Unsplash.com nuotrauka

Rasa Baškienė, žurnalistė

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė „Iš mūsų vargų ir kovų: paminėti Palangos spektaklio 25 metų sukaktuvėms“. Kaunas: Varpas, 1927. 

1861 m. šviesių bajorų J. L. Petkevičiaus ir M. O. Chodakauskaitės šeimoje gimusios Gabrielės ankstyvoji vaikystė buvo persmelkta 1861–1863 metų sukilimo nuotaikomis. Tėvai, mažąją Gabrielę auginę meilės ir pagarbos kenčiantiems žmonėms dvasia, palaikė sukilimo dalyvius ir išgyveno dėl represijų, ištikusių Lietuvą po sukilimo numalšinimo. Gabrielės tėvas, gydytojas, kuriam vėliau talkino mokslus baigusi Gabrielė, dirbo vietinėje Joniškėlio ligoninėje, gydydamas be išimties visų luomų žmones, o neturtinguosius – už dyką. Gabrielė, nuo mažumės draugavusi su valstiečių vaikais, laisvai kalbėjo lietuvių kalba, platino slaptus lietuviškus raštus ir knygas, rinko pinigus paremti neturtingų gabių lietuvių pastangas siekti mokslo.
Aplinkiniai jos luomo žmonės vadino ją litvomane, šaipėsi iš jos draugystės su neturtingaisiais ir nuskriaustaisiais.

Skaitant Gabrielės prisiminimus ypač įstrigo epizodas, kuriame ji aprašo, kaip su bičiuliais 1899 m. Palangoje statė pirmąjį lietuviškąjį spektaklį „Amerika pirtyje“. Ir artistų trūko, ir pinigų, ir aplinkiniai šaipėsi, žandarai perteklinį dėmesį rodė... Bet pavyko! Salė lūžo nuo žiūrovų, kurių daugybė, likę už durų, meldė įleisti nors pro plyšelį žvilgtelėti į sceną. Visa Palanga dalijosi įspūdžiais, o laimingi artistai dar ilgai negalėjo atsigauti iš susijaudinimo. Vėliau spektaklio organizatoriams šis nuotykis atsirūgo: kai kam teko ir šaltojoje pasėdėti, o pačios Gabrielės, režisavusios spektaklį, namuose buvo atlikta krata. Bet veltui stengėsi prokuroras su policmeisteriu – nieko, kas būtų sukompromitavę Gabrielę Petkevičaitę jie taip ir nerado.

O Joniškėlyje virė spalvingas ir įdomus gyvenimas, pas Gabrielę rinkosi žmonės, būsimos Lietuvos valstybės kūrėjai...

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė su Antanu Kasperavičiumi, jo žmona ir sūnėnu Broniuku Puziniškio dvaro bityne. XX a. 2 deš. Fotografas K. M. Varneckis. Panevėžio kraštotyros muziejus.

Antanas Škėma (kairėje) ir Juozas Palubinskas. 1947, Vokietija. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Donatas Puslys, vyr. redaktorius

Antanas Škėma „Izaokas“

Rengdamasis paskaitai vėl grįžau prie šio 1960–1961 metais Antano Škėmos parašyto kūrinio, kuris tarsi dailininko Francio Bacono paveikslai vaizduoja ne tik išorinį, tačiau ir vidinį žmogaus sugedimą, suirimą. Po karo į JAV emigravęs lietuvis Andrius Gluosnis niekaip negali pabėgti nuo nusikaltimo, kurį 1941 metais padarė Kaune. Tada Lietūkio garaže jis nužudė žydą Izaoką, kurį atpažino kaip savo tardytoją sovietinės okupacijos metais. Tolesnis Gluosnio gyvenimas po nusikaltimo yra tarsi nesibaigianti kelionė Dantės pragaro ratais – tik ne anapus, o čia, žemėje. Šis kūrinys atskleidžia, kad Holokausto metais su naciais kolaboravo ne tik visuomenės padugnės, tačiau ir tokie žmonės kaip Gluosnis – jauni, išsilavinę. Be to, manęs niekaip nepaleidžia vienos iš pirmųjų kūrinio scenų vaizdas, kai žydų egzekuciją, lydimą nacio akordeono garsų, viską tarsi paverčiančių fantasmagorišku spektakliu, stebi ir moterys bei vaikai. Koks jų santykis su tuo, ką matė? Kaip po viso to jie gyveno? Juk negalėjo sakyti, kad nieko nematė, nieko negirdėjo. Jie buvo liudininkai, kurie čia pat turėjo apsispręsti, koks yra jų santykis su prieš akis beatsiveriančiu košmaru.

