Prel. Juozas Pečiukonis. Redos Brazytės nuotrauka

Šiemet, gegužės 28-ąją, kunigystės 40-metį šventęs prel. Juozas PEČIUKONIS, 29 metus buvęs Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio parapijos klebonu, o pastaruoju metu klebonavęs dar ir Daukšių Šv. Jurgio bei Patilčių Šv. Petro Išvadavimo parapijose, rugpjūčio mėnesį atleistas iš visų šių pareigų ir liko Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio parapijos altaristu. Per savo kunigystės metus jis daug nuveikė remontuodamas Pajevonio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, iš komunistinės valdžios suniokoto pastato atstatydamas Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčią ir rūpinęsis naujosios, birželio 30-ąją pašventintos Patilčių Šv. Petro Išvadavimo bažnyčios statyba. Jis ilgiausiai buvo ir Vilkaviškio vyskupijos kancleriu. 

Patilčių bažnyčios statybą pradėjote 2009 metais, kai jau buvo ekonominė krizė ir žymiai nukrito nekilnojamojo turto ir statybinių medžiagų kainos. Kiek tai atsiliepė statybai?

Pirmąkart apie naujos bažnyčios statybą ėmiau galvoti nežiūrėdamas į jokias krizes, o turbūt tada, kai vieną sekmadienį Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčioje dirbęs kan. Algimantas Kajackas nuvyko į Patilčius aukoti šv. Mišių ir grįžęs pasakė, kad ta medinė dar prieš karą pastatyta laikinoji bažnytėle labai sukrypusi, leisdamas suprasti, kad aš, kaip klebonas, ja turėčiau pasirūpinti. Prieš mane Patilčiuose klebonavęs mūsų vikaras kun. Egidijus Juravičius jau buvo surinkęs parapijiečių aukų naujoms durims, taigi maniau, kad pirmiausia įdėsime jas. Tačiau meistrai pamatė, kad jų nėra prie ko tvirtinti – medis supuvęs. Tada ketinome pakėlę bažnyčią sutvirtinti pamatus. Bet meistrai pamatė, kad pamatų nėra, o tik susmigę akmenys. Taigi, ką galėjome padaryti, tai tik drenažą nuvesti, kad po lietaus nebūtų tiek drėgmės. O paskui jau sprendėme, ką daryti toliau. Sumanėme statyti naują mūrinę, panašaus dydžio bažnyčią. Neturėjome tam lėšų, bet tikėjausi, kad Dievui padedant jų atsiras ir nelabai galvojome apie tą krizę. Nors iš pradžių buvo litai, paskui eurai, turėjome pasiryžimą ir viltį 2009 metais pradėtą bažnyčios statybą baigti. Kainų lyginti nelabai išeina, nes nebuvome primygtinai nusprendę, kad naudosime tik vienas ar kitas medžiagas. Statybos metu jas keitėme.

Esate suregistravęs visus ne tik stambesnius aukotojus, bet ir mažas sumas paaukojusius. Kiek iš viso jie suaukojo, kiek aukotojų buvo?

Aukotojų buvo apie 130, jie paaukojo apie 33000 litų ir 5400 eurų. Parapijiečių aukos – nuo 10 iki 1400 eurų. Kunigai ir vyskupai paaukojo 16300 litų ir 5800 eurų.

Jūs ir kiti klebonai per naujos bažnyčios šventinimo iškilmes, džiaugdamiesi pastatytais maldos namais, parapijiečiams dėkojote ne tik už aukas, bet ir už maldas. Kokia yra reali maldos vertė, kai reikia pinigų ar materialios paramos? Gal nuoširdžios mažai paaukoti galinčių parapijiečių maldos per Dievą padeda atvesti turtingesnių rėmėjų ar geradarių?

Nuoširdi malda visada padeda.

O kaip susiradote Patilčių Šv. Petro Išvadavimo bažnyčios projekto autorius, dailininką?

