Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Rugpjūčio 20 d. minėjome 105-ąsias garsios edukologės, lietuvių literatūros tyrinėtojos Meilės Lukšienės gimimo metines. Šiai asmenybei visą gyvenimą rūpėjo lietuvių tautos išlikimo klausimai, jos nacionalinė kultūra ir švietimas. Teigdama, jog tik savame tautos pasaulyje, savoje kultūroje, savoje tautinėje mokykloje išaugęs žmogus gali tapti harmoninga ir stipria asmenybe, ji buvo tvirtai įsitikinusi, kad tik tokie žmonės galės sukurti ant tvirtų pamatų stovinčią ir klestinčią valstybę. 

Dėkoju gerbiamam Dariui Kuoliui, pirmajam atkurtos Lietuvos Respublikos švietimo ir kultūros ministrui už pagalbą, rengiant šį straipsnį. 

Raganų medžioklė 

1958-aisiais, praėjus vos porai metų po Vengrijos sukilimo nuslopinimo, visoje Sovietų Sąjungoje – taip pat ir Lietuvoje – kompartija ėmėsi priemonių užkirsti kelią plisti maištingoms nuotaikoms. Nusitaikyta į intelektualus ir jaunimą. Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros, kuriai tuo metu vadovavo Meilė Lukšienė, programos buvo laikomos nacionalistinėmis, prieštaraujančiomis marksizmo-leninizmo ideologijai. 1957-ųjų sausį vykusiame Lietuvos komunistų partijos vadų ir rašytojų komunistų pasitarime tuometis Lietuvos vadovas Antanas Sniečkus nurodė: „Valstybinio Vilniaus universiteto tarp Istorijos-filologijos fakulteto filologų ne viskas gerai – iš ten daugiausia svetimos nuotaikos universitete eina. Reikia žinoti silpnas vietas ir daryti išvadas.“ Netrukus, jau 1958-aisiais, iš Vilniaus universiteto rektoriaus pareigų atleistą Juozą Bulavą pakeitęs Jonas Kubilius su „išvadomis“ neužtruko. Iš pareigų, o po metų – ir iš universiteto – buvo atleista katedros vadėja Meilė Lukšienė, kartu su ja išmestos Irena Kostkevičiūtė, Vanda Zaborskaitė, Aurelija Rabačiauskaitė ir Stasė Litvinaitė, apkaltinus jas nacionalistinių studentų nuotaikų kurstymu. 

Literatūrologė prof. Vanda Zaborskaitė Meilės Lukšienės darbą Lietuvių literatūros katedroje prisiminė labai šiltai: „Kaip VU Literatūros katedros vedėja ji kūrė labai jaukią ir intelektualiai suvokiamą atmosferą. Suprasdama lituanistikos misiją, ji rūpinosi tautos kultūros išsaugojimu ir jos kūrybiniu plėtojimu. Pagrindinis rūpestis – studentų ugdymas, akcentuojant jų kritinį mąstymą. Ji siekė, kad kiekvienas studentas lituanistas būtų bent pavartęs „Aušrą“ ir „Varpą“, būtų pamatęs, kaip buvo mąstoma ir veikiama carinės priespaudos metais, kad tą patirtį galėtų perkelti į savo paties okupacinę tikrovę. Ji džiaugėsi, kad studentas, po mokyklos atėjęs kupinas komjaunuoliško įkarščio, pasimokęs vieną kitą semestrą atsidėdavo rimtoms studijoms. Dėl to katedra susilaukdavo priekaištų – kad per mažai skirta dėmesio politiniam auklėjimui. Ji dėstė tautosaką ir uždegė meile liaudies dainai.“ 

Vilniaus universiteto Istorijos-Filologijos fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros specialybės studentai su rašytoju Vincu Mykolaičiu-Putinu, kalbininku Juozu Balčikoniu ir dėstytoja Meile Lukšiene (1952 m. Teresės Mikeliūnaitės rankraščių fondas (www.epaveldas.lt))

