Kino ir kino dekoracijų dailininkas Algirdas Garbačiauskas filmo „Kvėpavimas į marmurą“ filmavimo aikštelėje.

Jis gali padaryti taip, kad Latvijoje atsirastų Paryžius ir Berlynas. Sugalvoja, kaip atrodys viduramžių pilis, kurioje dokumentinio serialo režisierius galės atkurti kadaise vykusius tikrus įvykius. Jo galvoje kartais skraido užsienietiški vampyrai, o kartais iš miškų glūdumos nusileidžia lietuviški jausmai.

„Dailininkas savo darbą baigia kino aikštelėje, o rezultato kartais laukia keletą metų“, – sako didžiuliuose užsienio kino projektuose dirbantis lietuvis, kino ir kino dekoracijų dailininkas ALGIRDAS GARBAČIAUSKAS. Rugsėjo 24-ąją jis grįš į praeitį – „Kvėpavimas į marmurą“ premjera jam primins, kas vyko šio filmo kino aikštelėje.

Kino dailininko Algirdo Garbačiausko darbas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kokius prisiminimus jums paliko filmo „Kvėpavimas į marmurą“ filmavimai?

Dailininko darbas filme baigiasi, kai baigiasi reikalai filmavimo aikštelėje. Tuo metu, kai filmas keliauja savo kelią iki kino ekranų, jau būni paskendęs kituose darbuose. Filmo premjeroje tarsi grįžti į praeitį, kurią tuo metu visiškai išgyvenai. Su filmo režisiere Giedre Beinoriūte susitikome, kai ji filmavo „Balkoną“. „Kvėpavime į marmurą“ susirinko ta pati „Balkono“ kūrybinė grupė: režisierė G. Beinoriūtė, kino operatorius, šviesaus atminimo Andrius Kemežys ir aš. Tai buvo puikus, įdomus, geras laikas. Filmavimai išsitęsė per tris etapus, dirbome skirtingais metų laikais – labai ilgai, juk užsieniečiai paprastai filmuoja vienu ypu.

Ar filmo istorija jums pasirodė artima?

Visiškai ne! Kai gavau scenarijų, filmo medžiaga man atrodė kiek keista, nekinematografinė. Bet kodėl – ne? Paprasta, kasdienė buitis filme turėjo paryškinti istoriją ir charakterius. Abu su A. Kemežiu bėgome nuo harmonijos, spalvų dermės. To prašė ir režisierė, o ir aš pats gal buvau kiek pavargęs nuo skandinaviško minimalizmo – prieš „Kvėpavimą į marmurą“ dirbau suomių filmo „Akušerė“ ir suomių TV serialo „Pasienio miestas[ dekoracijų dailininku.

Jūs dirbate ir filmų, ir dekoracijų dailininku. Kuo kine skiriasi šios dvi profesijos?

Tai dvi skirtingos karjeros ir atsakomybės. Vilniaus dailės akademijoje mokiausi skulptūros. Iki 2000-ųjų kūriau savo darbus, tradicinė skulptūra senokai manęs nedomino. Išgyventi iš savos kūrybos buvo sunku, kartą kolega pakvietė padirbėti kine. Amerikiečių filmui „Attila“ turėjome drožti antikines skulptūras. Taip papuoliau į filmavimo aikštelę ir... pasilikau kine. Jau beveik dvidešimt metų gyvenu iš kino, jokių kitų darbų ir neturiu, nesiblaškau.

Daugeliui sunku suprasti, ką išvis veikia kino dailininkas. Ką veikia režisierius – aišku, o ką – kino dailininkas?

Už viską, ką matote kadre, išskyrus aktorius, yra atsakingas dailininkas, jis režisieriui padeda įgyvendinti sumanymus. Kine vaizdai turi būti tikroviški, įtikinami, tokie, kad žiūrovas nesuprastų, ar dekoracijos pastatytos, ar ne. Mes keičiame erdvę – butus, gatves, miestus, netgi kraštovaizdžius. 

Tarsi kokie magai...

