Dailininkai Algirdas Lukštas (kairėje) ir Osvaldas Jablonskis (dešinėje) su abiturientais (1979 m.). Dainos Kamarauskienės asmeninio archyvo nuotrauka

Rugsėjo 8 d. iš Pasvalio krašto (Norių kaimo) kilusiam dailininkui Algirdui Lukštui būtų sukakę 97 metai.

„Algirdas Lukštas – retas atogrąžų paukštis mūsų rūsčioje padangėje, pakerėjęs visus, kam teko laimė Jį pažinti. Daug vargų patyręs, mums, savo mokiniams, atskleidęs meno pasaulio prasmę, suteikęs drąsos ir pasitikėjimo savo jėgomis. Juodi lyg varno sparnas plaukai, išraiškingas pietų europiečio profilis, temperamentas ir įgimtas artistiškumas, spinduliuojanti vidinė šviesa nepalikdavo nė vieno abejingo. Jis apgaubdavo mus ypatinga savo globa, o mes jam atsidėkodavome begaliniu dėkingumu ir meile. Dailės mokyklose, kuriose vėliau teko dirbti kartu, susitikimus su buvusiu Mokytoju visada lydėdavo didžiulis džiugesys. Mokinių vasaros pleneruose stulbindavo vietinius savo iškilia kalbėsena ir, žinoma, čia sukurtais piešiniais. Prelatas Adomas Jakštas-Dambrauskas yra pasakęs: „Mes ne savo ugnim žėruojam, mes ne sau aplinkui šviesą liejam.“ Ši epitafija geriausiai apibūdina mūsų Mokytojo atminimą.“ 

Edmundas Saladžius, grafikas

Gyvenimo kelią nulėmusi pažintis

Kazimieras anksti, 1916 m., tėvui Jonui Lukštui mirus, paveldėjo 34 hektarus žemės tarp Salos miško iš šiaurinės pusės ir Norių kaimo iš pietų bei namus Norių kaime, Pasvalio rajone. Kazimieras buvo vienintelis sūnus šeimoje, jam reikėjo ištekinti keturias savo seseris ir atiduoti kraitį. Tuo laiku kaip tik vykdyta Stolypino reforma, kai kaimai skirstyti į vienkiemius. Lukštai ant kalnelio, prie Salos miško, pradėjo statytis didelius namus: dviejų galų trobą su „gonkomis“ ir kambariais antram aukšte, klėtį, pirtį, du tvartus, daržinę, jaują. K. Lukštas naujai pastatytoje sodyboje su dideliu sodu ir medžių alėjomis gyveno su motina Tekle (mergautinė pavardė Dragūnaitė) ir seserimi Adele. Kitos seserys jau buvo ištekėjusios. Kazimiero išrinktoji buvo Agota Šivickaitė, kilusi iš didelio ir stipraus Skrebotiškio ūkio. K. Lukštas ir A. Šivickaitė susituokė 1919 m. sausį. Tų pačių metų gruodį gimė vyriausias sūnus Jonas. Algirdas Lukštas gimė 1921 m. rugsėjo 8 dieną. Jis turėjo dar du jaunesnius brolius Kazimierą ir Vytautą. Jauniausias brolis Vytautas (87 metų) gyvena Norių kaime, senosios Lukštų sodybos vietoje.

Lukštų šeimoje, gal daugiau sekant Agotos šeimos pavyzdžiu, vaikai buvo leidžiami į mokslus. Broliai lankė Titkonių kaime, ūkininkų Misiūnų name, įsteigtą pradžios mokyklą. Pastatas išlikęs iki šiol. Jonas vėliau baigė mechanikų kursus, o Algirdas mokėsi Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje. Žinoma, kad vienu laiku nuomojosi butą prie Lėvens upės netoli tilto. Savaitgaliais grįždavo namo, kas nors iš samdinių parveždavo.

