Popiežiaus Pranciškaus apaštališkasis paraginimas „Būkite linksmi ir džiūgaukite“ („Gaudete et exsultate“) aiškina, ką reiškia būti šventam šiuolaikiniame pasaulyje. Toliau publikuojame ištraukas iš šio dokumento. 

Už vertimą dėkojame „Bažnyčios žinių“ redakcijai (2018 m. „Bažnyčios žinių“ Nr. 5 ir Nr. 6.)

Mato evangelijos 25-ajame skyriuje (31–46 eil.) Jėzus sugrįžta prie vieno iš palaiminimų, būtent prie to, kuriuo palaimintais skelbiami gailestingieji. Jei ieškome šventumo, patinkančio Dievui, šiame tekste atrandame kriterijų, kuriuo remiantis būsime teisiami: „Buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane“ (25, 35–36).

Iš ištikimybės Mokytojui

Būti šventam nereiškia tariamoje ekstazėje akis įbesti į dangų. Šv. Jonas Paulius sakė: „Jei mūsų atspirties taškas tikrai yra įsimąstymas į Kristų, pirmiausia turime mokėti atrasti veidą tų, su kuriais jis norėjo susitapatinti“. Mato tekstas 25, 35–36 „nėra paprasčiausias kvietimas praktikuoti artimo meilę; tai – kristologijos puslapis, šviesos spinduliais apšviečiantis Kristaus slėpinį“. Šiuo raginimu atpažinti Jį vargšuose bei kenčiančiuose pasireiškia pati Kristaus širdis, jausmai ir giliausi apsisprendimai, kuriais sekti mėgina kiekvienas šventasis.

Tokių skvarbių Jėzaus reikalavimų akivaizdoje mano pareiga yra prašyti krikščionių priimti ir sutikti juos nuoširdžiai atvirai, sine glossa, t. y. be komentarų, išsisukinėjimų ir atsikalbinėjimų, sumenkinančių jų galią. Viešpats mums labai aiškiai pasakė, jog atsietai nuo tų reikalavimų negalima nei šventumo suprasti, nei juo gyventi, nes gailestingumas yra „pulsuojanti Evangelijos širdis“.

Kai sutinku žmogų, prastu oru, šaltą naktį miegantį po atviru dangumi, galiu jį palaikyti po kojomis netikėtai pasipainiojusiu trikdžiu, dykinėjančiu nusikaltėliu, kliūtimi mano kelyje, erzinančiu geluoniu mano sąžinei, politikų spręstina problema ar galbūt viešąją erdvę teršiančia atlieka. Bet taip pat galiu reaguoti remdamasis tikėjimu bei meile ir matyti žmogų, turintį tokį pat kaip ir aš kilnumą, Tėvo be galo mylimą kūrinį, Dievo paveikslą, Kristaus atpirktą brolį. Būti krikščioniu būtent tai ir reiškia! Juk be tokio konkretaus kiekvienos žmogiškosios būtybės kilnumo pripažinimo šventumo suprasti neįmanoma.

Krikščionims tai reiškia sveiką ir nuolatinį nepasitenkinimą. Net jei pagalba vieninteliam žmogui pateisina visas mūsų pastangas, to neužtenka. Kanados vyskupai aiškiai parodė, kad, pavyzdžiui, bibliniuose mokymuose apie Jubiliejaus metus kalbama ne vien apie kelis gerus darbus, bet siekiama visuomeninių permainų: „Kad būtų išlaisvintos ir būsimosios kartos, akivaizdu, jog tikslas turėjo būti teisingų socialinių bei ekonominių sistemų atkūrimas, siekiant pašalinti atskirtį“.