Po viso proceso, kurį to meto amžininkai praminė Salemo raganų procesu, Meilė Lukšienė liko be darbo. Valdžiai tai nedarė jokios garbės, tad pradėta svarstyti, kur ją įdarbinti. Pradžioje M. Lukšienę norėta nukreipti į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą, bet tam pasipriešino instituto direktorius Kostas Korsakas, buvęs jos mokslinio darbo vadovas. Tuomet mokslininkei buvo leista prisiglausti profesoriaus Alfonso Gučo kurtame Mokyklų mokslinio tyrimo institute (1973-iaisiais ši įstaiga tapo Pedagogikos mokslinio tyrimo institutu, o 2001 m. – Švietimo plėtotės centru, – red. pastaba). Meilė Lukšienė ėmėsi Lietuvos švietimo istorijos tyrimų: nagrinėjo LDK Edukacinės komisijos veiklą, XIX amžiaus pedagoginę mintį. Apgynė habilituotos pedagogikos mokslų daktarės disertaciją. Tuo laikotarpiu gimė dvi monografijos: „Lietuvos švietimo istorijos bruožai XIX a. pirmojoje pusėje“ (1970 m.) ir „Demokratinė ugdymo mintis Lietuvoje, XVIII a. antroji – XIX a. pirmoji pusė“(1985). Savo tyrimuose M. Lukšienė teigė, kad Lietuvos kultūros raida, žmogaus ir tautos laisvėjimas yra glaudžiai susijęs su demokratijos sklaida. Prasidėjus perestrojkai, Meilė Lukšienė su kolegomis pradėjo kurti nacionalinės Lietuvos mokyklos koncepciją. 

Ankstyvieji gyvenimo metai 

Meilę Matjošaitytę-Lukšienę visą gyvenimą supo be galo šviesūs žmonės. Jos mama Julija Janulaitytė-Biliūnienė-Matjošaitienė buvo kilusi iš labai gausios ūkininkų Janulaičių šeimos, Lietuvai davusios daug garsių žmonių. Julijos brolis Augustinas Janulaitis buvo žymus Lietuvos teisės žinovas, publicistas, politikas. Sesuo Veronika Janulaitytė-Alseikienė, akių gydytoja, pirmoji moteris, gavusi medicinos daktaro laipsnį Vakaruose. Jos dukra Birutė Marija Alseikaitė-Gimbutienė yra visame pasaulyje žinoma mokslininkė, kurios archeologiniai tyrinėjimai turėjo didžiulę įtaką Europos priešistorės sampratai. 

Julija Biliūnienė-Matjošaitienė (dešinėje) su dukra Meile Lukšiene prie rašytojo Jono Biliūno kapo Anykščiuose. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, VŽM F 1805 , 1960 m. Fotografas nežinomas. (www.limis.lt)

Po mokslų Šiaulių ir Mintaujos gimnazijose Meilės Lukšienės mama Julija, kaip ir dauguma to meto jaunuolių, mokslus tęsė Rusijoje. Charkovo medicinos institute įgijo dantų gydytojos specialybę ir grįžo į Lietuvą. Panevėžyje susipažinusi su rašytoju Jonu Biliūnu 1904 m. už jo ištekėjo. Sunkiai sergantis džiova J. Biliūnas kartu su žmona gyveno Zakopanėje iki savo mirties 1907 m. gruodžio 8 d. Palaidojusi vyrą, Julija kurį laiką pagyveno Zakopanėje, vėliau išvyko į Vieną. 1913 m. rugpjūčio 20 d. Vienoje ji pagimdė dukrelę Meilę Juliją. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Julija su mažąja dukrele Meilyte apsigyveno Voroneže, kuriame buvo įsikūrusi didelė lietuvių pabėgėlių kolonija. Čia ją supo lietuviai, čia ji susidraugavo su Sofija Kymantaite-Čiurlioniene ir jos dukrele Danute, Marija ir Pranu Mašiotais ir kitais lietuvių inteligentais. 