Algirdas Lukštas savo studijoje namuose (1981 m.). Astos Bendoraitienės asmeninio archyvo nuotrauka

Gimnazijoje tuo metu mokytojavo Česlovas Kontrimas, mokęsis pas žymųjį akvarelistą Kajetoną Sklėrių Liepojoje. Vienu metu Telšių gimnazijoje artimai bendravo su filosofu ir rašytoju Vydūnu. Daugelį metų mokytojaudamas Kauno, Pasvalio, Mažeikių gimnazijose Č. Kontrimas jose buvo įkūręs dailės būrelius ir išugdė daug žinomų dailininkų. Pats garsėjo kaip savitas ir subtilus akvarelistas. Matyt, šitas susitikimas nulėmė A. Lukšto gyvenimo kelią. Prieš daugybę metų, mudviem vaikščiojant palei Mūšą ties Vytartais, jis man pasakojo apie mokytojo paliepimus stebėti upės tėkmę ir žolynus, kaip plaukia vėjo genami debesys, kaip keičiasi jų forma, spalva saulei leidžiantis ir viską fiksuoti popieriuje. Algirdas šių paliepimų laikėsi visą gyvenimą, visi jį prisimena vaikštantį su bloknotu rankoje ir nuolat piešiantį. 

Karo patirtis 

1941 m., baigęs gimnaziją, Algirdas pradėjo studijuoti tapybą Kauno valstybiniame taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Jame mokėsi, o vėliau dėstė žymiausi Lietuvos menininkai:Vladas Didžiokas, Petras Kalpokas, Jonas Mikėnas, Kajetonas Sklėrius, Jonas Šileika, Stasys Ušinskas, Adomas Varnas, Juozas Zikaras, Antanas Žmuidzinavičiusir kiti. Tai buvo vienintelė meno mokykla nepriklausomoje Lietuvoje – kultūros lopšys ir meno meka. Algirdas gyveno netoli instituto išsinuomotame kambarėlyje. Prasidėjęs karas nutraukė mokslus, tad būsimasis dailininkas grįžo į tėviškę, parėjo pėsčiomis.

Karo metais jo dėdė Jurgis Šivickas, nepriklausomos Lietuvos karininkas ir tiltų inžinierius, gyveno ir dirbo Šiauliuose. Vadovavo rusų belaisviams, remontuojantiems garo katilus. Jis pasikvietė Algirdą dirbti raštinėje ir vertėjauti, nes sūnėnas mokėjo vokiečių ir rusų kalbas. Generolui Povilui Plechavičiui įkūrus Lietuvos vietinę rinktinę, sukarintą organizaciją Lietuvos valstybei atkurti ir jos sienoms ginti, bei paskelbus savanorių šaukimą kovai su „raudonuoju banditizmu“ A. Lukštas įstojo į kariuomenę ir buvo nuvežtas į Marijampolę. Vokiečiai vertė generolą P. Plechavičių stoti nacių pusėn. Šis nepakluso ir buvo areštuotas, o Lietuvos vietinė rinktinė paleista. Išformuotas jos padalinys Marijampolėje. Du tūkstančiai karo mokyklos kursantų paleisti namo. Algirdas su draugu nuo Marijampolės iki Pasvalio parėjo pėsčiomis. Pakeliui dirbdavo ūkiuose įvairius darbus, kad gautų maisto ir nakvynę.

Namuose pabūti teko neilgai. Algirdas nesislapstė ir tų pačių metų rudenį jau tarnavo rusų armijos raštinėje Pabradėje. Vėliau sunkiai susirgo gelta, tad buvo išvežtas į ligoninę Vilniuje. Algirdo motina, sužinojusi apie sūnaus ligą, iš Panevėžio traukiniu išvyko į Vilnių. Važiuoti teko ant traukinio stogo. Susitikti sūnaus nebuvo lemta, nes trūkstant fronte karių visi sergantys ir lengviau sužeisti, kiti net neštuvuose, buvo išvežti į Karaliaučių, į fronto liniją.

A. Lukštas kariavo Raudonosios armijos 3-iajame Baltarusijos fronte, 1229-ajame pėstininkų pulke. Tik atvežtas iš ligoninės nešiojo maistą į priekines fronto linijas, vėliau ėjo į mūšius. 1945 m. buvo sužeistas sviedinio skeveldros į galvą ir išvežtas į Kazanę operacijai. Demobilizuotas ir paleistas namo. Kaip Antrojo pasaulinio karo dalyvis buvo apdovanotas medaliais, tačiau niekada to nesureikšmindavo. 

Meistriškos akvarelės

Pagijęs tęsė tapybos studijas tame pačiame Kauno valstybiniame taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. 1950 m. baigė dekoratyvinę ir monumentaliąją tapybą. Tais pačiais metais pradėjo dėstyti Kauno vidurinėje dailės mokykloje ir joje dirbo iki mirties 1992 m.

