Severin Hoin / unsplash nuotr.

Fariziejai ir Rašto aiškintojai jį klausia: „Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių papročio ir valgo suterštomis rankomis?“ Jis atsako jiems: „Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta: Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų. Apleidę Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių papročių“ (Mk 7, 5–8).

Galėjai būti tikras, kad Jėzų sutiksi ten, kur žmonės sprendžia savo problemas, besiklausantį žemės šauksmo, susitinkantį su mažiausiai vertinamais, kartu su jais keliaujantį per ašarų ir ligos dykynes. Kur tik jis užsukdavo, į kaimus, miestus ar vienkiemius, visur jam atnešdavo ligonių ir maldaudavo paliesti bent jo apsiausto apvadą. Ir kas tik jį paliesdavo, išgydavo (Mk 6, 56).

Iš čia ateina Jėzus, akyse dar besinešdamas kūno ir sielos skausmus, per kraštus besiliejantį pasveikusiųjų džiūgavimą, o fariziejai bei Rašto aiškintojai norėtų apriboti tokiais menkniekiais kaip plautos ar neplautos rankos, stalo įrankių ir rakandų klausimai!

Puikiai galima suprasti, kodėl Jėzus reaguoja taip kietai: veidmainiai! Toli jūsų širdis! Toli nuo Dievo ir žmogaus.

Didysis visų laikų tikinčiųjų pavojus – gyventi savo religija su nutolusia širdimi arba visai be jos. 

Didysis visų laikų tikinčiųjų pavojus – gyventi savo religija su nutolusia širdimi arba visai be jos. Maitinti religiją vien išorinėmis praktikomis, formulėmis ir apeigomis; religiją, kuri mėgaujasi smilkalais, muzika, liturgijos auksu, o nesugeba pagelbėti našlei ir našlaičiui, kaip įspėja šiandien skaitomas Jokūbo laiškas (Jok 1, 27).

Akmeninė širdis, nutolusi, žmogui nejautri širdis yra liga, kurios Viešpats labiausiai bijo ir su ja kovoja. „Tikroji nuodėmė Jėzui pirmiausia yra atsisakymas dalyvauti kito žmogaus skausme“ (J. B. Metz).

Jo pasiūlymas – sugrįžti prie širdies, prie vidinio religingumo. Nėra nieko, kas iš išorės įeidamas į žmogų galėtų jį suteršti, tuo tarpu iš žmogaus širdies išeinantys dalykai...

Jėzus sutrupina kiekvieną išankstinį nusistatymą apie švarumą ir nešvarumą, tuos mirtinai kietus nusistatymus.

Visa yra švaru: dangus, žemė, bet koks maistas, vyro ir moters kūnas. Kaip parašyta: Dievas matė ir visa tai buvo gera. Visa yra apšviesta.

Jėzus vėl palaimina gyvenimą, palaimina kūną ir lytiškumą, kurį mes iškart susiejame su tyrumu ir netyrumu. Jis suteikia širdžiai, vien tik širdžiai, galimybę dalykus paversti tyrais ir netyrais, supurvinti juos ar užlieti šviesa.

Šventinė Jėzaus žinia, tokia aktuali, yra ta, kad pasaulis yra geras, kad visi dalykai geri, „kupini meilės žodžių“ („Laudato si“). Kad turi kruopščiai saugoti savo širdį, idant ši savo ruožtu saugotų dalykų šviesą.

Šalin struktūrinius antstatus, tuščią formalizmą, visa tai, kas yra kultūrinis šlamštas, kurį jis pavadina „žmonių papročiais“.

Laisva ir nauja tesugrįžta Evangelija, išlaisvinanti ir atnaujinanti.

Kaip laisvai alsuojama su Jėzumi!

Kaip laisvai alsuojama su Jėzumi! Atverti Evangeliją ir tarsi gaivaus oro gūsis įsiveržia į sunkią įprastinių, nuspėjamų kalbų tvankumą. Pavartai Evangeliją ir tave paliečia amžinas gaivumas, kuriantis vėjas, kuris atgimdo, nes pagaliau atėjai, parėjai į džiugią gyvenimo širdį.

Iš „Avvenire“ vertė S. Žiugždaitė