Rolandas Būbelis. Justyna Vansovič nuotrauka

Antraštės klausimas yra puikus „šakališko“ bendravimo pavyzdys, kurį bando pakeisti NVC (angl. NonViolent Communication) praktika. Kas yra „šakališkas bendravimas“, „žirafos kalba“ ir pagaliau pats „empatiškas bendravimas“, bandysime išsiaiškinti su ROLANDU BŪBELIU, sertifikuotu koučeriu, empatiško bendravimo praktiku.

Rolandai, kas tave paskatino ieškoti „empatiško bendravimo“?

Vaikystėje patyriau psichologinių sunkumų tiek mokykloje, tiek šeimoje, dėl to turėjau įvairių kompleksų, tad paskutinėse klasėse pradėjau domėtis filosofija ir psichologija, kad geriau suprasčiau save ir pasaulį ir kaip nors sau padėčiau. Vėliau domėjimasis psichologija augo, net svarsčiau studijuoti psichologiją. Vis dėlto šios idėjos atsisakiau, nes maniau, kad nesugebėsiu išlaikyti istorijos egzamino, nes ji man visada labai prastai sekėsi. Įstojau studijuoti informatikos, vėliau pradėjau dirbti programuotoju, bet psichologija ir saviugda išliko pagrindiniu mano hobiu, todėl, galima sakyti, mano ryšys su šia tema tęsiasi jau daugiau nei 20 metų. Tiesa, pradžia buvo labai lėta, turėjau nedaug šaltinių, iš kurių galėjau mokytis. Ir tik po 2004 m. Erasmus mainų Lince (Austrija) įvyko rimtas lūžis. Per visą šį laiką atradau ir sukaupiau daug įdomių ir vertingų žinių apie įvairias saviugdos metodikas. Bet didžiausias pokytis mano gyvenime įvyko 2013 m., kai atradau „empatišką bendravimą“.

Ką vadini „empatišku bendravimu“?

Empatišku bendravimu vadinu praktiką, kuri angliškai vadinama Non-Violent Communication ir trumpinama NVC. Šią praktiką, remdamasis įvairiais šaltiniais, sukūrė amerikietis Marshallas Rosenbergas. Kaip jis pats yra sakęs: „Viskas, kas buvo integruota į NVC, buvo žinoma per amžius apie sąmonę, kalbą, bendravimo įgūdžius ir galios panaudojimą, net ir sunkiausiais momentais leidžiančius mums išlaikyti empatišką perspektyvą savo ir kitų atžvilgiu.“ Ir būtent dėl noro pabrėžti jau egzistuojančius dalykus ir jų pasaulėžiūrą Rosenbergas pasirinko žodį „nonviolent”, susiedamas jį su M. K. Gandhi nesmurtinio pasipriešinimo judėjimu (angl. nonviolent resistance movement) bei induizmo terminu „ahimsa“, reiškiančiu nesužeidimą, nepakenkimą, saugumą ir atjautą.

Minėjai, kad ši praktika dar vadinama „žirafos kalba“?

Žirafa yra NVC simbolis, nes iš visų sausumos gyvūnų ji turi didžiausią širdį, o NVC yra širdies kalba. Be to, žirafa turi ilgą kaklą, todėl gali matyti iš aukštai, labai toli ir plačiai, kitaip tariant, turi plačią perspektyvą ir į situaciją gali pažiūrėti iš įvairių kampų – tai simbolizuoja objektyvumą, atsižvelgimą į visų žmonių požiūrius. Taip pat, nors žirafa ir žolėdė, ji turi daug jėgos ir moka apginti savo ribas, todėl net ir liūtas nesiryžta jos pulti, nes vienas žirafos spyris gali būti mirtinas.

Be žirafos, NVC praktikoje dar naudojamas šakalo įvaizdis, kuris simbolizuoja tokius mąstymo ir bendravimo būdus, kurie apsunkina ryšio kūrimą ir kuriuos siekiame pakeisti per NVC.

Ar galėtum pateikti šakališko bendravimo pavyzdį?

Visų pirma tai tokie akivaizdžiai nemalonūs ir nepageidaujami dalykai kaip smurtas, grasinimai, bausmės, reikalavimai, kaltinimai, prasivardžiavimas, pašaipos ir kitoks tyčiojimasis. Taip pat atsakomybės neprisiėmimas, pataikavimas ar motyvavimas pagyrimais, kitokios manipuliacijos. Ir galų gale tiesiog neempatiškas bendravimas, pavyzdžiui, dalijimasis tuo, ko žmogus neprašo ir ko jam tuo metu nereikia: patarimai, pamokymai, analizavimas, diagnozavimas, raminimas, gailestis, kalbos ar faktų taisymas, klausinėjimas dalykų tarsi tardant. Rosenbergas dažnai apibendrina, kad šakalas yra įpratęs ir pamėgęs žaisti žaidimą „Kas teisus, o kas klysta“, ieško kaltų, randa prie ko prikibti ir pan. O žirafa nori žaisti žaidimą „Kaip padaryti gyvenimą nuostabesnį“.