Pasibaigus karui, Julija Biliūnienė apsigyveno Vilniuje. 1924 m. ji ištekėjo už mokytojo, švietėjo, vadovėlių autoriaus Stasio Matjošaičio-Esmaičio, kuris tapo mylinčiu ir mylimu tėčiu mažajai Meilei. 1924 m. Meilė pradėjo lankyti Vytauto Didžiojo gimnaziją Vilniuje. Lietuvių kalbą šioje gimnazijoje jai dėstė įtėvis. Tiek gimnazijoje, tiek Matjošaičių šeimoje buvo puoselėjama lietuviškoji dvasia, atvirumas diskusijoms, siekiant užauginti stiprias asmenybes. Būsimoji mokslininkė, gimnaziją baigusi puikiais pažymiais, 1931 m. mokslų tęsti išvyko į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Tokį apsisprendimą lėmė labai nepalankus lenkų valdžios požiūris į studijuojančius lietuvius, kuriems taikyti įvairiausi apribojimai ir suvaržymai. 

Kauno Vytauto Didžiojo universitete Meilė iš pradžių studijavo chemiją. Po metų ji perėjo į Humanitarinių mokslų fakultetą, kuriame studijavo lietuvių literatūrą ir kalbotyrą, prancūzų kalbą ir literatūrą, pedagogiką. Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete tuo metu profesoriavo Vincas Mykolaitis-Putinas, Vincas Mickevičius-Krėvė, Balys Sruoga, Mykolas ir Vaclovas Biržiškos – ryškiausi Lietuvos kultūros žmonės. Logiką ir estetiką dėstė Vosylius Sezemanas, garsusis Levas Karsavinas – Europos kultūros istoriją. 

1937 metais Meilė ištekėjo už ekonomisto Kazimiero Lukšos. 1938 m. baigė universitetą ir pradėjo dėstyti lietuvių kalbą privačioje Kauno rusų gimnazijoje. 1940-ųjų pradžioje gimė pirmoji dukra Ingė, būsima istorikė, o po metų šeima susilaukė sūnaus Rimčio, kuris vėliau taps biologu. 1944-aisiais pasaulį išvydo dar viena dukra Giedrė, kuri pasirinks muzikės kelią ir taps garsia vargonininke. 

1940-aisiais šeima – kaip ir daugelis to meto patriotiškai nusiteikusių inteligentų – persikėlė į atgautąjį Vilnių. Čia Meilė iki 1944 m. mokytojavo Valstybinėje mergaičių gimnazijoje (vokiečių okupacijos metu – Vilniaus mergaičių gimnazija). Grįžus sovietams, 1944 metų rudenį Meilė Lukšienė tapo Kauno valstybinio universiteto dėstytoja. 

1949 metais Humanitarinių mokslų fakultetas iš Kauno buvo perkeltas į Vilnių. Meilė Lukšienė toliau dirbo dėstytoja Vilniaus universitete. 1951-aisiais ji buvo paskirta šio universiteto Lietuvių literatūros katedros vedėja. Šis laikotarpis Lietuvos literatūrai davė poetus Justiną Marcinkevičių, Janiną Degutytę, Juditą Vaičiūnaitę, rašytojus Tomą Venclovą, Juozą Aputį, lietuvių literatūros tyrinėtojus profesorius Vytautą Kubilių, Donatą Sauką, Albertą Zalatorių. Dirbdama Vilniaus universitete Meilė Lukšienė parengė spaudai Jono Biliūno Raštus (2 t., 1954–1955), Simono Daukanto (1955), Liudviko Jucevičiaus (1959) raštų rinkinius, rašė disertaciją apie Jono Biliūno kūrybą. Partiniams funkcionieriams pradėjus katedros puolimą, disertacija buvo įvertinta kaip bloga

Lietuvos Atgimimas 

„Mes turime jaustis pasaulyje normalūs žmonės – nei girtis, nei savo vėliavomis mosuoti, bet paprastai mokėti bendrauti ir nauja pasakyti ar parodyti, pasidalinti.“ Šiuos žodžius Meilė Lukšienė pasakė 1989 m., jau įsibėgėjant kovai už Lietuvos nepriklausomybę. 

