Tapybos plenero dalyvių kūriniai. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Šiemet festivalyje „Karklė live music beach 2018“ itin daug dėmesio buvo skirta vizualiesiems menams. Po penkias dienas trukusio plenero festivalio lankytojai galėjo tyrinėti tapytojų kūrinius, atrasti ramybę žemės meno paunksmėje, dalyvauti nuotaikingoje akcijoje.

Tapybos plenero plakatas. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Pavykęs eksperimentas

Visą regimųjų menų programą kuravo jauna tapytoja Laura Slavinskaitė. Jos idėja festivalyje įkurdinti plenerą išties nauja, unikali, netikėta. Tai buvo įdomus eksperimentas, atnešęs džiuginančių rezultatų. Festivalis ir pleneras iš pirmo žvilgsnio atrodo absoliučiai nesuderinami. Muzika, šėlsmas, minios ir tylos, vienumos, susikaupimo reikalaujanti veikla. Vis dėlto pleneras vyko iki prasidedant festivaliui, tad tapytojai lengvai susikūrė komforto zoną, pasinėrė į gamtos studijas, kūrybinius ieškojimus. O festivalio metu galėjo stebėti praeivių ir žiūrovų reakcijas.

Plenere dalyvavo 9 tapytojai, Vilniaus dailės akademijos fakultetų magistro ir bakalauro studijų absolventai. Jaunųjų tapytojų gretas papildė vyresnės kartos tapytojai Arvydas Martinaitis ir Mantas Maziliauskas. Jaunieji tapytojai po studijų retai tapo iš natūros, retai renkasi peizažo, natiurmorto žanrą, todėl rečiau nei vyresnieji vyksta į plenerus.

Kai kurie jaunieji kūrėjai mėgavosi klasikinio plenero formatu ir fiksavo gamtos grožį, kiti savo drobėse užkonservavo emociją, koloritą, atmosferą, treti transformavo, papildė regimus vaizdus, jungė juos su mintyse glūdinčiais vaizdiniais, dar kiti nagrinėjo jiems rūpimas temas, suteikė kūną dar iš studijų atsivežtoms mintims.

Daiva Tankevičienė „TRX monday“ (aliejus, drobė, 2018 m., 40 x 50 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka
Tadas Tručilauskas „Sip sis sip this snow that I brought from the Alps“ (aliejus, grafitis, drobė, 2018 m., 55 x 80 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Kurortinės nuotaikos

Pastarajai grupei šįsyk priklausė tapytoja Daiva Tankevičienė. Autorė pasakojo, kad šiuo kūrybiniu etapu visą savo dėmesį skiria autoportretui. Tačiau plenero metu tapytuose jos kūriniuose labai ryškiai jaučiame kurortines nuotaikas: ryškios, saulės nutviekstos, vėjo nugairintos ir bangų užlietos spalvos, bikiniai, akiniai nuo saulės. Mano dėmesį patraukė drąsiai fragmentuotas torsas, į kurį žvelgiame iš kiek aukštesnio taško. Ištiesta ranka sufleruoja, kad šis torsas darosi asmenukę. Neužtapyti marškinėliai tarsi pradeda diskusiją apie gyvenimo socialiniuose tinkluose dirbtinumą, o galbūt tiesiog pulsuoja festivaliniu laisvės ritmu. Kitose drobėse autorės veidas skendi pavakario šešėliuose, maudosi saulės voniose.

Veidai į mus žvelgia ir iš Tado Tručilausko drobių. Autorius tapo ekspresyviu potėpiu, šalia aliejinių, akrilinių dažų pasitelkia grafičio techniką. Purškiamais juodais dažais trafaretu sukurtos masės sukuria įtaigius šešėlius, gerą tikroviškumo ir abstrahavimo santykį. Potėpiai teptuku intensyvūs, susivėlę, nerimastingi. Būtent jie paveikslams suteikia tam tikros siurrealios nuojautos, chaoso, kerinčio išprotėjimo. Ne ką mažiau siurrealūs ir portretų siužetai bei pavadinimai. Mergina skanauja Alpių sniegą, nyksta beorėje erdvėje ar skęsta tapybinėje jūroje.