Č. Kontrimo pastangomis įkurta Kauno vidurinė dailės mokykla tuo metu buvo pirmoji tokio profilio vidurinė mokykla Lietuvoje, veikusi viename moderniausių Kauno namų – Ministro Pirmininko Juozo Tūbelio rezidencijoje, kurią suprojektavo žymus architektas Feliksas Vizbaras. Mokytojas A. Lukštas buvo mokyklos siela ir liko jos legenda.

Per praktikas mokiniai su savo mokytojais išvažiuodavo visam mėnesiui. Kasmet apsistodavo vis kitoje vietoje. Kretinga, Šilutė, Varniai, Švėkšna, Druskininkai, Anykščiai – aplankytos ir „išpieštos“ gražiausios Lietuvos vietos. Algirdas nepaleisdavo iš rankų bloknoto, vaikščiojo su vaikais piešdamas, kalbino žmones, pasakojo istorijas, rodė bažnyčias. Vakarais tuos piešinukus pasispalvindavo, vėliau iš kai kurių gimdavo paveikslai. Visada energingas, dažniausiai vilkintis baltus marškinius, ilgokais žilstelėjusiais plaukais, nuolat ranka braukiamais į viršų, skvarbių akių, tiesaus, gyvo žodžio ir visada savas, visada artimas visiems, ką tik sutikdavo. Nes visada atviras ir visada gyvas.

Dailininko akvarelės spalvingos, lyriškos, gaivios, ramios. Yra ir dramatiškų. Žiūrint į jas galima gydyti sielą. Ilgus metus dirbdamas Mokytoju jis jaunų žmonių širdyse su meile, atvirumu, atidumu, pasitikėjimu ir išmintimi nurodė kryptį, kuria sekdami jie gyvenimą matytų ryškesnį ir tikresnį. Kryptį, kuria eidami visi suranda savo kelią.

A. Lukštas dailės parodose dalyvavo nuo 1953 metų, o nuo 1963 m. priklausė Dailininkų sąjungai. Rengė kūrinių ekspozicijas Kaune, Panevėžyje, Dusetose, Lazdijuose, Zarasuose ir kituose Lietuvos miestuose, dalyvavo grupinėse parodose mūsų šalyje ir užsienyje. Tapė romantizuotas, dažniausiai įvairias gamtos būsenas, nuotaikas perteikiančias akvareles. Naudojo taip vadinamą „šlapią“ techniką. Dailininko akvarelės pasižymi aukštu meninio meistriškumo lygiu, preciziškumu. A. Lukštas buvo klasikinės akvarelės technikos puoselėtojas ir pelnytai stovi greta Č. Kontrimo, Igno Budrio, Broniaus Bernotaičio ir kitų žymiausių Lietuvos akvarelės meistrų. A. Lukšto akvarelės puošia daugelio kauniečių interjerus. Dailininko darbai saugomi Lietuvos dailės muziejuje ir Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Būdavo laukiamas tėviškėje

Kauno J. Naujalio vidurinėje meno mokykloje istoriją dėstė Algirdo žmona Elena Bubulytė (g. 1925 m.). Ji kilusi iš Dusetų, Vilniaus universitete studijavo istoriją. Algirdas ir Elena susituokė 1951 m. Po metų gimė sūnus Romas, o 1958 m. dukra Dalia. Nė vienas iš vaikų nepasuko tėvo keliu. Vasaromis šeima visada važiuodavo į Dusetas, į žmonos gimtinę. „Grybų ir uogų“, – kaip sakydavo.

Vieną vasaros mėnesį šeima praleisdavo Algirdo tėviškėje Norių kaimo vienkiemyje. Nors jau seniai gyveno Kaune, dailininkas nepamiršo nei žemės ūkio darbų, nei žmonių. Mielai talkindavo tėvams, dalyvaudavo šienapjūtėj, padėjo broliui Vytautui statytis namus. Vesdavosi dukterėčias į pievas, į mišką. Labai mylėjo paprastus kaimo žmones, matė jų didesnę vertę nei miestiečių. A. Lukšto Norių kaime visi laukdavo, lankydavo patys, kviesdavosi į svečius, „prašydavo“ į vestuves, sodindavo garbingiausioje vietoje. Vadindavo „mūsų dailininku“. Kol tėvai gyveno vienkiemyje, A. Lukštas čia atvažiuodavo ir su kolegomis. Tėvams išsikėlus iš gražiosios vienkiemio sodybos, o paskui mirus (tėvas mirė 1974 m., motina po trejų metų) Algirdas atvykdavo kasmet, tik svečiuodavosi trumpiau.