Projekto autorius architektas Arūnas Lukoševičius anksčiau buvo Marijampolės savivaldybės administracijos Architektūros ir aplinkotvarkos departamento direktorius, todėl, kai nuėjau paprašyti patarti, kas galėtų suprojektuoti bažnyčią, to darbo ėmėsi pats, nes buvo praradęs darbą. Dailininkas Liudas Pocius jau nuo seniau pažįstamas, nes gamino vitražus Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčiai.

Mediniai suolai, Kryžiaus kelio stotys pagaminti Lenkijoje. Turbūt todėl, kad kaip ir daugelis dalykų, Lenkijoje jie kainavo pigiau. O ar Lietuvoje medžio meistrų neieškojote?

Dažnai nuvykdavau į Lenkiją, Kelcų miestą, kuriame vyksta paroda „Sacro expo“. Vienoje jų pamačiau meistrą Kžyštofą Madoną (Krzysztof Madon), demonstruojantį Kryžiaus kelio stotis. Kreipiausi klausdamas, už kokią kainą ir per kiek laiko jis galėtų jas pagaminti. Jo pasiūlyta kaina ir pažadėtas atlikti darbo terminas tenkino, todėl pas jį ir užsakėme. Medinius suolus irgi radau Lenkijoje, pas vieną meistrą Suvalkuose. Lietuvoje tokių meistrų irgi būčiau radęs, bet jų darbas kainuotų bent trečdaliu brangiau ir užtruktų gerokai ilgiau, o mes norėjome pigiau ir greičiau.

Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia. Marijampolės turizmo informacijos centro nuotrauka

Kadangi esate rūpinęsis Pajevonio, Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčių remontu, Patilčių bažnyčios statyba, todėl turbūt galite patarti tiems kunigams, kurie tebeturi tokių rūpesčių? Ar prašo Jūsų patarimo?

Jei tik kas paprašytų, visada patarčiau. Ne vienam kunigui tai esu sakęs.

Ar statant bažnyčią buvo kokių nors nusivylimų? Gal kas nors pažadėjo ir netesėjo?

Gal kokių nors trumpalaikių nusivylimų ir buvo, bet jie greitai praėjo ir pasimiršo.

Norėčiau paklausti ir apie nusivylimus, patirtus per 40 kunigystės metų dirbant įvairiose parapijose ir pareigose. Kokie atvejai įstrigę atmintyje? Dėl ko buvo, o gal ir tebėra skaudu?

Ypatingų atvejų, dėl kurių būtų likę nuoskaudų, kurios kankintų visą gyvenimą, neprisimenu.

Buvote ir Daukšių parapijos klebonas. Turbūt abiejose esate ne kartą kalėdojęs? Kuo skyrėsi aptarnaujamų Daukšių ir Patilčių parapijų žmonės? Gal kokių nors išskirtinių dalykų pastebėjote? Gal vieni labiau lanko bažnyčią, jaučia pareigą švęsti Viešpaties dieną, rūpinasi parapijos reikalais ir padeda klebonui, o kiti yra abejingesni?

Daukšių parapijoje kalėdodavo vikaras. Aš kalėdodavau Patilčiuose. Bet apie šių parapijiečių skirtumus galiu pasakyti. Patilčių parapijoje, kuri įkurta 1920 metais ir beveik 90 metų turėjusi laikiną bažnytėlę, o tik nuo šios vasaros turi naują savo bažnyčią, daugiau gyvena iš kitur atsikėlę žmonės arba jų palikuonys. Čia labiau suvalkiečiai. O štai Daukšiai jau nuo 1730 metų turi savo bažnyčią, taigi net anksčiau negu Marijampolė. Čia žmonės artimesni dzūkams ir per tuos metus suformavo tradicijas, kurių laikosi.

Kiek žmonių yra abiejose parapijose?

Abi parapijos – panašaus dydžio, jose gyvena apie 600–700 parapijiečių.

Kada kaimo bažnyčiose būna aukojamos šv. Mišios šiokiadieniais?