Akvilina Šimkevičiūtė „Kai žmonių dar nebuvo“ (aliejus, drobė, 2018 m., 65 x 80 cm), „Kai žmonės jau buvo“ (aliejus, drobė, 2018 m., 65 x 90 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka
Arvydas Martinaitis „Šventimas“ (aliejus, drobė, 2018 m., 100 x 70 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Gamtos judesiai

Dar vienas veidas priklauso Akvilinos Šimkevičiūtės teptukui. Jos diptikas atrodo lyg vienas perskeltas paveikslas. Akvilinos kūryba jau ne tik turi tam tikros siurrealistinės auros, bet yra kone grynasis siurrealizmo atvejis. Jos diptike regime dvisluoksnę erdvę – tas pats fonas vienu metu yra ir paplūdimio bei jūros atvaizdas, ir galerijos dinozaurui grindys bei sienos. Paveiksle nutapyti paveikslai – tradiciniai, net šabloniški, klišiniai peizažai, primenantys pardavinėjamus kurortų gatvėse. Taip nepiktai pasijuokdama iš neskoningų paveikslų, autorė spėja dar mums ir papasakoti siurrealią istorija apie pamestą galvą, pademonstruoti kolorizmo ir piešinio meistrystę.

Žmogų sutiksime ir Arvydo Martinaičio drobėse. Dėmesį prikaustančiame darbe „Šventimas“ regime paslaptingą ritualą, gaivališką energiją, ugninių spalvų šėlsmą. Kituose savo paveiksluose autorius susikoncentravo į postimpresionistinį gamtos fiksavimą. Arvydui tai buvo jau ketvirtas pleneras šią vasarą. A. Martinaitis įsitikinęs, kad palaikyti tapybos iš natūros įgūdžius pravartu kiekvienam menininkui. Arvydui puikiai pavyko užfiksuoti gamtos judrumą, dinamiškumą ir spalvingumą.

Mantas Maziliauskas „Atmosfera (Stebuklų laukas)“ (aliejus, akrilas, drobė, 2018 m., 30 x 24 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka
Algimantas Černiauskas „Karklė Nr. 1“ (aliejus, drobė, 2018 m., 65 x 45 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Kosminis valsas

Būtent į atmosferas gilinosi ir jas drobėse perteikė du plenero abstrakcionistai. Mantas Maziliauskas pasakojo nutapęs pasaulio kilmę. Parodoje eksponuotas jo paveikslas skirtingai apšviestas atrodo vis kitaip. Tai lyg siūlymas festivalio lankytojams mąstyti drąsiai, savitai, ieškoti kelių perspektyvų. Sidabriškame tapytojo darbe užfiksuotas jūros paviršiaus žėrėjimas, leidžiantis saulei. Į jo drobę gamta įsiveržė net ir fiziškai – padengė drobės paviršių smėliu ir taip tapo paveikslo bendraautore.

Dailininkas svarsto, kad, įvardijant tikslią paveikslo sudėtį, reikėtų paminėti ne tik dažus, bet ir smėlį, saulę, orą, drėgmę, vandenį. M. Maziliauskas tvirtino susiliejęs su gamta, jos šėlsmu ir ramybe. Jis įsitikinęs, kad menas yra vienintelė galimybė dalyvauti kosminiame valse.

Kitas abstrakcionistas Algimantas Černiauskas šio plenero metu atrado, kad vis dėlto nėra didelis tapymo gamtoje mėgėjas ir mieliau rinktųsi kurti studijoje. Autorius prisipažino norintis kito darbo komforto, norintis kurti erdvėje, kur gamta nesibrauna į kūrybinį procesą.

Savo richteriškuose darbuose Algimantas gaudė, rankiojo atmosferas, įvairių gamtos reiškinių koloritus. Autorius teigia, kad mentelė – tinkamas įrankis perteikti atmosferoms, tačiau reikia būti subtiliam, atsargiam – svarbu gebėti išlikti tapytoju, netapti paveikslų tinkuotoju. Algimantas pasakojo supratęs, kad jūrą tapyti itin sudėtinga, kad jo teptukas labai netobulas įrankis prieš jūros galybes. Todėl autorius jūrą susimažino, fragmentavo – stebėjo ją nuo šlaito pro tako proskyną.

Anastasija Kodzisova „Peizažas I“ (aliejus, drobė, 2018 m., 30 x 20 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka
Giedrė Šiaulytė ir jos pradėtas tapyti paveikslas „Pajūrio akmenys“ (aliejus, drobė, 2018 m., 48 x 51). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka
Giedrė Šiaulytė „Gėlėtas fotelis“ (aliejus, drobė, 2018 m., 50 x 57 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Netikėti rakursai

Pirmą kartą plenere dalyvavusi tapytoja Anastasija Kodzisova paantrina Algimantui. Ši autorė tvirtina, kad jūrą tapyti sudėtinga todėl, kad reikia atrasti tinkamą spalvinį santykį tarp dangaus ir vandens. Anastasijai norėjosi pasinaudoti puikia proga grįžti prie natūros studijų – ji etiudiškai įamžino gamtos peizažus. Jos drobėse subtiliai, jautriai, lengvai perteiktas jūros ir dangaus mėlis, medžių siluetai, augalų fragmentai ir ramybė.

