Gerhard Mester „Ak, tas Pranciškus“ (Magnificat leidiniai, 2018. Iš vokiečių kalbos vertė Indrė Klimkaitė).

Drįstu sakyti, kad ši humoristinė, satyrinė karikatūrų knygelė yra įvykis Lietuvos katalikams (ir ne tik). Kodėl? Nes pas mus – kiek žinau – karikatūras religine, bažnytine tematika piešia žmonės, tartum stovintys nuošaly, t.y. nepriskiriantys savęs religingiems katalikams. Tuo metu „Ak, tas Pranciškus“ – tai pirmas lietuvių kalba pasirodęs karikatūrų rinkinys, kuriame autorius juokiasi, šaiposi iš dalykų, tiesiogiai liečiančių jį patį, net sakyčiau – dalykų, kurie jam pačiam artimi ir brangūs. Ir tai labai įdomu – pamatyti, kokius reiškinius, juokingas ir skaudžias temas aprėps karikatūristas. Ir kiek toli jis tuo išdrįs nueiti.

O nueina jis gan toli ir drąsiai. Ir tai antra priežastis, dėl kurios ši knyga yra įvykis. Mano galva, lietuviškoje bažnytinėje terpėje vis dar trūksta sveikos (savi)kritikos. O ji būtų tik į naudą. Turiu omeny viešą, drąsią, bet kartu ir argumentuotą, pagarbią kritiką. Gerai, kad po truputį atsiranda gerųjų to pavyzdžių tokiose erdvėse kaip Bernardinai.lt, Naujasis Židinys-Aidai, Tomo Vilucko komentarai 15min.lt ir t.t. Aišku, gaila, kad pas mus tebėra daug šnabždėjimųsi už akių, visokių pletkų ar drabstymosi mėšlais feisbukuose. Na, ką darysi. Žodžiu, „Ak, tas Pranciškus“ yra smagus, vakarietiškas pavyzdys, kaip išradingai kalbėti apie nepatogius klausimus.

Dabar pereiname prie tos pagarbios kritikos. Pirmiausia trumpai, apie ką šios karikatūros. Visų jų esminė mintis maždaug tokia: yra Katalikų Bažnyčia – kažkada gal buvusi cool, bet dabar aptingusi, išpindėjusi, apsikrovusi pinigais, bijanti bet kokių pokyčių, atitrūkusi nuo žmonių ir t. t. Ir štai atsiranda naujas popiežius Pranciškus, kuris viską keičia iš pamatų – jis paprastas, savas, žmogiškas, veiklus, niekinantis turtus... žodžiu, to dar nebuvo! Ir tai labai gąsdina senus krienus kardinolus ir davatkėles. Tai va.

Šitam naratyvui ir labai pritariu, ir labai nepritariu. Su kuo sutinku – kad Katalikų Bažnyčioje tikrai dar pilna šaltumo, susireikšminimo, abejingumo iš dvasininkų ir pasauliečių pusės. Vien pagalvojus apie JAV sekaualinio priekabiavimo skandalus, daugiau komentarų kaip ir nereikia. Ką nuo pat pontifikato pradžios vis kartoja Pranciškus – naikinkim susireikšminimą, nebūkim ponais, būkim arčiau eilinių žmonių ir t. t. Ir tai labai gražiai atsispindi Gerhardo Mesterio kaikatūrose. Viena man labiausiai patinkanti – popiežius ramiai sau neskubėdamas vairuoja baltą mažą automobilį, už jo – didelė juoda mašina, arkivyskupo vairuotojas iškišęs ranką rėkia: „Iš kelio!!! Jo ekscelencijai arkivyskupui svarbus susitikimas!!“

O kas nepatinka? Kad Pranciškus vaizduojamas reformatoriumi, kuris viską daro naujai, ko anksčiau nebuvo. Na, vos ne antrasis Jėzus ar supermenas. Tipiškiausias to pavyzdys: Pranciškus, it fitneso treneris, stebi, kaip storas storas kardinolas (visos Katalikų Bažnyčios įsikūnijimas) suplūkęs treniruojasi ant bėgimo takelio. Pranciškus jį stropiai prižiūri ir kažką žymisi segtuve su užrašu: „Reforma“. Tuo metu iš riebaus kardinolo byra banknotai, teka prakaitas, ir jis iškišęs liežuvį skundžiasi: „...bet juk ištisus šimtmečius praleidome nesijudindami...“ Na, čia jau perspausta. Pirmiausia todėl, kad, nepaisant visų egzistuojančių blogybių, per daug žinau puikių krikščionio pavyzdžių Bažnyčios istorijoje, per daug pažįstu puikių krikščionių šiandien, kad galėčiau pritarti „abejingos, sustabarėjusios Bažnyčios“ įvaizdžiui.

Kita problema – tas, rodos, nesibaigiantis „Pranciškus vs. (likusi) Bažnyčia“ leitmotyvas. Na nėra Pranciškus reformatorius, didis inovatorius, kaip (greičiausiai) bando parodyti Gerhardas Mesteris. Jūs man pasakykit, ką šis popiežius padarė ar daro tokio, ką būtų galima vadinti reforma? Ragina atsigręžti į paprastumą, neturtą, rūpintis vargšais? Nesmerkia homoseksualių, kitatikių ar išsiskyrusių žmonių? Visoms šitoms „liberalioms“ nuostatoms Bažnyčioje sukanka jau 50 metų (ir, tiesą sakant, dar daugiau), kai įvyko Vatikano II Susirinkimas. Pranciškus tiesiog primena tai, ką tas Susirinkimas skelbė. Tiesą sakant, priminė ir ankstesni popiežiai. Pranciškaus kitoks kalbėjimo stilius – spontaniškesnis, paprastesnis, suprantamesnis. Bet turinys praktiškai tas pats kaip ir Benedikto XVI.

Ką pakeitė Pranciškus? Į galvą šauna tik vienintelis rimtesnis atvejis – pakeitė Katekizme nuostatą dėl mirties bausmės (dabar Bažnyčia teigia, kad mirties bausmė negalima jokiais būdais). Bet ir ligtolinis Bažnyčios požiūris į mirties bausmę nebuvo teigiamas. Tad nepritarčiau kai kurių katalikų nepasitenkinimui šiuo popiežiaus sprendimu. Juk „teisingo karo“ doktrinos niekas neatšaukė, gintis nuo blogio ir toliau raginama, tad mirties bausmės smerkimas jokio pavojaus mūsų visų saugumui nesukelia.

Galbūt reforma bręsta popiežiaus valdžios sampratoje. Sinodai šeimos klausimu parodė, jog Pranciškus norėtų daugiau demokratijos priimant svarbius sprendimus, t. y. kad reikšmingi nutarimai būtų lygiavertiškai išdiskutuoti, o ne padiktuoti popiežiaus ar kelių teologų. Bet tokiu atveju Pranciškui visai netiktų toje karikatūrų knygelėje nupieštas griežto Bažnyčios tarnams vado vaidmuo.

Tai va, jūs tik įsivaizduojat, kiek daug minčių sukelia toks, atrodo, paprastas ir vaikiškas reikalas kaip karikatūrų knygelė?! Jau vien dėl to ji yra vertinga – nes skatina diskusijas. Kiek žinau, ji tokias diskusijas tarp draugų Lietuvoje jau kelia. Ši priežastis turbūt ne paskutinė, kodėl šias knygeles dabar perka masiškai.