Tik per laidotuves. Bet kai pradėjau klebonauti, Patilčiuose per Didžiąją savaitę įvedžiau Velykų tridienio pamaldas, kurių anksčiau nebuvo. Atliekame visas reikalingas apeigas. Beje, per Velykas, Kalėdas, Žolinę irgi būna tos pačios apeigos kaip ir tose parapijose, kurios turi jose gyvenantį kleboną. Patilčiuose anksčiau buvo švenčiami tik Šv. Roko atlaidai, bet nebuvo jokių bažnyčios titului skirtų atlaidų. Kadangi Patilčių bažnyčia yra Šv. Petro Išvadavimo, tai titulinius atlaidus pradėjome švęsti per apaštalo šv. Petro iškilmę.

Jums stojant į seminariją ir kunigystės pradžioje kunigų buvo daugiau. Abi Jūsų aptarnautos Daukšių ir Patilčių parapijos turėjo savo, o ne iš kitur atvykstančius klebonus. Kiek realu, kad šių parapijų klebonijose kada nors vėl gyvens klebonai? Beje, o kokia tų klebonijų būklė?

Patilčiuose yra puikus klebonijos pastatas, kuriame galima gyventi. Medinis Daukšių klebonijos pastatas yra avarinis, jį reikia nugriauti. Bet Daukšiuose šalia bažnyčios yra mūrinis pastatas, kurį paremontavus būtų galima įkurti Daukšių socialinės pagalbos ir pagyvenusių žmonių užimtumo centrą. Turbūt nerealu, kad Daukšiuose ir Patilčiuose gyventų kunigai, nes jų trūksta. Patilčiuose paskutinis klebonas – apie 1960 metus gyvenęs kun. Albinas Deltuva, o Daukšiuose – 1996–2005 metais klebonavęs kun. Alvydas Dvareckas.

Patilčių Šv. Petro išvadavimo bažnyčia. Redos Brazytės nuotrauka

Ką veikia Daukšių ir Patilčių parapijų žmonės? Ar čia yra darbų, o gal į miestą kasdien turi važinėti?

Žmonės dažniausiai vyksta dirbti į Marijampolę ar kitur, o kiti darbuojasi savo ūkeliuose.

Ar parapijų teritorijose dar likę mokyklų? Kokios yra valdiškos įstaigos?

Nieko nebelikę, visos mokyklos uždarytos, nėra jokių įstaigų. Daukšių vaikai vyksta mokytis į Igliaukos ir Padovinio mokyklas, o Patilčių – į Igliauką ir Marijampolę.

Gal yra apsigyvenusių miestiečių, radusių ramybę kaime ir sekmadieniais ateinančių į šv. Mišias bažnyčioje?

Pastebėjau, kad apsigyvena miestiečių, bet dažniausiai tik vasarą jie ilgiau čia pabūna ir į bažnyčią ateina. Žiemą beveik nesirodo.

Ar šiose parapijose turite aktyvių žmonių, kurie bet kuriam reikalui esant pagelbės?

Džiaugiuosi, kad abiejose parapijose buvo tokių žmonių.

Aptarnaujamose Daukšių ir Patilčių parapijose vaikus Pirmajai Komunijai turbūt ruošdavo Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios vikarai. O gal ir Jums artimiau teko susipažinti su tais vaikais? Kokie jie?

Manau, kad vaikai ir kaime, ir mieste yra panašūs.

Kaip Jums atrodo, kodėl vaikai po Pirmosios Komunijos dažnai jau kitą sekmadienį bažnyčioje nesirodo, nemažai būna ir tokių, kurie į ją sugrįžta tik prieš vestuves? O juk turbūt didžioji dauguma lankė tikybos pamokas ir Pirmajai Komunijai ruošėsi rūpestingai?