Tapytojas su šeima gyveno Žaliakalnyje, P. Višinskio gatvėje. Namą pasistatė pats. Jame suprojektavo erdvias dirbtuves didžiuliais langais, kad būtų kuo daugiau šviesos, reikalingos akvarelėms lieti. Tapydavo dainuodamas ir dažniausiai sekmadieniais. Pasivarto savo eskizų sąsiuvinius, pasiraitoja marškinių rankoves, paima akvarelinio popieriaus lapą ir eina į vonią jo gerai įmirkyti. Tada deda ant 45 laipsnių kampu pritvirtinto organinio stiklo, popierius prilimpa. Paima platų (labiausiai mėgdavo voverės plauko) teptuką ir merkia į „Leningrad“ akvarelės dažus. Dosniai dažuose sumirkytą teptuką veda nuo lapo viršaus horizontaliai. Aukštas, gražus, susikaupęs, kartais kiek prisimerkdamas lieja dažus plačiais potėpiais vis atsitraukdamas per kokį žingsnį pažiūrėti. Šitai trukdavo gal 15 minučių. Tada akvarelė arba būdavo baigta, arba dailininkas vėl eidavo į vonią dažų nuplauti, nes „popierių reikia taupyti“. Taip gimdavo keletas sekmadieninių akvarelių ir būdavo galima pietauti. Žmona Elena mokėjo nuostabiai gaminti, dar prisimokė iš „ciocytės“, mielos moters, pasamdytos vaikams auginti. Ji tapo tokia artima, kad liko pas Lukštus iki savo dienų galo.

Paskutinė kelionė. Pirmutinė kelionė į užsienį

Algirdo vyresnis brolis Jonas buvo aktyvus visuomenininkas, priklausė pavasarininkams, Šaulių sąjungai. Pasisakydavo prieš sovietų valdžią, todėl buvo nuteistas 25 metams lagerio ir ištremtas į Karagandos sritį. Paleistas po Stalino mirties. 1952 m. rudenį į Sibirą išvežė Algirdo motiną su jauniausiuoju broliu. Agota buvo labai stipri ir protinga. Kol laukė iš Rygos parvažiuosiančio vyro, suruošė būtiniausius daiktus, o į antklodę po pamušalu įsiuvo Lietuvos vėliavą. Kasmet Vasario 16-ąją pro barako langus „vėdindavo“ patalus išversdama pamušalą, kad trispalvė šviestų iš tolo. Po kelių mėnesių į tremties vietą, Sosnovkos kaimą Tomsko srityje, atvyko ir Algirdo tėvas su sūnumi Kazimieru.

Brolio įkalinimas ir tėvų tremtis lėmė, kad dailininkui teko patirti tam tikrus tuometinės valdžios apribojimus. Kelionės, net ir į Lenkiją, buvo uždraustos. Kaip laisvos sielos žmogus ir kaip dailininkas jautėsi suvaržytas.

Britas Roderickas F. Tuckas, kariškis, jūrų pėstininkas ir filantropas, užmezgęs ryšius su Kauno vidurine dailės mokykla,pakvietė mokytojus ir mokinius į Norvegiją, kur buvo suorganizuotos lietuvių kultūros dienos. Važiavo 11 klasės mokiniai su auklėtoja, anglų kalbos mokytoja Doma Jakimavičiene, ir Algirdu Lukštu. Grupėje dar buvo Veronika Povilionienė, Petras Vyšniauskas, Ramutė Stakėnienė, jaunesnių vaikų tėvai. Atskiru autobusu vyko folkloro ansamblis.Gyveno visi Kvitåvatno kalnų kaimelyje, viešbutyje su nuostabiais vaizdais į ežerą ir Gaustos kalną. Jis yra vienas didžiausių Norvegijoje, beveik dviejų kilometrų aukščio.

