Unsplash.com nuotrauka

Ištrauka iš prancūzų filosofės SIMONE WEIL (1909–1943) knygos „Dievo laukimas“. Vienai žymiausių XX a. mąstytojų pačiai teko dirbti mokytoja. Daugiau apie autorę skaitykite čia.

Krikščioniškos mokslo sampratos raktas tas, kad malda – tai dėmesio sukaupimas. Tai nukreipimas į Dievą viso dėmesio, kiek tik jo gali sukaupti siela. Nuo dėmesio kokybės labai priklauso maldos kokybė. Jo negali pakeisti širdies įkarštis.

Tik aukščiausia dėmesio dalis susiliečia su Dievu, kai malda pakankamai intensyvi ir tyra, kad toks sąlytis įvyktų; bet į Dievą nukreipiamas visas dėmesys.

Mokykliniai pratimai, žinoma, lavina žemesniąją dėmesio dalį. Ir vis dėlto jie tikrai gali veiksmingai padidinti dėmesingumą, kurio prisireiks maldos valandėlę, jeigu tie pratimai daromi šiuo tikslu – ir vien tiktai šiuo tikslu.

Nors šiandien, regis, to nepaisoma, gebėjimo sukaupti dėmesį ugdymas yra tikrasis mokslo tikslas ir beveik vienintelė jo nauda. Didžiuma mokyklinių pratimų duoda ir tam tikrą naudą patys savaime, bet ta nauda – šalutinė. Visi pratimai, kurie iš tikrųjų reikalingi dėmesingumo dėl to ir yra beveik vienodai įdomūs.

Vyresniųjų klasių mokiniai ir studentai, mylintys Dievą, niekados neturėtų sakyti: „O aš mėgstu matematiką“, „O aš mėgstu prancūzų kalbą“, „O aš mėgstu graikų kalbą“. Jie turi išmokti visa tai mėgti kartu, nes visi tie dalykai padeda didinti dėmesį, kuris, nukreiptas į Dievą, yra pati maldos esmė.

[...]

Dėmesys – tai pastanga, galbūt didžiausia iš visų pastangų, bet tai negatyvi pastanga. Pati savaime ji nesukelia nuovargio. Kai jaučiamas nuovargis, dėmesio sutelkti beveik nebeįmanoma, nebent jau būtum gerai išsitreniravęs; tada verčiau atsipalaiduoti, leisti sau pailsėti, o paskui, truputį vėliau, vėl pradėti; mesti reikalą ir vėl jo imtis, kaip įkvepi ir iškvepi.

Dvidešimt minučių intensyvaus dėmesio, nesukeliančio nuovargio, turi neišmatuojamai didesnę vertę už tris valandas atsidėjimo surauktais antakiais, po kurių, jaučiant, kad pareiga atlikta, galima pasakyti: „Aš gerai padirbėjau.“

Bet tai irgi kur kas sunkiau, negu atrodo. Mūsų sieloje yra kažkas tokio, kas priešinasi tikram dėmesiui daug smarkiau, nei kūnas priešinasi nuovargiui. Tas kažkas yra daug arčiau blogio kaip kūnas. Todėl kaskart, kai iš tikrųjų sutelki dėmesį, griauni blogį savyje. Ir jeigu sutelki dėmesį turėdamas tokią intenciją, ketvirtis valandos dėmesio prilygsta daugybei gerų darbų.

Sukaupti dėmesį – tai sustabdyti mintį, palikti ją dispozicijoje, tuščią ir galinčią įsileisti objektą, išlaikyti savyje šalia minties, bet žemesniame lygmenyje ir be sąlyčio su ja, įvairias gautas žinias, kurias esi priverstas panaudoti. Ši mintis visų kitų atskirų, jau suformuluotų minčių atžvilgiu turi būti kaip žmogus ant kalno, kuris, žiūrėdamas tiesiai priešais save, tuo pat metu apačioje mato daugybę miškų ir lygumų, nors nežiūri į juos. O svarbiausia, mintis turi būti tuščia, laukianti, nieko neieškoti, bet būti pasirengusi su visa gryna tiesa priimti objektą, kuris į ją įsiskverbs.

Bet kokie prasmės iškraipymai vertimuose, bet kokios nesąmonės sprendžiant geometrijos uždavinius, bet kokie stiliaus nesklandumai ir nenuoseklus minčių dėstymas prancūzų kalbos rašiniuose – visa tai kyla iš to, kad mintis skubiai puolė prie ko nors ir joje, per anksti užpildytai, nebeliko vietos tiesai. Priežastis visada ta, kad panorai būti aktyvus; panorai ieškoti. Tai galima patikrinti kiekvieną kartą, dėl kiekvienos klaidos, jei prisikasi iki šaknų. Nėra geresnio pratimo kaip toks patikrinimas. Mat ši tiesa yra iš tų, kuriomis patikėti galima tik jas išbandžius šimtą ar tūkstantį kartų. Tai pasakytina apie visas esmines tiesas.

Pačių vertingiausių gėrybių reikia ne ieškoti, o laukti. Mat žmogus negali jų rasti savo paties jėgomis ir jeigu pradeda ieškoti, vietoj jų ras netikras gėrybes, bet nemokės atpažinti, kad jos netikros.

[...]

Dėmesys – ne tiktai Dievo meilės substancija. Artimo meilė, kuri, kaip žinome, yra ta pati meilė, sudaryta iš tos pačios substancijos. Nelaimingiesiems nieko daugiau šiame pasaulyje nereikia, kaip tik žmonių, galinčių parodyti jiems dėmesį. Gebėjimas parodyti dėmesį nelaimingam žmogui – labai retas, labai sunkus dalykas; tai beveik stebuklas; tikrai stebuklas. Beveik visi tie, kurie tariasi tą gebėjimą turį, jo neturi. Užsidegimo, širdies polėkio, gailesčio neužtenka.

Pirmoje legendoje apie Gralį pasakojama, kad Gralis, stebuklingas akmuo, dėl konsekruotos ostijos galios numalšinantis bet kokį alkį, priklausys tam, kas tik pirmas paklaus akmens saugotojo, karaliaus, beveik visai paralyžiuoto pačios skausmingiausios žaizdos: „Kas tave kamuoja?“

Artimo meilės pilnybė – tai tiesiog gebėti jo paklausti: „Kas tave kamuoja?“ Žinoti, kad nelaimingasis egzistuoja ne kaip vienetas kokioje nors kolekcijoje, ne kaip koks socialinės kategorijos su etikete „nelaimėliai“ egzempliorius, bet kaip visai panašus į mus žmogus, kuris vieną dieną buvo parblokštas ir paženklintas nepakartojamu nelaimės įspaudu. Dėl to pakanka, bet būtina mokėti pasižiūrėti į jį tam tikru žvilgsniu.

Tas žvilgsnis pirmiausia – atidus žvilgsnis, kai siela išsivaduoja iš viso savo turinio, kad įsileistų savin esybę, kurią mato tokią, kokia ji yra, su visa jos tiesa. Tai sugeba tik tas, kas sugeba sutelkti dėmesį.

Taigi, kad ir kaip paradoksalu, vertimas iš lotynų kalbos, geometrijos uždavinys, netgi jei tau nepavyko atlikti šių užduočių, bet stengeisi, kaip derėjo, iš tikrųjų gali prisidėti prie to, kad vieną dieną, kada nors vėliau, pasitaikius progai, kokiam nors nelaimėliui didžiausios nevilties akimirką labiau gebėsi suteikti kaip tik tokią pagalbą, kokia galės jį išgelbėti.