Man vienas vikaras sakė, kad vaikus turime ruošti ne sakramentams, bet gyvenimui. Tada su vaikais dirbti leidau jam. Bet viskas baigėsi taip, kaip jau įprasta, – po Pirmosios Komunijos tų vaikų į bažnyčią ateina tik vienas kitas. Pastebėjau, kad, kai bažnyčioje vykdavo šv. Mišios ar pamokos tiems vaikams, jų tėveliai automobiliuose laukdavo maigydami mobiliuosius telefonus. Taigi laukdami vaikų, grįžtančių iš bažnyčios, dėl jų aukodavosi, o paskui sekmadieniais rado sau artimesnį užsiėmimą ir vaikų nebėra kam atvežti...

Ištuštėjusiuose kaimuose mažai belikę vaikų, uždaromos mokyklos, taigi Pirmosios Komunijos jų ateis vis rečiau ir mažiau, jau naikinamos ir mažos parapijos, kur kunigas retai bepasirodo – tik per laidotuves. Ar Jums liūdna dėl to? O gal turite kokią nors viltį?

Kai dar būdamas jaunas klebonavau Pajevonyje, viena pagyvenusi parapijietė manęs paklausė: „Kas ateis į bažnyčią, kai mes numirsime?“ Atsakiau, kad ateis tie, kurie pasens. Iš tiesų manau, kad jaunystėje bažnyčios nelankę žmonės gyvenimo saulėlydyje ją prisimins. Taip bus visada, kokie laikai bebūtų.

Kas dabar yra Jūsų tėviškėje, Kučiūnų parapijos Miškinių kaime? Kaip dažnai ten apsilankote? Ką Jums reiškia tėviškė?

Aš esu gimęs viename name, o po kelerių metų tėtė pasistatė kitą namą savo žemėje tame pačiame kaime. Kol namai priklausė seseriai, kartais atvykdavau, o dabar juose gyvena kiti žmonės, tai nuvykstu tik pas seserį.

Pajevonio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia

Kučiūnų Šv. Kazimiero bažnyčioje birželio 24 dieną vyko Šv. Jono atlaidai. Ypatingas jų akcentas – Švč. Mergelės Marijos statulos pašventinimas bažnyčios šventoriuje. Tai – Jūsų dovana švenčiant kunigystės 40-metį. Kaip kilo idėja šią skulptūrą pastatyti? Kodėl Jums tai atrodė svarbu?

Vieną dieną paskambino pažįstamas žmogus ir sako, kad vienose likviduojamose akmens dirbtuvėse netoli Kauno pamatęs iškaltą Marijos statulą, kurią jos autorius parduoda. Gal norėčiau ją pirkti ir kur nors pastatyti? Nuvykęs į tą vietą pamačiau, kad tai – tikrai gražiai atliktas darbas, ir ją nupirkau. Nusprendžiau pastatyti savo gimtosios bažnyčios šventoriuje, kaip padėką už kunigystės dovaną. Beje, Kučiūnuose dar prieš karą kun. Vincento Jonkaičio rūpesčiu pradėtos statyti mūrinės bažnyčios statyba vėliau buvo nutraukta ir kun. Raimundo Žukausko rūpesčiu atnaujinta tik 1991 metais, o pabaigta ir pašventinta 1996-aisiais. Vis galvodavau, kodėl Kūčiūnų ir kitų prieš karą pradėtų statyti mūrinių bažnyčių per karą nepabaigdavo statyti, nors medines pabaigdavo. O tikriausiai todėl, kad per karą sušaudė žydus, tarp kurių buvo gerų mūrininkų. Lietuvių mūrininkų tada beveik neturėjome.

Aštuonerius metus buvote ir Marijampolės dekanato dekanas. Ar visose parapijose po keliskart apsilankėte? Ką galite pasakyti apie dekano pareigas? Tai – garbė ar našta? Juk dekanato centre ir vyskupas gyvena, todėl dekano pareigos tokioje vietoje turbūt kiek kitokios, nei kur nors toliau?

Dėl to, kad dekanato ribose gyvena ir vyskupas, niekas nesikeičia. Marijampolės dekanatas skiriasi gal tuo, kad jame yra net 23 parapijos. Visas jas aplankiau, dažniausiai tekdavo padėti sutvarkyti finansinius formalumus. Klebonų prašydavau, kad viskas būtų atliekama sausio 1 dienos duomenimis. Gal klebonams kartais būdavo nepatogu, nes parapijose lankydavausi tada, kai jie kalėdodavo.

Kalbėjomės apie kaimą, o dabar pakalbėkime apie miestą. Kaip Jums patinka besikeičianti Marijampolė? Juk turite galimybę ją palyginti, nes dar 1979 metais čia pradėjote dirbti vikaru.

Man Marijampolė patinka. Teisus buvo buvęs meras Vidmantas Brazys, nusprendęs visų pirma sutvarkyti miesto centrą, nes pakraščiai niekada nebus visai sutvarkyti ir visada bus nepatenkintų. Dabar kiekvienam marijampoliečiui ir svečiui malonu pavaikščioti po miesto centrą.

1989 metais buvo atkurta Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio parapija, kuriai iki šiol vadovavote. Ar joje irgi taip sparčiai, kaip kaime, sumažėjo parapijiečių, bent iki 2011 metų, kai buvo įkurta Šv. Jono Pauliaus II parapija, „pasisavinusi“ jų dalį?

Marijampolės mieste per tą laiką sumažėjo apie 15000 gyventojų. Jei skaičiuotume, kad 10 proc. žmonių eina į bažnyčią, gautume 1500 – tiek, kiek turi nemaža parapija. Taigi čia yra didžiausias sumažėjimas, o naujos parapijos įkūrimas nelabai ką pakeitė. Žmonės eina į bažnyčią pagal savo norą ir supratimą. Kai kas iš mūsų parapijiečių eina į Šv. Jono Pauliaus II koplyčią, nes jiems patinka jos klebonas, buvęs mūsų vikaras kun. Marius Rudzinskas. Kartais į Šv. Vincento Pauliečio bažnyčią matau ateinant ir šv. Mišias užsisakant žmonių iš naujosios parapijos – jiems esą labiau patinka mūsų bažnyčia. Šv. Jono Pauliaus II koplyčioje dažnai būna aukojamos laidotuvių šv. Mišios už mūsų parapijiečius, nes jie būna pašarvoti šalia tos koplyčios. Kiti iš įpratimo eina į Šv. arkangelo Mykolo Baziliką, nes ji didesnė.

Ar kasdien šv. Mišiose būna intencijų, už ką tikintieji prašo pasimelsti? Ar visada ir jie patys į šv. Mišias ateina?

Įvairių intencijų būna kasdien, į šv. Mišias jas užsisakiusieji dažniausiai ateina.

1991–2010 metais buvote ir Vilkaviškio vyskupijos kurijos kancleris. Tiek laiko nė vienos vyskupijos kancleris neišdirbo. Papasakokite apie kanclerio pareigas. Ką jis veikia? Turbūt ir skandalingus tekstus apie kunigus iš įvairių laikraščių renka, duomenis apie jų ydas kaupia?

Tikrai nežinau, kodėl kitose vyskupijose taip dažnai keisdavosi kancleriai. Mane paskyrė vysk. Juozas Žemaitis, o kai ordinaru tapo vysk. Rimantas Norvila, likau tose pareigose. Matyt, todėl, kad gerai žinojau vyskupiją, o vyskupui tai svarbu. Kancleris pirmiausia tvarko gautą korespondenciją, ką reikia, perduoda vyskupui. Jei į kuriją ateina kokių nors laiškų apie kunigus, juos įdeda į jų bylas. Skandalingų tekstų neieško ir nekaupia. Būdamas kancleriu, turėjau teisę pasirašinėti ant kurijos raštų pervedant pinigus iš banko sąskaitos.

Kancleriu pradėjote dirbti, kai dar buvo gyvi nemažai kunigų tremtinių ir politinių kalinių, todėl Atgimimo metais ar jau atkūrus Lietuvą jų reabilitacijos dokumentai turbūt buvo dedami į jų asmens bylas. Tikriausiai tada buvote paskatintas daugiau apie tokius kunigus, jų patirtas kančias sužinoti? Kurių kunigų likimai Jus patį labiausiai sujaudino? Gal apie kurį nors anksčiau nė nenutuokėte?

Reabilitacijos dokumentus siuntė kunigams asmeniškai, todėl į kuriją pateko tik tie, kuriuos patys reabilituoti kunigai įteikė. Gal būtų buvę geriau reabilitacijos dokumentus siųsti į kuriją? O apie kunigų kančias iš jų pačių pasakojimų esu girdėjęs. Turbūt labiausiai sujaudino per vieną kelionę į Vakarų Ukrainą pas vieną vengrų tautybės kunigą išgirstas pasakojimas, kad jis kalėjime kentėjo kartu su kunigu lietuviu (pavardės neprisiminė). Jie pateko į lagerį, kuriame visus kalinius nuskusdavo plikai, bet kunigams leido būti su ilgesniais plaukais, todėl kartą kunigas lietuvis kunigo vengro paklausė, ar šis turi komunikantų? Vengras neturėjo, todėl lietuvis jam atnešė, taigi kunigas vengras paskui galėjo aukoti šv. Mišias savo tautiečiams. Už tai vengras kunigui lietuviui buvo labai dėkingas ir po daugelio metų prisiminė lietuvius, todėl tąsyk sulaukęs svečių iš Lietuvos juos mielai priėmė ir apnakvyndino.

O ką žinote apie buvusį gimtosios Kučiūnų parapijos kleboną kun. Vincentą Jonkaitį, ištremtą į Sibirą?

Jis buvo gimęs 1895 m. gegužės 26 d. Bačkiškių kaime, Gižų valsčiuje, netoli Vilkaviškio. Baigė Gižų pradžios mokyklą, mokėsi Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje, 1929 metais baigė Vilkaviškio vyskupijos kunigų seminariją Gižuose ir įšventintas kunigu. 1929–1930 metais buvo Žemosios Panemunės, 1930–1934 metais – Liškiavos vikaras, 1934–1949 metais – Kučiūnų klebonas. 1949 m. gruodžio 29 d. buvo suimtas, už antisovietinę agitaciją Ypatingojo pasitarimo (YP) prie SSRS vidaus reikalų ministro 1950 m. birželio 3 d. sprendimu nubaustas 10 metų pataisos darbų lageryje bausme, konfiskuojant turtą. 1956-ųjų birželį, peržiūrėjus jo bylą LSSR Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad kaltinimas neįrodytas, YP sprendimą panaikino. Grįžęs į Lietuvą buvo Žemosios Panemunės altaristas ir Kretkampio klebonas, trumpai (1959 metais) – Patilčių klebonas. Mirė 1960 m. spalio 25 d. ir palaidotas Kretkampyje. Prieš kelerius metus Kretkampio bažnyčioje, minint jo mirties metines, aukojau šv. Mišias ir papasakojau apie jo gyvenimą susirinkusiems parapijiečiams.

Per tuos metus įvairiose vietose buvo leidžiamos knygos apie parapijas, miestelius, prisiminimai, o jų autoriai norėjo parašyti ir apie čia dirbusius ar gyvenime sutiktus kunigus. Apie prieš karą ar pokaryje dirbusius kunigus jie dažnai stigdavo žinių ir turbūt kreipdavosi į Vilkaviškio vyskupijos kurijos kanclerį. Ar visada galėjote padėti?

Prašydavo padėti pateikti žinių apie buvusius klebonus, kada jie ir kur gimę, įšventinti kunigais, kur dirbę ir kada buvę tų parapijų klebonais. 1944 metais buvo įsakyta visas bylas iš Vilkaviškio vyskupijos kurijos išvežti ir paslėpti. Tačiau kurijos archyvą vežęs automobilis kelyje buvo susprogdintas. Taigi visos prieškaryje dirbusių kunigų bylos buvo sunaikintos. Tiems, kuriems reikia iki 1944 metų gyvenusių kunigų duomenų, mažai kuo galėjome padėti. Bet atsitinka ir kitaip. Arkiv. Liudvikas Povilonis kunigų marijonų bylas leido atiduoti jų provincijolui kun. Pranui Račiūnui. Kadangi po arkivyskupo mirties Vilniaus universitete atsirado Arkiv. L. Povilonio fondas, jis kunigų marijonų archyvą atidavė Vilniaus universitetui. Dabar studentai tuo archyvu naudodamiesi rašo diplominius darbus ir aprašinėja kunigus, kurie dar gyvi. Jie kaltinami dėl kažkur buvusių ginčų.

O jei kunigas dirbo Vilkaviškio vyskupijoje, o vėliau persikėlė į kitą?

Jo bylą persiunčiame kitai vyskupijai, o jei kuri nors kunigo byla liko mūsų vyskupijoje, tai naujoje vyskupijoje jam užvedė kitą. Tų kunigų, kurie buvo įkardinuoti į Kariuomenės ordinariatą, bylas perdavėme jam.

Kitose vyskupijose kancleriai dažnai keitėsi. Ar Jūsų ilgai nebuvo kam pakeisti, ar pats nesiprašėte pakeičiamas?

Kaip jau minėjau, tikau dviems vyskupams. Nežinau, kodėl kitose vyskupijose kanclerius dažnai keitė. Kancleris turi gerai pažinti vyskupiją. O manęs po 18 kanclerio darbo metų vieną dieną vyskupas paklausė, kaip ar žiūrėčiau, jei jis pakeistų kanclerį. Atsakiau, kad žiūrėčiau normaliai – juk jis turi tokią teisę.

Cathopic.com nuotrauka

Kiek kunigų per tą laiką, kol buvote kancleris, atsisakė kunigystės? Ar visada priežastis buvo moterys?

Vyskupas Juozas Žemaitis vis sakydavo, kad, jei kunigas turi problemų, tai ieškok moters. Taigi, suprantama, – moterys. Statistikos nevedžiau, bet gal keliolika tokių buvo. Seminarijoje mūsų dvasios tėvas vysk. Vladas Michelevičius apie meilės dalykus sakydavo, kad viskas prasideda bendru idealu, o baigiasi – bendru adijalu... Esu girdėjęs, kad kitoje vyskupijoje vienas kunigas, ruošdamas krikštui 20-metę merginą, ją įsimylėjo ir metęs kunigystę sudarė su ja civilinę santuoką. Taigi mergina ieškojo kelio pas Dievą, o surado kelią pas Dievo tarną.

Gal kuris nors prieš apsispręsdamas Jūsų prašė patarimo?

Patarimų retai kada prašo. Pavyzdžiui, aš, išgirdęs, kad vienas mano ilgai globotas ir 12 metų kunigystės siekęs kunigas ėmė turėti problemų, kviečiau atvykti pasikalbėti. Neatsiliepė, po trejų kunigystės metų ją metė ir dingo kaip į vandenį...

Ar labai liūdna pasidaro, kai sužinai, jog buvęs tavo parapijos vikaras ar iš jos kilęs kunigas atsisako kunigystės? Juk ir parapijiečiams dėl to turbūt nesmagu, galbūt kažkokią savo kaltę jaučia?

Žinoma, būna liūdna. Ypač tiems, kurių vaikus krikštijo, pirmajai išpažinčiai ir Komunijai ruošė ar sutuokė.

Turbūt kartais sutinkate buvusių kunigų? Ar pasitaikė sutikti besidžiaugiantį pasaulietiniu gyvenimu ir laimingą?

Mažai jų sutinku, o gal jie patys stengiasi nesusitikti. Vienas sakė, iki šiol sapnuoja aukojantis šv. Mišias. Nemanau, kad jie yra laimingi ir džiaugiasi gyvenimu.

Nors kiekvienas kunigas yra žmogus iš žmonių, bet Kunigystės sakramentą priima jau subrendęs ir gerai apgalvojęs. O gal jis būna nepasiruošęs kunigystės išbandymams ir per greitai pavargsta, kad pasiduoda gyvenimo malonumams?

Keisčiausia būna, kai jaunas kunigas, po kelių studijų metų seminarijoje ar tik įšventintas supranta, kad jis yra vyras. Pirmiausia reikia žinoti, kad bendravimas su merginomis, vienuolėmis, moterimis negali būti pernelyg artimas, familiarus, visada reikia išlaikyti brolišką atstumą. Jei, pavyzdžiui, koks nors pažįstamas Jonas tampa diakonu, jis turi būti vadinamas diakonu Jonu, o ne Jonu, jei jis įšventintas kunigu, turi būti vadinamas kunigu Jonu ir tas kunigas neturėtų leisti jo kitaip vadinti. Jei jis leidžiasi vadinti tik vardu, tai jau yra ženklas, kad jis netrukus turės rimtų problemų. Kaip seminarijoje mums sakydavo dėstytojas kun. Juozas Pranka, turime įsivaizduoti, kad yra šiaudai ir ugnis, o ar kils gaisras, priklauso, kaip arti vienas kito bus...

Liepos mėnesio Šventojo Tėvo intencija kad pastoracinėje tarnystėje sunkumų ir vienišumą patiriančius kunigus stiprintų ir guostų artumas su Viešpačiu ir bičiulystė su broliais kunigais – turbūt aktuali kiekvienam kunigui. Jau 40 metų esate kunigas, todėl jau turite pakankamą patirtį. Bet ar niekada nesijautėte vienišas? Kaip kunigui išvengti vienatvės?

Kunigai privalo bendrauti. Prisimenu, kad tarybiniais metais dekanato kunigai susirinkdavo ir sveikindavo vienas kitą su gimtadieniu, vardadieniu, bendraudavo apie savo sielovados rūpesčius, pasikalbėdavo įvairiais klausimais ir nereikėjo ieškoti, kuo užpildyti vienatvę. Ta bendrystė tikrai stiprina. Kunigai turi pasitikėti vienas kitu. Dabar – ne tie laikai, kaip, pavyzdžiui, tarybų valdžios metais Ukrainoje vieną kunigą nuo kito skirdavo šimtai kilometrų ir vienas jų atvykęs išpažinties, kito būdavo išvejamas, nes esą gal atėjo šnipinėti...

Kodėl paliekate klebono pareigas ir tapote altaristu? Juk dar nesate nusenęs ir 75 metų neturite.

Vieną dieną vyskupas paklausė, kaip aš žiūrėčiau, jei jis pakeistų Šv. Vincento Pauliečio parapijos kleboną, juk mano sveikata ne per geriausia. Atsakiau, kad žiūriu normaliai ir nesiruošiu atsikalbinėti.

Kur gyvensite būdamas altaristu?

Gyvensiu toje pačioje Šv. Vincento Pauliečio parapijos klebonijoje, kurioje yra keli atskiri butai kunigams ir šeimininkei. Žinoma, nuo šiol mano butas bus gerokai mažesnis.

Kai kurie parapijiečiai mums praneša, kad kai kur klebonai nesutaria su altaristais. Pasitaiko vos ne skandalingų atvejų. Kokių santykių Jūs norėtumėte su naujuoju klebonu?

Nors po tiek metų klebonavimo galbūt viduje ir jausiu kokį nors apmaudą, kad jau ne aš parapijai vadovauju, o kitas, bet stengsiuosi savo naująjį statusą priimti normaliai. Jei prašys patarimo, patarsiu. Kadangi gyvensiu atskirame bute, tai niekam neturėčiau užkliūti. Bažnyčioje pagrindinė mano vieta bus altorius ir klausykla.