Dailės mokiniai važiavo piešti, nors jiems teko šokti ir dainuoti kartu su folkloro ansambliu. Mokytojas A. Lukštas dėl to buvo labai nepatenkintas. Svarbiausia jam buvo Norvegijos gamta, kalnai. Vaikus ragino ir pats be perstojo piešė. Iš vakaro D. Jakimavičienė atkalbinėjo A. Lukštą lipti į Gaustą, o jis parodė ranka pro didžiulį langą sakydamas: „Tu pažiūrėk, jis raudonas visas, kai saulė leidžiasi, o po lietaus būna juodas, jis keičiasi kas pusę valandos. Tu nekalbėk, kankina jis mane, aš mirsiu, bet užlipsiu.“ Kitą dieną visi, pavažiavę dar apie penkis kilometrus aukštyn kalnų keliukais autobusu, užlipo aukštyn. Po kurio laiko atėjo ir A. Lukštas, linksmas toks ir dar sušoko savitą „erelio šokį“. Kiek pasibuvę mokiniai su mokytojais ėmė leistis žemyn. Po kurio laiko grupę prisivijo mergaitė, angliškai šaukdama, kad mirė senas vyras, dailininkas. A. Lukštas liko viršūnėje, visam laikui... Buvo liepos 15-oji, pats vidurvasaris.

Kitą dieną kolegos surengė jo piešinių parodą. Visi buvo nustebę, kiek daug darbų toj trumpoj kelionėj A. Lukštas buvo nupiešęs. Paskutiniai su kalnu: „Gausta saulei tekant“, „Gausta debesyje“, „Gausta ketvirtą valandą ryto“, „Gausta po lietaus“.

Vietinis dvasininkas, kuris buvo ir vienuolis, už mokytoją aukojo mišias. Kalnuose, netoli žūties vietos, kolegos pastatė medinį kryžių.

Parvežtas A. Lukšto kūnas į Lietuvą po poros savaičių. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse. 

„Algirdas Lukštas buvo mano Mokytojas meno mokykloje. Ir, ko gero, šiek tiek daugiau – jis norėjo suprasti mane (bent jau taip tada atrodė). Pirmasis susitikimas įvyko devintoje klasėje, kai, paaiškėjus, kad visa klasė blogai piešia, t. y. nesupranta, kaip piešti, buvome perduoti A. Lukštui mus „pataisyti“. Tada ir prasidėjo pats linksmumas... Ėmėme aiškintis, kas yra konstrukcija. Tai buvo jo arkliukas – konstrukcija, laikanti piešinį. Atsimenu, kaip prisėdęs prie kiekvieno, savo išraiškingomis rankomis bandydavo ore pavaizduoti, kaip tą konstrukciją suprasti ir įveikti. Dideliais energingais gestais, tarsi lipdytų orą. Visada žavėjausi jo rankų išraiškingumu ir grožiu. Iki tol mokytojai mus pamokydavo, kažką parodydavo ir palikdavo ramybėje patiems paišyti, o jam mes rūpėjom labiau, giliau, jis tikrai rūpinosi, kad ką nors suprastume ir išmoktume.“

Arūnas Kulikauskas, fotografas 

„Jo sumaišyti su kuo nors kitu buvo neįmanoma. Išskirtinė išvaizda ir ta eisena... O kai įeidavo į klasę, mokiniai jau šypsodavosi. Juk mokytojas turėjo neapsakomą charizmą ir subtilų humoro jausmą. Jis taip nepiktai mokėjo šyptelėti apie mūsų daromas klaidas. Net būdamas jau garbaus amžiaus sugebėdavo surasti tą ypatingą ryšį su jaunais žmonėmis. Laikas, praleistas su juo studijoje, neprailgdavo. Mokė mus drąsos darbuose išreikšti savo charakterį, dažnai atsisėsdavo į mūsų vietą ir savo ranka parodydavo, kaip derėtų kurti... Nors netapau dailininku, mokytojo pėdsakas mano gyvenime giliai įspaustas. Toks ir išliko ryškiausias paveikslas: mokytojas, pasilenkęs prie mano darbo su pieštuku rankoje, tas šelmiškas žvilgsnis ir ta ypatinga šypsena...“

Ernestas Kuckailis, Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centras, Paramos ginklų kursų ekspertas 