1988-ųjų metų birželio 3 d. Lietuvoje buvo įkurtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Meilė Lukšienė su dideliu entuziazmu įsitraukė į jo veiklą – tai natūraliai tapo jos veiklos tąsa, kurią subrandino ilgi darbo metai Lietuvos pedagogikos baruose. 1988 m. kartu su savo kolegomis ji sukūrė „Tautinės mokyklos koncepciją“. Meilės Lukšienės įsitikinimu, švietimas buvo pagrindinė ašis, ant kurios laikėsi Lietuvos valstybės nepriklausomybė ir klestėjimas. Subūrusi didžiulį bendraminčių būrį, tarp kurių buvo ir jos kolegės Violeta Tapinienė, Violeta Jonynienė, ji ėmėsi vadovauti laisvos Lietuvos švietimo pertvarkai. 1988 m. spalio 22–23 d. Lietuvos Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime Meilė Lukšienė pirmininkavo pirmajam posėdžiui kartu su poetu Justinu Marcinkevičiumi. Šiame suvažiavime ji pristatė Lietuvos švietimo gaires. 

Pasak prof. Vandos Zaborskaitės, Meilės Lukšienės pasaulėžiūros ašis buvo harmoningo žmogaus ir visuomenės siekis. „Jos švietimo koncepcijos ašis – žmogaus ugdymas apšviestoje ir doroje demokratinėje visuomenėje. Meilei Lukšienei buvo svarbu sudaryti vienodas galimybes kiekvienam vaikui. Jai buvo svetima elitarizmo ir konkurencijos dvasia. Ji buvo prieš elitines mokyklas. Ji manė, kad individualizuotą kiekvieno vaiko ugdymą galima suderinti su bendra mokykla, papildant ją įvairiomis neformalaus ugdymo formomis. Ji suprato, kad tai priklauso nuo valstybės materialinių išteklių, bet neįsivaizdavo, kad jie bus tokie maži. Jos idealas buvo laisva mokykla, kuo mažiau reglamentuojama iš centro, kuo labiau pasitikint mokytoju, kurį matė kaip dorą pilietį, auklėjantį būsimus piliečius“, – teigė prof. Vanda Zaborskaitė. 

85-asis Meilės Lukšienės gimtadienis su draugais Vanda Zaborskaite, Donatu Sauka, Dariumi Kuoliu ir kitais. Asmeninio Dariaus Kuolio archyvo nuotrauka

Buvęs pirmasis atkurtos Lietuvos Respublikos švietimo ir kultūros ministras Darius Kuolys be galo šiltai prisimena darbą su Meile Lukšiene. „Dar būdamas Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros aspirantu patekau į platų Meilės Lukšienės talkininkų ratą: buvau įpareigotas kartu su mokytojomis Laima Abraityte ir Violeta Tapiniene rašyti naują mokyklinę literatūros programą. 1990-ųjų pavasarį jos primygtinai paragintas sutikau tapti kultūros ir švietimo ministru. Nuo tada teko nuolat dirbti kartu – tariantis, karštai ginčijantis, ieškant sprendimų, rengiant, redaguojant strateginius dokumentus. Kukliame Meilės Lukšienės butelyje Naujininkuose nesyk aptarinėdavome vieną ar kitą švietimo klausimą iki vėlumos. Bendravome ir daktarei iš viešojo gyvenimo pasitraukus – iki paskutinių gyvenimo dienų ji domėjosi ir naujausiais humanitariniais tyrimais, ir valstybės reikalais. Dėl jų jautriai išgyveno. Stebėdama Lietuvos politinį spektaklį vis klausdavo: „Kaip manai, ar atsilaikysime?“ 