Na bet luktelk, nejaugi patarimai ir gailestis yra neempatiška?

Patarimai patys savaime yra geras dalykas, jeigu jų tuo metu žmogui norisi ir jis jų paprašo, arba mes paklausiame, ar nori, kad patartume, o jis sutinka. Tačiau jei tuo metu jam tiesiog trūksta išklausymo ir supratimo, jis dar turbūt nėra pasiruošęs ką nors keisti, taisyti, gerinti, net jei vėliau to patarimo ir užsinorėtų. Yra toks smagus videofilmukas jutube kanale pavadinimu It’s Not About The Nail, kuris tai gerai pailiustruoja. Empatija kalba apie to žmogaus jausmus ir patirtį, ir net jei labai įsigiliname bei įsijaučiame ir puikiai atpažįstame tai, ką žmogus patiria, vis vien liekame su juo jo pasaulyje. O gailestis (angl. sympathy) ar kitos emocijos yra mūsų pačių reakcija į tą situaciją, ir čia mes kreipiame dėmesį į save, į tai, ką jaučiame, patiriame patys, susidurdami su kito žmogaus situacija, problema.

M. Rosenbergas konfliktinėms situacijoms pavaizduoti naudoja šakalo ir žirafos lėles. Kodėl pasirenkama būtent lėlių teatro forma?

Kaip atsirado lėlės, tiksliai nežinau. Kad ir kaip ten būtų, tai – naudinga priemonė, nes leidžia sukurti tam tikrą distanciją nuo vaizduojamo elgesio, su juo per daug nesitapatinti, pažiūrėti iš šalies.

Nors lėlės dažniau siejamos su vaikais, tačiau jos nuo seno naudojamos ir suaugusiųjų. Tai kategorijai galime priskirti, pavyzdžiui, įvairias totemų kaukes, naudojamas ritualiniuose šokiuose ir vaidinimuose. Tačiau mums turbūt labiau pažįstami socialinės ir politinės satyros lėlių teatrai. Jutube kanalu turbūt daug kas yra matę pilvakalbį Jeffą Dunhamą ir jo lėlę Achmedą su kultine fraze „I kill you!“ O iš lietuviškų turbūt žinomiausias yra Radijo šou pavyzdys.

Visais tokiais atvejais aktorius, pasitelkęs lėlę, perteikia tam tikrą žinią. Mokantis ir naudojant NVC, taip pat pasitelkiamas vaidmenų žaidimas (angl. roleplay) ir su dviem lėlėmis, ir dalyviams prisiimant skirtingus vaidmenis ir juos suvaidinant. Tuo siekiama išmokti ieškoti būdų užmegzti geresnį ryšį, taikiai spręsti konfliktus.

Konfliktai, atrodytų, yra natūrali gyvenimo dalis. Ar nėra utopiška tikėtis, kad galime jų visai išvengti?

Taip, konfliktai yra natūrali gyvenimo dalis, jų neišvengsime. Pavyzdžiui, net toks kasdienis dalykas kaip sėdimų vietų pasidalijimas viešajame transporte yra konflikto pavyzdys, bet kadangi mes esame įpratę jį spręsti, jau nepastebime ir nematome jo kaip konflikto. Didelė problema iškyla tuomet, kai neturime reikiamų resursų kylantiems konfliktams taikiai išspręsti. Tada konfliktai įsisenėja.

Jei ir toliau nematome ar net neieškome alternatyvų, tai tampa norma. Pavyzdžiui, akivaizdus vergvaldžių ir vergų, feodalų ir baudžiauninkų, okupantų (pavyzdžiui, tarybinių) ir okupuotų teritorijų gyventojų konfliktas. Tačiau, kai nėra pajėgumų pakeisti situaciją, dauguma su ja susigyvena. Tačiau atsiradus pakankamam kiekiui jėgų ir pasipiktinimo, kyla maištai, sukilimai, revoliucijos. Tai parodo, jog konfliktai nebuvo dingę, tik buvo užgniaužti.