„Gerai atsimenu –man tai aktualu ir šiandien –tuos įspūdingus momentus, kai jausdavausi dalyvaujanti, kad mums perduodamas ne mokyklinis žinojimas, kaip įprastai, o sukaupta didžiulė patirtis. Pamenu, kaip pamokos pradžioje jis pasiima į rankas Amadeo Modiglianio albumą ir ima rodyti reprodukcijas, apie jas pasakoti, tarsi iš visų jėgų stengdamasis perduoti, ką pats perskaito ir vertina Modiglianio tapyboje. Man tai įsiminė amžinai, nes, klausantis jo meistriškų apibūdinimų apie spalvų sąskambius, apie dailininko estetiką iš tikro atsiverdavo visai kitas pasaulis – meno pasaulis, kur priimami iššūkiai ir bandoma juos įgyvendinti. Tokių pamokų esame patyrę ne vieną: apie K. Sklėrių, A. Samuolį, impresionistus, kuriuos ypač mėgo, arba, tiksliau, suprato jų darbų vidinę sandarą. Tokie bandymai aiškintis iš tiesų buvo aukso vertės, nes retas kuris imdavosi tokio uždavinio – atverti paveikslą ir mokyti suvokti kūrinį, analizuoti iš tapytojo pozicijos. Dabar man tai primena sceną iš M. Formano filmo „Skrydis virš gegutės lizdo“, kurioje pagrindinis herojus bando pakelti didžiulį praustuvą, kad išlaisvintų kitus. Man tai siejasi su A. Lukšto, kaip mokytojo, pastangomis. Jis stengėsi daryti tai, kas geriausia, imtis to, prie ko kiti net nesiryžta artintis. Įdomiausia, kad jis ne tik stengėsi, bet jam ir pavykdavo padaryti, nes A. Lukšto išugdytų mokinių yra labai daug. Turbūt daugelis tapę liudininkais to, kaip jis mokėjo pasakoti, gyvai reflektuoti aplinką, čia pat kurti istorijas, vaizdingai žodžiais piešti jas klausytojams; su humoru, aštriai, bet neįžeisdamas.“

Indrė Jaskūnienė, grafikė 

„Švytėjimas. Vaizdinys, iškylantis vos tik prisiminus Algirdą Lukštą, – mokytojas stovi viduryje klasės, nušviestos pavasario saulės, pats irgi tarsi švytėdamas. Žilstelėję ilgoki plaukai kažkaip pasklidę tarsi nimbas. Aiškina užduotį, žodžius palydėdamas išraiškingais gestais, vis įterpdamas kokį juoką. Nuoširdumas ir pasitikėjimas, noras, kad suprastų ir įsimintų. Pažinties pradžia su Algirdu Lukštu man buvo gal kiek neįprasta. Pasirodo, mano mama Sofija Lažinskaitė ir tėtis Antanas Andziulis buvo bendramoksliai Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Po daug metų nesimatymo jie ir vėl susitiko tuometinės Kauno J. Naujalio vidurinės meno mokyklos Dailės skyriaus kiemelyje, kai tėvai atlydėjo mane į stojamuosius egzaminus. Buvo gal kokie 1974 metai. Mačiau, kaip jie džiaugiasi susitikimu. Mokytoju A. Lukštas tapo kiek vėliau. Tapyba guašu septintoje klasėje. Įsiminė labai aiškiai viena iš pamokų. Natiurmortas laukia jau sustatytas. Kažkoks rakandas, vaisiai, trys „draperijos“. Mes, mokiniai, sėdim pasiruošę darbui, mokytojas priešais mus prie natiurmorto. Ir pradeda rimtą šneką su įprastiniais juokais, raiškiais gestais apie komponavimą, formas, spalvą. Atkreipia dėmesį į vieną spalvą, ją pakartodamas kelis kartus: „Pažiūrėkite, kokia mėlyna, kokia mėlyna“, – kažkodėl vis dėdamas kirtį ant „y“. Šitai taip įsirėžė atmintin, kad pati pradėjusi mokytojauti į šitą MĖLYNĄ galėjau atsiremti. Paskui tapome kolegomis tuometinėje Kauno keturmetėje mokykloje. A. Lukšto pasirodymas mokykloje visada sukeldavo šiokį tokį subruzdimą. Draugiškumas, nuoširdumas, juokai. Rodės, tarsi sklendė šiek tiek pakilęs virš žemės. Toks buvo ir jo išėjimas: pakilo ir nusklendė link...“

Aušra Andziulytė, tapytoja

Šiuo metu teksto autorė renka medžiagą būsimai knygai apie A. Lukštą ir kviečia el. p. laukinevysnia@gmail.com atsiliepti visus, kurie pažinojo dailininką, turi nuotraukų ar kitokios vertingos informacijos, kuri galėtų praversti.

logo