokyklai.

Sykį teko stebėti stotelėje laukiančią autobuso mergaitę neįgaliojo vežimėlyje. Atvykusio autobuso vairuotojas, užuot nuleidęs jai specialų tiltuką, bandė pats įkelti vežimėlį, tačiau mergaitė pasipriešino, ir vairuotojui teko nusileisti. Vėliau pamačiau ją mūsų mokykloje: ji pasižymi tokia didele vidine stiprybe, kad net nebijo kovoti už savo teises. Ši mergaitė labai talentinga, kuria ir skaito savo eiles. Mūsų mokykla augina tą žmogiškąją savivertę. Tai sklinda iš seserų asumpcionisčių (Vilniaus arkivyskupijos kurija kartu su Marijos Dangun Ėmimo seserų kongregacija yra mokyklos steigėjai – red. pastaba). Seserys rodo didžiulį pavyzdį vaikams, jos neskaičiuoja darbo valandų. Mes, mokytojai, matydami tokį pavyzdį, irgi stengiamės. 

Esate matematikos mokytoja. Ar lengva mokyti matematikos įvairių sugebėjimų turinčius vaikus? Gal jiems reikia specialios metodikos? Ar naudojatės ja?

Turiu mokinį, kuriam, mano galva, geriau sektųsi mokytis matematikos, jei jis naudotųsi technologijomis. Bet jo mama jų nenori, nes, jos teigimu, vaikas rašydamas labiau treniruojasi. Ji neleidžia jam atlikti užduočių, naudojantis kompiuteriu. Vaikui labai sunku, jo rašysena beveik neįskaitoma. Gaila, bet toks vaikas egzaminą išlaikys prasčiau... Manau, kad raumenis treniruoti galima ir namuose su įvairių priemonių pagalba, o ne vien per pamokas.

Savo mokinius mokau nuo penktos iki dvyliktos klasės. O jų poreikiai labai skirtingi: vienas gerai skaičiuoja, bet neskaito tekstų, kitas silpniau girdi, trečias nesuvokia erdvės, ketvirtas gal pritingi. Mokymosi medžiagą sunku paruošti, nes nėra vadovėlių, tinkamų visiems skirtingus specialiuosius poreikius turintiems vaikams. Visą metodiką turime kurti patys, surinkti mokymosi medžiagą taip pat. Vieną rudenį aplankiau parodą, skirtą mokyklai, kurioje ieškojau metodikos mokyti įvairių sutrikimų turinčius vaikus. Galvojau: „Kiek čia galima kankintis? Gal rasiu medžiagą vaikui, iš kurios elementų galėčiau sukomponuoti pamokos medžiagą vaikams, turintiems tokius skirtingus sutrikimus?“  Deja, nėra tokios metodikos. 

Kodėl Švietimo ir mokslo ministerija neparengia specialios metodikos, kuri palengvintų Jūsų darbą, kuriam esate priversti skirti ir savo laisvalaikį?

Tai nėra paprasta, nes kiekvienas vaikas yra unikalus. O leidėjams gal rinka per maža? Asistentas skiriamas mokiniui, o ne mokytojui, atsakančiam už visą mokymosi procesą ir rezultatą. Mokytojui atima labai daug laiko skirtingos mokymosi medžiagos ruošimas. Mes kaip ir neturime to laisvalaikio, nes mokytojavimas yra  tiesiog gyvenimo būdas...Kai žinai, kad ryt pamokoje dalyvaus mokinys, nieko neskaičiuoji, o tik galvoji, kaip pasiruošti jį mokyti.

Kita problema – baigiamieji mokyklos egzaminai. Specialiųjų ugdymo poreikių turintiems mokiniams suteikiamos lengvatos – ilgesnis egzamino laikas, užduoties šrifto padidinimas. Na, kartais egzamino vykdytojai atvyksta pas mokinį. Tuo tarpu tokiems mokiniams reikėtų pritaikyto egzamino, kitaip pateiktų užduočių. Matematikos mokytojų asociacija, kurios pirmininkė aš esu, ne kartą priminė Nacionaliniam egzaminų centrui apie būtinybę pritaikyti egzaminus specialiuosius ugdymo poreikius turintiems mokiniams. Deja, užduotys ir egzaminavimo būdai nesikeičia.

O kaip yra užsienyje?

Teko lankytis Škotijoje, kurioje tėvai įpareigoti po pamokų dirbti su savo vaikais. Pas mus, deja, dalis tėvų nepadeda vaikams atlikti specialiai jiems parengtų namų užduočių. Vokietijoje neįgalūs žmonės lanko kursus, po kurių jie integruojami į darbo rinką – kad ir žemės ūkyje. 

Kaip susiklosto jūsų mokinių likimas po mokyklos?

Man smagu, kai susitikus buvusius mokinius jie man šypsosi, mojuoja. Kiek žinau, dauguma susiranda darbą, kuriame gali pritaikyti savo gabumus.