Tą pat galime matyti ir kasdienybėje, šeimoje, romantiniuose santykiuose ar tarp draugų – iš niekur nieko vėl iškeliamos jau, atrodytų, seniai užmirštos nuoskaudos, nesutarimų temos ir vėl taip pat nesėkmingai gvildenamos per barnius. Norint sėkmingai išspręsti konfliktus, reikalingas tam tikras sąmoningumas, t. y. išsiaiškinimas, kas už ką atsakingas, kokios egzistuoja alternatyvos, kokios jų pasekmės, kokie reikalingi resursai. NVC praktika kalba apie tokio sąmoningumo išvystymą, kuris leistų pamatyti taikias alternatyvas ir padėtų jų siekti. Tad NVC nesusijęs su idealaus utopinio pasaulio laukimu, o kalba apie tai, kad mes galime praturtinti gyvenimą ir sugebame rasti reikiamus pajėgumus, kad išspręstume konfliktus taikiai, atsižvelgdami į vienas kito poreikius.

Ar tai ir yra NVC paskirtis – pasiūlyti priemonių pakeisti pasaulį sprendžiant konfliktus per kitokį bendravimo būdą?

Ir taip, ir ne. NVC suteikia dalį priemonių, bet tikrai ne visas. NVC kalba apie priemones sąmoningumui ir ryšiui kurti. Nors galutinis tikslas yra praturtinti visų gyvenimą atsižvelgiant į kiekvieno poreikius, t. y. pakeisti pasaulį, tačiau paties NVC paskirtis yra kiek siauresnė. Jo paskirtis – nuolat mums priminti apie ryšio svarbą ir padėti sukurti reikiamą ryšį su savimi ir kitais. Užčiuopę tą ryšį, žmonės patys sugalvoja kitas reikiamas priemones ir nusprendžia, kokius konfliktų sprendimo būdus naudoti. Tai pabrėžiu, nes yra skirtumas tarp to, kokio rezultato tikimės (ir gauname), kai sutelkiame dėmesį į įvairias priemones pasauliui gerinti, ir to, kai jį sutelkiame į patį ryšį su savimi ir kitais. Dažnai žmonėms būna sunkiau siekti empatiško ryšio būtent dėl to, kad jie taip susitelkę į rezultatą ir sprendimų paiešką, kad ima nepastebėti, kas emociškai vyksta tiek kituose, tiek juose pačiuose. Čia vėlgi puikiai tinka trumpo jutubo filmo pavyzdys It’s Not About The Nail.

Kai susitelkiame į empatiško ryšio užmezgimą, pajuntame, ar jau supratome vienas kitą. O kai jau suvokiame vienas kito patirtį, tarsi pamatome situaciją kito akimis, tuomet labai natūraliai kyla atjauta, noras, kad kitas nekentėtų, noras padėti, dalytis iš širdies. Kitaip tariant, NVC paskirtis: sukurti tokį ryšį, kai tampa įmanoma dalytis iš atjautos ir džiaugsmo, o ne iš baimės, noro įtikti, kaltės ar prievolės.

Viskas skamba labai logiškai ir prasmingai, bet kaip konkrečiai kuriamas šis ryšys?

Čia svarbu pastebėti, kad, imantis NVC praktikos, pasikeičia ne tik mūsų elgesys (ypač kalbėjimo būdas), bet ir mąstymas. Atrodytų, galėčiau tiesiog pasakyti, kaip pakeisti elgesį, ką ir kaip daryti, o ko vengti, bet čia slypi pavojus. Dažnai mokymuose, tarkim, kaip spręsti konfliktus (ypač tėvų ir vaikų), duodamos rekomendacijos: „Nedarykite taip, nes tikėtinos tokios ir tokios neigiamos pasekmės, geriau darykite taip.“ Ir žmonės įpranta tikėtis patarimų, kaip jiems elgtis, o kai juos gavę ir išbandę negauna rezultato ar negali pritaikyti, nes tai per daug neįprasta, tuomet nusivilia, nurašo tuos patarimus ar visą metodiką.

Taip jau yra, kad dalis šakališko mąstymo smarkiai orientuota į rezultatą ir į teisingo, geriausio būdo radimą, o jeigu kas nors netinka, tuomet kyla noras uždėti etiketę, kad tai ne man, man nepriderinta ir pan., nes neidealu, nes nėra garantijų, kad suveiks.

Tačiau gyvenimas yra kompleksinis reiškinys, ir kiekvienai situacijai garantuotai veiksmingo patarimo neparuoši, ypač jos nežinant iš anksto, todėl neišvengiamai kartais kažkas nepavyks. Todėl svarbios yra ne konkrečios elgesio formulės, o tam tikras aplinką stebintis ir besimokantis požiūris. NVC turi rekomendacijų, kaip keisti kalbėjimą, tačiau tai – tik pavyzdžiai, ir kiekvienas sau prisiderina, kas yra patogiau ir veiksmingiau jo kontekste. Be to, tuos dalykus sunku perteikti trumpame interviu, jų pristatymas mokymų metu trunka kelias valandas, todėl daugiau naudos ir aiškumo būtų pažiūrėjus seminarus jutubo kanalu, perskaičius keletą straipsnių arba sudalyvavus gyvame pristatyme.

Bet norėčiau bent truputį perteikti tą požiūrio pokytį. Dvi NVC trenerės (Inbal ir Miki Kashtan) sudarė 10 prielaidų ir 13 ketinimų sąrašą, kuriomis grindžiama NVC, kad būtų lengviau atpažinti, kur to pokyčio reikia. Paminėsiu keletą, o kitus galima rasti mūsų svetainėje.

Mes visi turime tokių pačių poreikių, bet juos tenkiname skirtingais būdais. NVC tuos būdus vadina strategijomis. Pavyzdžiui, visi turi maisto poreikį, tačiau ne visi turi poreikį valgyti Briuselio kopūstus arba riešutus (gali būti alergiški), arba mėsą (gali nenorėti valgyti dėl įsitikinimų, pavyzdžiui, veganai). Poreikis vienas ir visiems bendras (universalus), o būdų jam patenkinti daugybė. Ir tai nėra vien fiziologiniai poreikiai, bet ir saugumo, laisvės, autentiškumo, darnos, ryšio, prasmės, žaismingumo... Daugelio jų nepatenkinus, išgyventi galima, tačiau be jų gyvenimas nėra visavertis.

Šitas poreikių ir strategijų atskyrimas man yra svarbiausia iš NVC gauta įžvalga, nes konfliktai nutinka būtent strategijų lygmeniu, o ne poreikių. Vadinasi, visada išlieka galimybė rasti strategiją, kuri atitiktų visų poreikius. Jei laikomės įsitikinimo, kad yra kitaip, gali būti sunku net užsinorėti siekti ryšio, nes atrodys, jog konfliktai ne tik neišvengiami, bet ir neišsprendžiami.

Antra labai svarbi prielaida ta, jog už absoliučiai visų mūsų veiksmų slypi noras patenkinti poreikius ir kad žmonės imasi smurto tik tada, kai nemato veiksmingesnių strategijų. Net ir žiauriausi diktatoriai (Stalinas, Hitleris ir t. t.), teroristai, nusikaltėliai yra tokie pat žmonės su tais pačias poreikiais. Skirtumas tik tas, kad jie rinkosi būdus, kurie neatsižvelgia į kitų žmonių poreikius.

Trečia prielaida susijusi su jausmais ir nurodo į tai, kad poreikiai yra patenkinti arba ne. Kitų žmonių veiksmai gali išprovokuoti mūsų jausmus, bet jie nėra jausmų priežastis. Priežastis yra patenkinti ar nepatenkinti poreikiai. Jei galvojame, kad kiti atsako už mūsų jausmus, atiduodame galią ir atsakomybę į jų rankas. Mums gali net nebekilti mintis siekti ryšio su savimi ir tik lauksime, kad kiti mumis pasirūpintų.

Svarbu įsisąmoninti, kad žmonės keičiasi, o tai reiškia, jog keičiasi ir jų poreikiai (jų patenkinimo lygis) bei strategijos. Jei neturime tokios prielaidos, labai lengva nurašyti kitus „ai, jis tai jau niekada nepasikeis“, ir tada nebelieka prasmės siekti ryšio, manant, kad „tai tik laiko gaišimas“.

Kokia NVC situacija Lietuvoje? Kokie tavo tolesni planai skleidžiant NVC?

Pagrindinė Rosenbergo knyga dar 2000 metais buvo išversta į lietuvių kalbą pavadinimu Bendraukime be pykčio. Tačiau dėl mažo tiražo šiuo metu ją sunku rasti. Per tą laikotarpį yra atvykę keletas sertifikuotų NVC trenerių ir vedę čia mokymus. Ar šiuo metu yra sertifikuotų trenerių Lietuvoje, nežinau, tačiau yra keletas žmonių, kurie mokosi tapti NVC treneriais (tai yra maždaug 3–4 metų procesas).

Aš pats vedu nemokamas įvadines paskaitas apie NVC Vilniuje, Antakalnio jaunimo centre Žalianamis, bei organizuoju nemokamus praktikos susitikimus. Kartu su kitais praktikos entuziastais po truputį buriame Empatijos bendruomenę. Kaip tik neseniai sukūrėme svetainę, kur jau sudėjome dalį medžiagos ir artimoje ateityje dėsime pranešimus apie artėjančius renginius bei kitą aktualią informaciją.

Pašvaistė