Evangelijos širdį luošinančios ideologijos

Apgailestauju, kad ideologijos kartais nuveda mus į dvi žalingas klaidas. Viena vertus, kai kurie krikščionys šiuos Evangelijos reikalavimus atsieja nuo savo asmeninio ryšio su Viešpačiu, nuo vidinės vienybės su Juo, nuo malonės. Tada krikščionybė virsta savotiška NVO, netenka to švytinčio dvasingumo, kuriuo gyveno ir kurį paliudijo šventieji Pranciškus Asyžietis, Vincentas Paulietis, Teresė iš Kalkutos ir daugelis kitų. Nei malda, nei Dievo meilė, nei Evangelijos skaitymas nekliudė šiems šventiesiems mažiau karštai bei veiksmingai atsiduoti artimui, priešingai.

Žalinga ir ideologijos sąlygota taip pat yra klaida tų, kurie įtariai žvelgia į kitų socialines pastangas, laikydami jas paviršutiniškomis, pasaulietinėmis, sekuliaristinėmis, imanentistinėmis, komunistinėmis, populistinėmis. Arba jas nureikšmina, tarsi būtų svarbesnių dalykų ar jos būtų susijusios tik su jų ginama tam tikra apibrėžta etika arba argumentu.

Pavyzdžiui, ginti nekaltą negimusią gyvybę būtina aiškiai, tvirtai ir karštai, nes čia ant kortos pastatytas visada šventos žmogaus gyvybės kilnumas ir to reikalauja meilė kiekvienam žmogui nepriklausomai nuo vystymosi pakopos. Tačiau ne mažiau šventa ir gyvybė vargšų, kurie jau gimę ir susiduria su skurdu, apleistumu, išstūmimu, prekyba žmonėmis; ligonių ir garbaus amžiaus žmonių, stokojančių dėmesio, susiduriančių su paslėpta eutanazija, naujomis vergijos ir visokiausio atmetimo formomis.

Negalime pritarti šventumo idealui, ignoruojančiam neteisingumą šiame pasaulyje, kur kai kurie švenčia, beatodairiškai leidžia pinigus mėgaudamiesi vartotojiškomis naujybėmis, kai kiti į visa tai žiūri tik iš tolo, o jų pačių gyvenimas praeina ir baigiasi skurde.

Dažnai girdime sakant, jog reliatyvizmo bei dabartinio pasaulio trūkumų akivaizdoje migrantų padėtis, pavyzdžiui, esanti marginalinė. Kai kurie katalikai tvirtina, kad, palyginti su „rimtomis“ bioetikos temomis, ši tema yra antrinė. Dėl savo sėkmės susirūpinusio politiko tokią šneką galima suprasti, bet taip negali kalbėti krikščionis, turintis būti pasirengęs įsijausti į brolio, rizikuojančio savo gyvybe, kad užtikrintų ateitį savo vaikams, padėtį. Argi sunku suvokti, jog būtent to prašo Jėzus sakydamas, kad kiekviename ateivyje priimame Jį patį (plg. Mt 25, 35)?

Šv. Benediktas tokios nuostatos laikėsi be išlygų. Ir net jei tai galėjo „sukomplikuoti“ vienuolių gyvenimą, nustatė, jog visi svečiai, pasibeldžiantys į vienuolyno duris, priimtini „kaip Kristus“, parodant jų atžvilgiu net šlovinimo ženklų, o vargšams piligrimams rodytinas „didžiausias rūpestingumas bei dėmesingumas“.

Panašus ir Senojo Testamento požiūris: „Nevarginsi ir nekamuosi ateivio, nes jūs patys buvote ateiviai Egipto žemėje“ (Iš 22, 20). „Jei gyventų su jumis jūsų krašte ateivis, jo neskriausi. Ateivis, gyvenantis su jumis, bus jums tarp jūsų kaip vietinis, – mylėsi jį kaip save patį, nes jūs buvote ateiviai Egipto žemėje“ (Kun 19, 33–34). Tad tai nėra popiežiaus išsigalvojimas ar laikina užgaida. Mes dabartiniame kontekste irgi pašaukti žengti dvasinio apšvietimo keliu, kurį parodė pranašas Izaijas klausdamas savęs, kas patinka Dievui: „Dalytis su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius nuogą, neatsukti nugaros saviesiems. Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa“ (58, 7–8).

B.d.