Milda Vitkutė, religijos temų redaktorė

Dorothy L. Sayers „The Lost Tools of Learning: Symposium on Education“ (liet. Prarasti mokymosi įrankiai)

Visi esame girdėję pedagoginę klišę, jog mokykloje reikia mokyti ne žinių, bet kur susirasti informaciją. Auštesnio lygio kliše laikytume ištarą, jog turime lavinti vaikų kritinį mąstymą, esą jaunuoliai turi sugebėti kritiškai pažiūrėti į jiems siūlomas įdėjas. Bet kur tas atskaitos taškas, kuriuo remiantis galime į ką nors kritiškai pažvelgti? Jei kritikuojame, vadinasi, teigiame, kad dalykas neatitinka kokio nors idealo, taisyklės, kažkas su juo ne taip. 

Tad ką turėjo mintyje detektyvų kūrėja, poetė, dramaturgė, medievistė Dorothy Sayers (1893–1957) sakydama, jog mokykloje turime išmokti mokytis, nes mūsų prarasti įrankiai – mąstymo įgūdžiai? Mes negalime išmokti mąstyti, jei netikime pasauliu, kurį įmanoma apmąstyti. Logika nebus tinkamas įrankis pažinti pasaulio, jei tikrovėje nėra priežastinių ryšių. 1947 metais išleistoje esė D. Sayers klausia, kas nutiko, kad jos kartos žmonės nebesugeba mąstyti: „Ar kada nors klausėte suaugusių žmonių, kurie beviltiškai nesugebėjo susitelkti ties svarstomu klausimu ar ar atremti pašnekovo argumentų? Ar kada klausėte diskusijos, kurios dalyviai nesugebėjo apibrėžti vartojamų terminų? Kaip dažnai teko susidurti su tuo, kad vienam pateikus apibrėžimą, jo oponentas paprieštarauja, tam pačiam terminui priskirdamas visiškai kitą reikšmę?“

Sayers klausia, ar mes tikrai patobulinome švietimą sistemą, padidinę mokomųjų dalykų skaičių ir mokymosi laiką. Ji kviečia pažvelgti į klasikinę mokymosi sistemą – triviumą ir kvadriviumą – ir klausia, ar nevertėtų grįžti prie viduramžių praktikos, kuomet mokymasis buvo paremtam mąstymo lavinimu. Aktualūs svarstymai rugsėjį, prasidėjus akademiniams metams. 

Rosita Garškaitė, vyr. redaktoriaus pavaduotoja

Tadeusz Konwicki „Mažoji apokalipsė“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001.

Beviltišką rudens rytą nebejauną ir nebekuriantį rašytoją aplanko du seni bičiuliai su prašymu... susideginti. Neįtikėtina romano pradžia. Kontekstas politinis – Varšuva, lyg ir devintasis dešimtmetis. Aprašoma viena Tadeuszo K. diena, kuris buvusių bendražygių opozicionierių paprašytas ruošiasi nusižudyti iškilmingo kompartijos suvažiavimo proga, kad atkreiptų visos šalies ir viso pasaulio dėmesį. Jis slampinėja po miestą su benzino kanistru ir regi nefunkcionalią, chaotišką, žlungančią santvarką. Siužetas – grotesko ir absurdo viršūnė. Pats T. Konwicki „Mažąją apokalipsę“ laikė politiniu paskviliu (kuris savilaidoje pasirodė net 8 kartus, o jo autorius už jį ilgam išbrauktas iš vadovėlių ir enciklopedijų) bet knyga pranoksta šį žanrą savo poetiškumu ir giliomis įžvalgomis apie žmogaus būklę totalitariniame režime. Adamas Michnikas šį kūrinį vadino ne tik žiauria santvarkos diagnoze, bet ir persergėjimu ateičiai, nes jame atskleidžiama, kad opozicionieriai gali būti tokie pat „aparatčikai“, kaip ir valstybės tarnautojai.