Lietuvos švietimo koncepcija. Vilnius, 1992. Lietuvos Respublikos Kultūros ir švietimo ministerijos ministro Dariaus Kuolio Vyriausybei ir Seimui pateiktas koncepcijos projektas (konc. aut. M. Lukšienė, M. Barkauskienė, Ž. Jackūnas ir kt.) Lietuvos švietimo istorijos muziejus, inv. nr. LŠIM II K 17611. (www.limis.lt)

1992 metais kartu su kolegomis Meilė Lukšienė parašė „Lietuvos švietimo koncepciją“, kurią užsienio ekspertai pripažino kaip geriausią švietimo pertvarkos dokumentą Vidurio Europoje. Deja, išrinktas naujos sudėties Lietuvos Seimas ją atsisakė patvirtinti. Meilė Lukšienė išgyveno dėl politinių rietenų, demokratijos stygiaus, ji sielvartavo, kad, paskendę tarpusavio peštynėse, prarasime valstybę. Pasvarsčiusi atsakydavo: „Tauta sveika, svarbu, kad mintis judėtų...“ 

1997-aisiais Meilė Lukšienė pasitraukė iš pareigų, tačiau dirbo ir toliau: 2000 m. buvo išleista darbų rinktinė „Jungtys“, o 2004-aisiais – studija „Laiko prasmės: medžiaga besiformuojančios lietuvių inteligentijos mentalitetui suvokti“. 

2009 m. spalio 16 d. Meilė Lukšienė mirė. Palaidota Vilniuje, Saulės kapinėse Antakalnyje. 

Pripažinimas 

Už savo nuopelnus daktarė Meilė Lukšienė buvo apdovanota Gedimino 5-ojo laipsnio ordino (1998), Vytauto Didžiojo ordino Komandoro didžiojo kryžiaus (2003), Švietimo ir mokslo ministerijos garbės ženklo (2007) apdovanojimais, įvairiais garbės raštais. 2004 metais ji buvo apdovanota Jano Amoso Komenijaus medaliu – taip ją įvertino UNESCO – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija. Šis apdovanojimas skiriamas ypač švietimo raidai nusipelniusiems asmenims. 

„Mūsų laikais Lietuva nedaug yra turėjusi tokių stiprių ir telkiančių asmenybių. Meilė Lukšienė buvo ir plačių akiračių, jautrios moralinės klausos kultūros žmogus, ir veikli politikė. Ji mokėjo jungti skirtingus protus, kaupti bendrą išmintį ir paversti ją kryptinga veiklos programa. Ji kūrė konceptualius švietimo dokumentus, rašė mokyklines programas, o kitą dieną, pasikvietusi Justiną Marcinkevičių, Marcelijų Martinaitį, ėjo pas tik ką Lietuvos prezidentu išrinktą Algirdą Brazauską ir aiškino jam, kad, norint sukurti laisvą visuomenę ir demokratinę Lietuvą, būtina tęsti švietimo reformą“, – sako Darius Kuolys, buvęs Meilės Lukšienės talkininkas.

***

Turime atgauti žmogiškąjį ir kartu nacionalinį orumą, nusikratyti vergo žymių – melo, pataikavimo, pažiūrų mainymo, žiaurumo, atžarumo už save „menkesniems“ ir nesavarankiško galvojimo. Jei maža tauta neišugdys kiekvieno žmogaus savarankiško mąstymo ir atsparumo (tiek kultūrinio, tiek politinio), tokiai tautai labai lengva pražūti, nepaisant visokių deklaracijų.“ (Meilė Lukšienė, 1997 m.)