Astos Plechavičiūtės nuotr.

Šio sekmadienio meditacijai – siūlome Lectio divina stiliumi parengtą komentarą. Jis padės ne tik giliau įžengti į Evangelijos tekstą, bet ir galimai parengs erdvę asmeniniam dialogui su Dievu, kalbančiam į mus per Šventojo Rašto puslapius.

*  *  *  *  *

Palikęs Tyro sritis, Jėzus per Sidoną atėjo prie Galilėjos ežero, į Dekapolio krašto vidurį. Ten atveda jam kurčią nebylį ir prašo uždėti ant jo ranką.

Jis pasivedėjo jį nuošaliau nuo minios, įleido savo pirštus į jo ausis, palietė seilėmis jo liežuvį, pažvelgė į dangų, atsiduso ir tarė jam: „Efata!“, tai yra: „Atsiverk!“ Ir tuojau atsivėrė jo klausa, atsirišo liežuvio ryšys, ir jis kalbėjo kaip reikia (Mk 7, 31–37)

Dekapolio kraštas

Mums prieš akis – išskirtinė Morkaus ištrauka. Veiksmo vieta – pagonių teritorija, esanti į rytus nuo Galilėjos ežero, kur šiek tiek laiko praleido Jėzus.

Dekapolis – tai dešimties miestų regionas į pietryčius nuo Galilėjos, kurioje gyveno pagonių gentys, persiėmusios helenistine kultūra. Kaip tik čia gerazietis, anksčiau demonų apsėstas, skelbė, kaip nuostabiai buvo išlaisvintas (Mk 5, 20).

Rytiniame Galilėjos jūros krante, pagonių teritorijoje, vyks ir antrasis duonos padauginimas (Mk 8, 1–9).

Ten atveda jam kurčią nebylį

Keletas anonimais likusių žmonių atveda pas Jėzų kurčią nebylį. Pranašų tradicijoje kurtumas arba aklumas būdavo pasitelkiami pavaizduoti pasipriešinimą Dievo žiniai (Iz 6, 9; 42, 18; Jer 20–23; Ez 12, 2). Deja, tie, kuriuos jis kamuoja, patys to nesuvokia, tai kiti skundžiasi dėl šio jų trūkumo ir eina pas Jėzų.

Kurčnebylumo terminas pasirodo Izaijo 35, 6, kur kalbama apie Babilonijos tremtį. Išties kurčnebyliai yra mokiniai, kurie nepasirodo scenoje ir kurie nesuprato neseniai Jėzaus pasakytų žodžių apie tyrumą ir netyrumą: „Nejaugi ir jūs esate be nuovokos? Argi neaišku jums, kad visa, kas ateina į žmogų iš lauko, negali jo suteršti“(Mk 7, 18).

„Mikčioti“ reiškia negebėti kalbėti normaliai, o simboliškai tai užuomina į mokinius, kurie perduoda kitokią žinią nei Jėzaus.

Kliūtis, neleidžianti mokiniams priimti Jėzaus žinios ir perteikti tikrosios žinios, yra nacionalistinė ir ekskliuzyvinė judaizmo ideologija.

Kliūtis, neleidžianti mokiniams priimti Jėzaus žinios (kurtumas) ir perteikti tikrosios žinios (mikčiojimas), yra nacionalistinė ir ekskliuzyvinė judaizmo ideologija: jie vis dar tiki žydų pranašumu ir nenori priimti visų tautų lygybės Karalystės akivaizdoje. Susidurdami su kitomis tautomis (pagonių krantas), mokiniai parodo absoliutų uždarumą viskam, kas nėra žydiška.

Žodis maldauti išreiškia kur kas primygtinesnį lūkestį nei paprastas „prašymas“, ženklina didžiulį kurčiojo žmogaus tarpininkų suinteresuotumą. Maldauja Jėzaus ne jį išgydyti, bet uždėti ant jo rankas, atlikti gestą, kuris simbolizuoja gyvybinės jėgos perteikimą; šito užtektų situacijai pakeisti.