Tapytoja Giedrė Šiaulytė plenere dalyvavo irgi pirmą sykį. Šiai autorei tapyti iš natūros įdomu, tačiau vietoj tradicinio peizažo ji papildo reginius netikėtais objektais, gamtos darinius išdidina, iškerpa iš aplinkos, renkasi netikėtus rakursus. Ypač pavykęs yra jos kūrinys su gėlėtu foteliu. Pamačiusi patogiai, minkštai atrodančius krūmus, autorė panoro juos nutapyti, o jų švelnumą akcentuoti ne tik pūkelius perteikiančiais potėpiais, bet ir komfortabiliu baldu. Vienas festivalio lankytojų norėjo šį paveikslą įsigyti, domėjosi jo kaina. Įdomiai atrodo ir Giedrės paveikslas, kuriame užfiksuotas akmenų kupstas iš viršaus. Tai – Ūlos Šukytės žemės meno kūrinio fragmentas. Trečiame kūrinyje ištapytas augalėlis iš viršaus primena mandalą.

Ūla Šukytė „Kiaušinis“ (smėlis, akmenys, 2018 m., žemės menas). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka
Samanta Augutė „Lietus Karklėje“ (aliejus, drobė, 2018 m., 15 x 20 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Ramybės kiaušiniai

Tapytoja Samanta Augutė sakė kartais dalyvaujanti pleneruose. Šį sykį ji tapė mažo formato paveikslus. Du jos kūriniai yra abstrakcijos, kuriose atsispirta nuo konkretaus motyvo. Autorė tvirtino, kad plenere ji abstrahavo daugiau nei įprastai, mat konkretesnį motyvą prisijaukinti reikia skirti daugiau laiko. Spalvinių dėmių kompozicijose ji paslėpė lietų ir kopos augalus. Drabužių natiurmortui ir jūros motyvui ji naudojo konkretesnes formas, tikslesnį piešinį.

Minėtoji Ūlos Šukytės žemės meno kūrinys – akmeninių kiaušinių statiniai pajūryje. Autorė tvirtino šį kūrinį sukūrusi kaip diskusiją, atsvarą festivalio decibelams ir šurmuliui. Festivalių nemėgstanti autorė savo darbu kvietė pabūti tyloje, ramybėje. Kiaušinis jai tapo prieglobsčio, pasislėpimo, atsiskyrimo simboliu. Vėliau akmeniniai rentiniai įgijo ir pasaulio pradžios reliktų reikšmę. Ūla savo kūriniuose visuomet apmąsto laiko veikimą, nyksmą, laikinumą.

Maršrutizatoriai „Global water pets liberation: Baltic scales“ (2018 m., akcija / performansas). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Žuvyčių išlaisvinimas

Vieną festivalio popietę vyko akcija „Global water pets liberation: Baltic scales“. Šios akcijos idėjos autorius ir realizuotojas – jaunosios kartos tapytojas, animatorius ir dailėtyrininkas Darius Jaruševičius. Prie idėjos realizavimo prisidėjau ir aš. Šią akciją kuravo „Maršrutizatoriai“. Tai – Dariaus įkurta meno laboratorija, ieškanti naujų kultūros aktualizavimo formų.

Akcijos metu į Baltijos jūrą paleidome naminius vandens gyvūnus – iš suyrančių, ekologinių medžiagų pagamintas akvariumų žuvytes, taip praturtindami vienos užterščiausių pasaulio jūrų fauną. Akcija siekta grąžinti Baltijos jūrai didingą praeities bioįvairovę, pritraukiant plėšriuosius banginius – kašalotus. Performansu siekta šmaikščiai pažvelgti į antropoceną ir biopolitiką. Iš pradžių kiek varžęsi festivalio lankytojai vėliau aktyviai įsitraukė į žuvyčių išlaisvinimą, domėjosi meninio veiksmo koncepcija, žuvyčių gamybos paslaptimis.

Tad vizualiniai menai organiškai įsiliejo į festivalį. Pleneras, žemės menas ir akcija tapo kūrybingu nuotykiu ir menininkams, ir festivalio dalyviams.