Jokio stebuklo čia nėra, tik daug daug darbo. Kino šiandien daug statoma, taigi dekoracijoms skiriamas didžiulis dėmesys. Smagu, kai jos atsiranda ir išnyksta kine, o ne realiame gyvenime. 

Kino dailininko Algirdo Garbačiausko darbas. Asmeninio archyvo nuotrauka
Kino dailininko Algirdo Garbačiausko darbas. Asmeninio archyvo nuotrauka
Kino dailininko Algirdo Garbačiausko darbas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Dekoracijų statybos kartais trunka ir tris, ir keturis mėnesius, o jas aprengti – apstatyti baldais ir daiktais – tenka ir per naktį. Filmo dailininkui reikia pasirūpinti ir transportu, ir gyvuliais, ir augmenija. Šitame darbe – vienas lauke ne karys, tai – komandinis darbas.

Į Vilnių grįžtate iš Rygos, kur dirbate tarptautiniuose projektuose – nufilmavote vokiečių istorinį televizijos serialą, dabar dirbate filme apie vampyrus, kurį filmuoja „Netflix“ kino filmų platforma. Ką reiškia dirbti lietuviško ir užsienietiško filmo aikštelėje?

Skirtumas – didžiulis. Užsieniečiai atvyksta turėdami penkis, dešimt kartų didesnius biudžetus. Niekas nebeskirsto – kinas plačiajam ekranui ir televizijai. Dabar plačiaformačiai turi mažiau pinigų nei serialai.

Lietuviškų filmų biudžetas – minimalus, o tai reikalauja kūrybingumo, lankstaus požiūrio, paramų. Lietuviškam kinui žmonės daro daug nuolaidų, dažnai nemokamai įsileidžia į savo erdves, tačiau žmonėms už darbą vis dėlto reikia mokėti.

Jūsų darbai tokie skirtingi. Juk viena sukurti aplinką kasdienybės istorijai, o visai kas kita – istoriniam serialui, kur būtina tiksliai atspindėti laikotarpį.

Kiekvienam filmui būtina ruoštis, ir tas pasiruošimo laikas yra ilgas – susipažįsti su scenarijumi, ieškai literatūros apie laikotarpį, aiškiniesi istorijos momentus, bendrauji su režisieriumi, ieškai lokacijų, eskizuoji, projektuoji, statai ir tik tada pradedi darbą kino aikštelėje. Filmo medžiaga diktuoja, ko ieškoti ir kuo domėtis. Filmavome 1926-ųjų Berlyną, 1774-ųjų Paryžiu, kūrėme Kelno viduramžių gatves.

Dekoracijų projektavimas užima daug laiko. Dekoracijų statybos kartais trunka ir tris, ir keturis mėnesius, o jas aprengti – apstatyti baldais ir daiktais – tenka ir per naktį. Filmo dailininkui reikia pasirūpinti ir transportu, ir gyvuliais, ir augmenija. Šitame darbe – vienas lauke ne karys, tai – komandinis darbas.

Jums teko dirbti su pasaulyje garsiais aktoriais. Kaip jie bendrauja?

Žinomų aktorių sutikau nemažai. Su seru Benu Kingsley, Woody Harrelsonu, Emilly Mortimer, Martinu Frymanu, visų ir neišvardysiu. Žinau viena – kuo garsesnis aktorius, tuo jis yra paprastesnis žmogus, visiškai atsiduodantis savo darbui.

Filmas Kvėpavimas į marmurą“ pasakoja vienos šeimos istoriją. Izabelė, Liudas ir epilepsija sergantis jų sūnus Gailius gyvena kaimo sodyboje. Izabelei pavyksta įtikinti vyrą, kad jie turėtų įsivaikinti vaikų namuose augantį, užsispyrusį ir paslaptingą šešiametį Ilją. Nuo tos akimirkos šeimos gyvenimas pradeda keistis…

Filmo „Balkonas“ režisierės Giedrės Beinoriūtės naujausias vaidybinis filmas „Kvėpavimas į marmurą“ Lietuvos kino teatruose pasirodys rugsėjo 28 dieną.

Filmo anonsas: