Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Į mėnraščio „Metai“ šimtmečio anketos klausimus atsako rašytoja GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Anketa publikuota 2018 m. nr. 8 (rugpjūčio-rugsėjo) „Metų“ numeryje.

Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą, etninės atminties ištvermingumą. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis – proga apmąstyti mūsų literatūros ir kultūros raidą, įvardyti žymiausius asmenis, prisiminti jų nuopelnus kraštui. Kokie vardai, judėjimai, iniciatyvos, darbai ir kūriniai Jums atrodo iškiliausi mūsų laisvėjimo kelyje? 

Ar pasmerksite, jei pasakysiu nekuklią tiesą: svarbiausia man atrodo mano šeima, giminė, gentis. Žmonės, kurie norėjo ir mokėjo pasakoti. Arba valia nevalia išsitardavo – vaikystės namuose vis pasigirsdavo istorijų apie anuos, buržuaziniais ar smetoniškais vadintus laikus. Kolegos, jau pateikę atsakymus į Jūsų klausimus, minėjo tiek daug kilnių pavardžių, kad neišmintinga būtų atkartoti.

Man regis, nepaminėtas liko Pranas Daunys (1900–1962). Kas jis? Karys savanoris, apakęs kovose už Lietuvą. Pianistas, kanklininkas, rašytojas, lietuviško Brailio rašto sumanytojas. Jis Lietuvoje, Kaune, kūrė neregių mokymą – įsteigė Aklųjų institutą, rūpinosi ir kurčiaisiais. Jo dėka ir mano tėvas, ir daugybė kitų apakusių ar silpnai matančių ėjo rimtus mokslus.

P. Daunio likimas skaudus. Po Antrojo pasaulinio karo jį gelbėjo ne fortepijonas, o kanklės. Ėjo per žmones duoneliaudamas. Apie jo likimą vaikystėje vis šį tą išgirsdavau. Tartum gavau pamoką: lazdos, terbos ir tiurmos neišsižadėk. Ir žodį išmokau kilnų: duoneliauti...   

Dar dvi man svarbios pavardės: Jadvyga Čiurlionytė ir Elena Hansen – jos mano tėvą mokė pianizmo ir kitų muzikos mokslų, nė cento iš jo neprašydamos. Manau, kad ne tik mano tėvą...

Svarbi man yra anų laikų skautija. Tik dėl jos mama atėjo pas akluosius, skaitė jiems knygas. Taip jiedu – Živilė Medekšaitė ir Antanas Adomaitis susipažino, taip šiame pasaulyje radausi aš. Prisimenu mamos skautijai vadovavusią Liuciną Starevičiūtę, vėliau vertusią puikias knygas (Selmos Lagerlof „Portugalijos karalių“, Ericho Kastnerio „Dvynukes“), dirbusią „Šviesos“ leidykloje redaktore. Jos abi – ir mama, ir ponia Liucina – tvirtino, kad jei kartą tapai skaute, tai visam gyvenimui.

Vis dėlto... Jei pažadintumėte mane viduryje nakties (toks senų laikų posakis) ir paprašytumėte ištarti vieną vienintelį svarbų vardą, be abejo, šūktelčiau: Vaižgantas!  

Mano senelis Ignas Medekša, žymus anų laikų Kauno kirpėjas, buvo laisvamanis. Bet... Eidavo klausyti Vaižganto pamokslų, aukodavo Vytauto bažnytėlėje skambų litą. Vesdavosi į visas to meto religines bendruomenes savo tris vaikus – Rimvydą, Gražiną, Živilę. Ar todėl tapau vaižgantininke? Gal... Vaižganto pasaulis man suvokiamas, svarbus, artimas.  Bet juk rašytojų minėčiau ir dar, ir dar... Augau namuose, kuriuose visada buvo knygų smėlio spalvos viršeliais. Mama mylėjo Igną Šeinių, Jurgį Savickį – ir aš kartu su ja. Turėjome namuose ir Bernardą Brazdžionį, ir Joną Kuosą-Aleksandriškį. Žinoma, ir Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“, ir Petro Rusecko „Knygnešio“ abu tomus. Laikėme tas knygas „moderno“ šviesioje sekcijoje – nei slėpėme jų, nei demonstravome. Nemanėme, kad jas skaitydami, o kartais ir su svečiais pasklaidydami, kuo nors rizikuojame, kovojame, išsiskiriame. Gimiau tais laikais, kai už A. Šapoką į Sibirą niekas nieko nevežė, į kalėjimus nesodino. Sutrinku ir susigėstu, kai mano bendraamžiai ima tokias ar panašias „sakmes“ kurti.

Minėdami atkurtos Lietuvos anaiptol ne šimtmetį, o devyniasdešimt devynerius, praėjusiais metais Ignalinoje, Miko Petrausko muzikos mokykloje, surengėme ne tik poezijos skaitymus bei muzikos klausymus. Ir parodą... Atnešiau beveik viską, ką turiu namuose išsaugojusi iš tarpukario laikų. Nustėrau: žmonės knygas sklaidė, vartė, aptarė – mano fondai tebėra reikalingi.  

Bet svarbiausia, svarbiausia... Tą šimtą metų norėjau pati sau ramiai paminėti. Įnykau į tyrinėjimus: man rūpi lietuviai, Pirmojo pasaulinio karo pabėgėliai, prisiglaudę Voroneže... Vienaip apie juos pasakoju vaikams – čia svarbiausias matematikos mokytojas, o vėliau ir rašytojas Pranas Mašiotas. Kitaip – suaugusiesiems. Lengva ir gera šviesiems žmonėms minėti Voronežo gimnazijos mokytojų rašytojų Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės, P. Mašioto, inžinieriaus Konstantino Šakenio (vėliau tapo švietimo ministru), kalbininkų Jono Jablonskio ar Juozo Balčikonio pavardes. Kebliau – prelato Konstantino Olšausko. Bet Voronežo  mokiniai, kas jie? Paminiu tik vardus, prašau sukurti tų merginų ar vaikinų istorijas. Fantazuokime: kas nutiko Bronei, Juliui, Salemonui?..

Istorijų kurti beveik ir nereikia. Mano auditorija atspėja, kad Bronė – tai Buivydaitė, rašiusi eiles Tyrų Dukters pseudonimu, vėliau sukūrusi puikiausią knygą „Auksinis batelis“. Ką veikė B. Buivydaitė prieš šimtą metų? Mokytojavo Skuode (juk Voroneže veikė ir mokytojų kursai). Ar sėkmingai? Kad ne... Rašė per menkus pažymius. Mokiniai maištavo.

Voronežo gimnazistas Julius prieš šimtą metų jau ilsėjosi kape Peterburge. Janonis... Kartais noriu, kad tas atkurtos Lietuvos šimtmetis kuo greičiau baigtųsi. Praeis šventė, aktyvistai nurims, atšoks nuo Juliaus Janonio gimnazijos, nuo jo paminklo, nuo iškraipytų tiesų apie neva „proletarinį“ poetą.

Salemonas tapo šauniu buriuotoju – tai poetas Salys Šemerys, į Klaipėdą atviliotas P. Mašioto sūnaus Jono.

Tai, ką dabar pasakoju, tėra fragmentai, tik padrikos detalės iš ilgos, įdomios lietuvių karo pabėgėlių istorijos, kurią esu sukaupusi ir kaupsiu dar – įnykau, apsirgau, vilioja. Vienaip ar kitaip, ačiū istorikei Vidai Puikienei. Jos Voronežo laikų tyrinėjimai padeda man ieškoti kuo daugiau šaltinių, knygos glaudžiasi viena prie kitos, sutaria.

O kad jau parašiau vardą ir pavardę „Bronė Buivydaitė“, tai norom nenorom pasuksiu pasakojimą į Anykščius – į rašytojos muziejų, į jaukų žalią namelį, kurio gyvenimą stebiu kartais iš tolo, o kartais – iš labai arti. Jūsų dėka gavau progą padėkoti Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko muziejui už pernykštę dovaną – rezidenciją. Savaitė Anykščiuose „ant viso gatavo“ (ir vėl senoviškas posakis) – kas gali būti geriau? Svečiuotis pas Joną Biliūną, Liudviką Didžiulienę, A. Vienuolį, B. Buivydaitę – tūnoti jų muziejuose tiek, kiek nori. Berti naivius klausimus patyrusiems muziejininkams – visada atsakys. Skverbtis arčiau jų gyvenimų – be pompastikos, ginkdie, be jos... O dar Vanagų – rašytojo Rimanto ir biologės Vijoletos (vardas rašomas būtent taip) – rūpestis. Buvau vedžiojama, globojama, apiberta istorijomis...

Gal keista, gal ne, bet ant to aukšto Šventosios kranto, įsikūrusi ant suoliuko, skaičiau ne anykštėnus. Bibliotekoje pasičiupau Raimundą Samulevičių – štai dar viena primiršta pavardė, dar vienas rašytojas, mums, „tarybiniams“ jaunuoliams, teikęs kitokio pasaulio pojūtį.

O jau dabar pati save stabdau. Visi vardai ir pavardės, čia minėti, svarbūs Lietuvai. O kiek dar jų, kiek!                     

Kaip apibūdintumėte šiandieninę mūsų literatūros, kultūros ir visuomenės situaciją? Kokios gyvenimo galimybės bei pokyčiai nuteikia viltingai, įkvepia kūrybai? Kokias didžiausias problemas bei iššūkius visuomenei, tautai ir valstybei kelia naujųjų laikų procesai?

Įdomi ta situacija. Prasminga. Diskutuotina. Kultūros renginiai byra ir griūna. Kai klausau Lietuvos radijo anonsų, tai man atrodo, kad gyvenu tokioooojeee kultūroooojeeee... Kita vertus, labai gerai žinau, kaip dirba, kaip stengiasi, kaip agituoja kultūros darbuotojos ir darbuotojai, kad miesto, miestelio ar kaimo žmonės į skambiai praneštą renginį ateitų. Dažniausiai kviečiama taip: „Ateikite mūsų palaikyti“. Atseit ne renginys svarbus, bet pastangos... 

Klausiate apie iššūkius? Reikėtų pažadinti vyrus. Jei pažvelgsi į teatrų, koncertų, bibliotekų sales, tai be jokio statistinio tyrimo pamatysi: dominuoja mano, moteriškoji lytis. Nežinau kodėl. Mano tėvai noriai eidavo visur – abu... Ir mudu su Mariumi – visur. Jis net dažniau nei aš.

Ak taip, kas įkvepia kūrybai... Atsakymas trumpas ir be interpretacijų: jei yra kūrėjas, tai ir įkvėpimas rasis. Visada. Visur. Laisvėje ar nelaisvėje. Mieste ar kaime. Lietuvoje ar emigracijoje.

Tačiau jei Jums rūpi, kas kūrybai įkvepia mane... Nuo seno, kiek save prisimenu: kultūra ir natūra. Labiausiai – kuo įvairiausios knygos, akademinė muzika ir... čiobreliai miške. Šiandieną juos, po sausros atsigavusius, smagiai skabiau ir pagaliau supratau, ką galiu (ar turiu) grįžusi namo užsirašyti... Įkvepia mėgstamos (tiesą sakant, mylimos) vietos – Vilniuje, Kaune, Ignalinoje, Anykščiuose. Ir pasakojimai – atviri, nuoširdūs žmonių išsipasakojimai, jų asmeninės istorijos.   

Per šimtą metų lietuviška knyga patyrė nepaprastą kokybinį šuolį – iš didaktinės epochos amžiaus įšokome į moderniausios literatūros kontekstus, ir tai mums teko daryti žymiai sparčiau nei daugeliui Europos tautų. Per pastarąjį šimtmetį subrendo lietuvių literatūrinė kalba, išaugo meniškumo reikalavimai. Kokią lietuvių literatūrą įsivaizduojate po kelių dešimčių ir daugiau metų?

Visada mėgau lietuvių literatūrą. Niekada nelaikiau jos pavargėle, prastuole. Nemanau, kad privalome taikytis prie to, ano, kažko... Kalba kinta. Vertybės lieka. Štai Jums keisčiausias pavyzdys. Mano mama Živilė kadaise Kaune, Žaliakalnyje,  žaidė „klases“; ir aš jas Vilniuje, Antakalnyje, žaidžiau. Kai Ignalinoje  ankstų rytą išeinu į kiemą, ką aš matau? Beveik tas pačias „klases“, nelabai pakitusias, ant šaligatvio plytelių išpieštas šių laikų vaikų. Vakarop jie žaidžia po mano langu, smėlio dėžėje stato (kuria) savo namus. Nuoširdžiai riejasi, barasi, čia pat susitaiko...

Smėlis yra amžinas. „Klasės“ ir viskas, kas į jas remiasi, yra niekur nepražūvanti klasika. Man nerūpi, kokia bus ta literatūra po dešimties, penkiolikos ar šimto metų. Aš ir taip žinau, kad ji bus. Kad patirs pakylėjimų ir nuopuolių. Kad bus po lygiai ujama bei gerbiama.

Matyt, pagaliau Lietuvos rašytoja ar rašytojas gaus Nobelio premiją, matyt, tos rašytojos ar rašytojo mes nemėgsime, pulsime kritikuoti, matyt, ir pati premija bus šiek tiek ar galutinai sukompromituota...

Man labai rūpi dabarties rašytojų orumas – labiausiai mano pačios. Kaip išsaugoti savigarbą. Kaip netapti bjauria sene. Kaip suvokti, kad Europoje ar Pasaulyje, jų didybės ir įdomumo kontekste, neprivalau tapti menka pataikūne, prisitaikančia prie Jūsų minėtų „reikalavimų“ ar „spartumo“.

Būti savimi. Tiesiog būti. Tik taip suprantu laisvę. Ir Lietuvą.