Džiaugiuosi pagaliau susipažinusi su vilniečiu Tadeuszu Konwickiu (1926–2015) ne tik per jo filmus, bet ir per šį 1979 m. išleistą romaną. Dar į lietuvių kalbą yra išversta T. Konwickio knyga „Šių dienų sapnininkas“ (Vaga, 1968). Autorius ne sykį yra minėjęs savo „vilnietiškus genus“ ar „lietuvišką įtarumą“. Naujoje Vilnioje gimęs menininkas beveik dvidešimties išvyko į Lenkiją, o vaikystės ir jaunystės metų Vilniją dažnai vaizdavo kūryboje. Praėjusiais metais T. Konwickio vardu pavadinta Vilniaus rajono Pūstalaukio kaimo gatvė. Šis sprendimas sukėlė diskusijų dėl to, kad menininkas karo metais buvo „Armijos krajovos“ partizanas. Bandant pažvelgti į šviesiąją reikalo pusę – kontroversija nupūtė dulkes nuo T. Konwickio pavardės ir suteikė progą plačiai apsvarstyti jo nuopelnus ne tik lenkiškai kultūrai.

Galiausiai visuomet gera į rankas paimti šiųmetinės vertėjo krėslo premijos laureatės, ne vienos Witoldo Gombrowicziaus knygos vertėjos Irenos Aleksaitės meistrystės pavyzdį.

Kun. Arūnas Peškaitis OFM, dvasinis asistentas

Jacques Fesch „Šviesa virš ešafoto“. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2018 m. Vertė Marija Bogušytė. Knygos ištrauką skaitykite čia

Tai ne knyga. Netikėkite popieriumi. Tai – atverta širdis. Skaitau ir verkiu. Apie vaikiną, kuris nuteistas mirties bausme, įtikėjo Viešpatį Jėzų... Ne ne ne... Ne apie apie vaikiną. Tai vaikino laiškai uošvei (kurią jis vadina Mama, ir tik taip) bei dvasios tėvui, vienuoliui Tomui. Viskas per daug jautru, kad galima būtų kalbėti. Žakas pasiekia mistikos gelmes ne pratybomis, o savo gyvenimo tragedija. Dievo valia tampa vieninteliu argumentu džiaugsmui ir palaimai, kurią Žakas netikėtai, nelauktai priima.

Visi, kurie perskaitys šią Knygą, manau (viliuosi), bus tikri, kokia beprasmė yra mirties bausmė. Ir kaip net toje beprasmybėje Dievas atranda žmogų. Atranda ir išgelbsti. Tas žmogus bus paskelbtas šventuoju. Ir jis jau yra šventasis. Jo laiškai pakvietė į tikėjimo kelią milijonus kalinių visame pasaulyje. Ir mane taip pat...Neskaitykite, jei galvojate, kad mirties bausmė būtina. Neskaitykite, jei piktinatės popiežiumi Pranciškumi, galutinai pasmerkusiu mirties bausmę. Jus tik dar labiau papiktins. O gal skaitykite? Gal palies? Gal perkeis? Mane palietė, mane perkeitė. Aš dėkoju Dievui už šią knygą. Visuomet dėkosiu.

Justina Valentinavičiūtė, projektų vadovė

Gertrude Stein „The Autobiography of Alice B. Toklas“ (liet. Alice B. Toklas autobiografija)

Daug apie Gertrūdą Stein nežinojau, išskyrus tai, kad be šios amerikietės draugystės negalėjo gyventi nė vienas save gerbiantis menininkas Paryžiuje pirmame XX a. trečdalyje. Pagriebti šią knygą nuo lentynos privertė šis mažas krislelis žinių ir iš viršelio žvelgiantis nepaneigiamai užtikrintas moters žvilgsnis, tarsi sakantis „mano kompanija patiko Picassui, Hemingvėjui, Satie ir Matisse‘ui, patiks ir tau“. Ir išties nenuvylė – skaitydama jaučiausi it pati būčiau Gertrūdos Stein šeštadieninių vakarienių dalyvė, klausanti pokalbių nuotrupų – kas ką nutapė, kas tuo pasipiktino, kam teko per vakarienę nelaimė būti pasodintam šalia Picasso meilužės, kuri geba kalbėti tik apie skrybėles ir batus. Knyga parašyta tokia lengva ranka, kad atrodo net neskaitai.

Didžioji šios knygos pavadinimo apgavystė ta, kad autobiografija yra pačios Gertrūdos Stein, o ne Alice B. Toklas. Pastaroji jos nespėjo parašyti, nes buvo užsiėmusi mezgimu ir namų priežiūra, tad G. Stein paprasčiausiai nusprendė knygą parašyti už ją – iš Toklas perspektyvos ir Toklas balsu.