Maksvos ir Visos Rusios patriarchas Kirilas su Konstantinopolio patriarchu Baltramiejumi I Stambule. mospat.ru nuotrauka

Atrodo, kad po kelerių metų diskusijų, Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios autokefalijos klausimas artimiausiu metu bus galutinai išspręstas. Praėjusios savaitės pabaigoje Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus paskyrė du savo egzarchus Kijeve – arkivyskupą Danielių ir vyskupą Ilarioną, kurie bus patriarcho įgaliotiniai Ukrainoje. Į Konstantinopolio patriarcho sprendimą pradėti autokefalijos pripažinimo procesą griežtu pareiškimu reagavo Maskvos patriarchatas.  

Ortodoksai Ukrainoje

Autokefalija graikų kalba reiškia vadovautis „savo paties galva“. Kartais ji vadinama bažnytine „nepriklausomybe“, tačiau tai nėra tikslu, mat teologinėje perspektyvoje atskiros autokefalijos sudaro vieną ir tą pačią Bažnyčią. Vis dėlto tiesa ir tai, kad autokefalija reiškia juridinę nepriklausomybę nuo kitos autokefalinės Bažnyčios. To paprašė dalis Ukrainos ortodoksų.

Šiuo metu Ukrainoje faktiškai egzistuoja trys ortodoksų Bažnyčios. Tai nuo Maskvos patriarchato priklausanti Ukrainos ortodoksų Bažnyčia, pati didžiausia. Jai vadovauja metropolitas Onufrijus. Antra, tai irgi nemažas Kijevo patriarchatas, kuriam vadovauja metropolitas Filaretas. Šis patriarchatas dabartinę formą ir struktūrą įgijo 1992 metais, tačiau laiko save ukrainietiškos ortodoksinės tradicijos paveldėtoju. Trečia ir mažiausia yra Ukrainos autokefalinė ortodoksų Bažnyčia įsteigta 1921 metais. Ortodoksų pasaulyje visuotinį kanoninį pripažinimą turi tik su Maskvos patriarchatu susieta Ukrainos ortodoksų Bažnyčia, kitos dvi ne. Metropolitas Filaretas yra Maskvos ekskomunikuotas kaip schizmatikas.

Maskvos patriarchato pasipriešinimas

Maskvos patriarchatas karštai priešinosi Ukrainos ortodoksų autokefalinės Bažnyčios pripažinimui, jį pristatydamas kaip fragmentaciją ir vienybės praradimą, kaip bažnytinės teisės ir tvarkos pažeidimą, kaip nevaldomų nacionalistinių aistrų išraišką. Pasitaikė ir sąmokslo teorijomis kvepiančių pareiškimų, jog Ukrainos ortodoksų autokefaliją Ukrainos valdžia „nusipirko“, duodama milijoninį kyšį Konstantinopolio patriarchatui; jog ji „įgyvendinama“ antimaskvietiškai nusiteikusių Ukrainos graikų katalikų, ką, žinoma, didysis graikų katalikų arkivyskupas Sviatoslavas Ševčiukas paneigė. Tai paneigė ir patys autokefalijos prašantys Ukrainos ortodoksai: tai jų, o ne kieno nors kito pasirinkimas. Taip pat istorinės tikrovės pripažinimo ir teisingumo atstatymo klausimas. Taip manančių ortodoksų skaičius išaugo po karo Rytų Ukrainoje, kurstomo iš Maskvos.

Konstantinopolio patriarchato įsikišimas

Argumentai „už“ ir „prieš“ sutekėjo į Konstantinopolio patriarchatą, turintį garbės pirmumą tarp kitų patriarchatų ir kai kuriais atvejais ginantį išskirtinę privilegiją priimti tokius sprendimus, kaip autokefalijos suteikimas. Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus nurodė parengti išsamią aplinkybių, praeities ir dabarties, analizę.

Po įvairių apsikeitimų delegacijomis ir tarpusavio vizitų tarp Ukrainos ortodoksų ir valdžios, Maskvos patriarchato bei Konstantinopolio patriarchato, jau 2018 metų vasaros pradžioje pasigirdo balsų, jog Ukrainos ortodoksų autokefalija bus pripažinta. Rugpjūčio mėnesį ortodoksų informaciniuose kanaluose buvo spėliojama, kad sprendimas gali būtu priimtas rugsėjo pradžios Konstantinopolio patriarchato sinaksėje, vyskupų iš viso pasaulio susirinkime. Neatsitiktinai Maskvos patriarchas Kirilas apsilankė pas patriarchą Baltramiejų Stambule rugpjūčio 31 dieną. Jų pkalbis už uždarų durų truko pustrečios valandos. Pasak ukrainiečių spaudos, būtent tada Baltramiejus informavo Kirilą apie tai, kokį sprendimą remia.      

Konstantinopolio patriarchato vyskupų sinaksė prasidėjo rugsėjo 1 dieną ir baigėsi rugsėjo 4-ąją. Paskelbtoje patriarcho Baltramiejaus įvadinėje kalboje Ukrainos tema yra vienas iš pagrindinių, nors ir ne vienintelis klausimas.

Autokefalijos siekis yra teisėtas

Jei šioje kalboje apie Ukrainos ortodoksų autokefalinės Bažnyčios pripažinimą nėra aiškiai kalbama, tai tokio aiškumo netrūksta atmenant kai kuriuos Maskvos patriarchato remtus argumentus prieš tokį pripažinimą.

Visų pirma tai, kad ukrainiečių reakcijos yra tik „dabartinis reiškinys“. Iš tiesų šaknys yra dar keturioliktajame amžiuje, kai Kijevo metropolitų sostas be Konstantinopolio „Motinos Bažnyčios“ sutikimo buvo perkeltas į Maskvą, patiems, leido suprasti patriarchas, atsiduriant nekanoninėje būklėje. Ir kai 1589 metais Maskvos patriarchatas buvo pripažintas, pripažinimo akte Kijevo metropolijos teritorija nebuvo priskirta naujojo patriarchato jurisdikcijai – Konstantinopolio patriarchatas niekada neatsisakė savosios, išskyrus kelių funkcijų delegavimo dėl istorinių aplinkybių. Tad jau daug amžių Ukrainoje siekiama bažnytinio nepriklausomumo nuo centro Maskvoje. O šis užsispyrusiai tam priešinosi, nevengdamas ir nekanoninių vyskupų rinkimų ar schizmų provokavimo, nuo ko ukrainiečių tikintieji kenčia iki šiol.

Netiesiogiai replikuodamas Maskvos patriarchato argumentams patriarchas Baltramiejus taip pat pabrėžė Konstantinopolio patriarchato istorinę ir kanoninę atsakomybę, teisę bei privilegiją būti „maitinančia Motina ir Bažnyčių gimdytoja“. Ukrainiečių spaudoje šie žodžiai buvo interpretuoti kaip Baltramiejaus ryžtas pripažinti Ukrainos autokefalinę Bažnyčią, nepaisant Maskvos patriarchato nepritarimo.