Effatá (o tai reiškia: 'atsiverk')

Šiame pagydyme krenta į akis Jėzaus veiksmų materialumas (apčiuopiami ženklai ir prisilietimai), slaptumas, kuriuo apsupa pagydymą bei Jėzaus jausmų parodymas.

Jėzus imasi dvejopų veiksmų, atsižvelgdamas į dvejopą žmogaus defektą: pirmiausia jam įdeda pirštus į ausis, – tuo parodydamas, kad, nepaisydamas mokinių pasipriešinimo, jis sugeba perteikti jiems visuotinumo žinią. Paskui paliečia jo liežuvį savo seilėmis. Pirštas perteikia valdžią ir ją simbolizuoja (Ez 8, 15); įsiskverbia ir atveria klausą (Ps 40, 7: Tu davei man suprasti).

Senovėje žmonės seilėms priskirdavo gydomąsias savybes: Jėzaus seilės – stebuklingos. Pakelti akis į dangų reiškia kreiptis ten, „iš kur ateina pagalba“ (plg. Ps 121, 1; 123, 1); atodūsį nėra lengva interpretuoti: jis gali išreikšti maldavimą (plg. Rom 8, 26) arba gilų įsitikinimą, kad stebuklai nepadeda sužadinti tikėjimo. Tačiau Jėzaus įsitikinimą (likusioje Evangelijoje pagal Morkų rasime tik tris kitus stebuklus) nugali gailestingumas matant skausmą ir žmogaus poreikį.

Jėzaus įsitikinimą nugali gailestingumas matant skausmą ir žmogaus poreikį.

Morkus Jėzaus nurodymą išreiškia aramėjišku žodžiu, taip dar kartą pabrėždamas, kad faktas ar veiksmas yra susijęs su Izraeliu (plg. 5, 41; 7, 11, etc.), šiuo atveju su naujuoju Izraeliu, kuriam atstovauja Dvylika. Išties klausa atsiveria ir vyras kalba be defektų, dvejopa prasme, tiesiogine ir perkeltine.

Jis visa gerai padarė“

Aplinkiniai, be galo nustebinti, pratrūksta šūksniais, kurie primena kuriančio Dievo veikimą, apie kurį skaitome Pradžios knygos pirmame skyriuje ir pranašo Izaijo knygoje 35, 5–6. Kūrėjas visa padarė gerai, o Atpirkėjas tą gerumą sugrąžina.

Jėzus uždraudžia skleisti žinią apie įvykį, tačiau stebuklo liudininkai nusiteikę optimistiškai, galvoja, kad viskas čia gerai. Įspūdis milžiniškas.

Kartais pernelyg sureikšminama svarba, kurią Evangelija pagal Morkų priskiria draudimui skleisti žinią apie pagydymą, tarsi Jėzus kažką norėtų paslėpti. Kai prašo tylos, sulaukia priešingo rezultato. Kuo labiau draudžia, tuo labiau Geroji Naujiena sklinda (Mk 1, 28.45; 3, 7–8; 7, 36–37).

Daugiskaita „kurtieji, nebylieji“, kurią randame paskutiniame sakinyje, kuris atsiliepia į vieną konkretų išgydymą, darsyk leidžia suprasti, kad kurtysis yra reprezentatyvi figūra. Kurčnebylys išties yra simbolis visos žmonijos, kurią reikia išgydyti. Visa tauta yra kurčia ir nebyli. Pranašas Izaijas skelbė, kad išgelbėjimo metui atėjus „atmerktos bus akliesiems akys, atvertos kurtiesiems ausys... dainuos iš džiaugsmo nebylio liežuvis (Iz 35, 5–6).

Tai, kas buvo skelbta, dabar jau tikrovė. Tikrovė, kuri pildosi pagonių teritorijoje, nes Dievo gailestingumas yra skirtas visiems žmonėms ir visoms tautoms.

Jėzus yra lauktasis gelbėtojas. Tai, kas buvo skelbta, dabar jau tikrovė. Tikrovė, kuri pildosi pagonių teritorijoje, nes Dievo gailestingumas yra skirtas visiems žmonėms ir visoms tautoms.

Pagal Qumran2.net parengė S. Žiugždaitė