Lietuva pirmauja Europoje pagal įkalintų asmenų skaičių, kaliniai užverčia Strasbūro teismą skundais dėl pažeidžiamų teisių, jų išlaikymas mokesčių mokėtojams kainuoja nemažus pinigus. Vidutinė laisvės atėmimo bausmė Lietuvos kalėjimuose artėja prie 7 metųir atrodo, kad visuomenė vis dar nori bausti griežčiausia bausme. Iš kur toks „kraujo“ troškimas? Kodėl Lietuva eina priešingu keliu nei labiausiai išsivysčiusios Europos valstybės? Gal jau laikas prabilti apie alternatyvias bausmes?

Šiais klausimais diskusijų festivalyje „Būtent!“ kalbėjo Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų teisėjas Audrius Cininas, kunigas Algirdas Toliatas, Vilniaus universiteto Psichologijos instituto docentė dr. Ilona Laurinaitytė, Lietuvos kriminologų asociacijos vadovas, VU Filosofijos fakulteto Kriminologijos katedros docentas Algimantas Čepas. 

Diskusijoje dalyvavęs teisėjas Audrius Cininas atkreipė dėmesį, kad norint atsakyti į klausimą, kodėl visuomenė trokšta „kraujo praliejimo“, reikėtų kreiptis į įstatymų leidėjus, manančius, jog bausti reikia kuo griežčiau. Teisėjas teigė, kad įstatymai Lietuvoje griežtinami jau nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo – šiandien netgi už tokį dalyką kaip pasidalinimas kanapės suktine lietuviui gali grėsti 4 metų laisvės atėmimas. „Tik įsivaizduokime moksleivį, kuriam ši klaida, tikėtina, pirma ir paskutinė jo gyvenime. 4 metų laisvės atėmimas būtų tolygu sužaloti jauną žmogaus gyvenimą. Tokiais atvejais teismams tenka vadovautis sveiku protu, atsižvelgti į visas aplinkybes ir skirti švelnesnes bausmes“, – paaiškino teisėjas. 

Anot dr. Ilonos Laurinaitytės, keršto troškimas dažnai susijęs su žmogaus noru užtikrinti savo ir savo šeimos saugumą. Todėl nusikaltimą padariusį asmenį siekiama bausti pačia dažniausia – laisvės atėmimo – bausme. „Manoma, kad kol žmogus bus už grotų, visuomenė bus saugesnė, bet kas paskui? Jei su kalinčiu žmogumi nebus dirbama, nebus lavinami jo socialiniai įgūdžiai, nebus sprendžiamos problemos (pvz., alkoholio, narkotikų vartojimas), įkalinimo bausme nepasieksime rezultato – žmogus ir toliau darys nusikaltimus.“ 

Kriminologas Algimantas Čepas sutiko su nuomone, kad su kalinčiaisiais reikia dirbti. Docentas nuogąstavo, jog kol kas Lietuvoje įkalinimu siekiama izoliuoti nusikaltėlį nuo visuomenės, kad netrukdytų, tačiau nesiekiama jo perauklėti. Ar galima tikėtis, kad iš kalėjimo išėjęs žmogus bus pasikeitęs? „Į šį klausimą sunku atsakyti, nes žmogus žmogui nelygu. Tarkim, kalintieji už nužudymą. Jie yra specifiniai. Žmogžudystė apskritai yra toks nusikaltimas, dėl kurio žmogus labai gailisi, net niekam nesikišant. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad iš 1000 išanalizuotų bylų tik 4 atvejais buvo padaryti pakartotiniai nužudymai. Žinoma, ir vienas pasikartojęs nužudymas yra daug. Tačiau iš esmės žmogžudysčių skaičius mažėja“, – teigia kriminologas.  

Teisėjas Audrius Cininas tiki, kad kiekvienas žmogus turi turėti kokį nors tikslą, tačiau kai vidutinė laisvės atėmimo bausmė Lietuvos kalėjimuose artėja prie 7 metų, apie kokį tikslą gali būti kalba? Juk nuteistasis kalėdamas negali nei dirbti, nei apskritai ko nors siekti. 

Lietuvos policijos kapelionas Algirdas Toliatas pabrėžė, kad visuomenė turi suvokti, jog su į laisvę išėjusiu žmogumi ir toliau reikės gyventi kartu, vadinasi, į tą žmogų reikia investuoti. „Padėti yra ilgas procesas, todėl siekiant saugumo visuomenėje visuomet reikia užduoti klausimą – o ką aš padariau, kad tas nusikaltęs žmogus išvengtų klaidos?“ – klausė kapelionas. Kunigas įsitikinęs, kad per religiją, menus, kultūrą ir kt. žmogų tikrai galima atvesti į naują gyvenimą. Ir nors žmonės piktinasi, kodėl turi investuoti į kalinius, tačiau ar turime kitą pasirinkimą? „Pūlinio negalima palikti, nes jis gali peraugti į sepsį.“ 

Diskusijos dalyviai išreiškė nusivylimą, kad iš įstatymų leidėjų trūksta iniciatyvų, leisiančių bausmes švelninti. Pasak kriminologo Algimanto Čepo, „kalinių skaičius Lietuvoje netrukus pradės augti, nes praeitais metais nuteistiesiems už sunkius nusikaltimus atsisakėme atidėti bausmės vykdymą, net kai skiriama trumpalaikė laisvės atėmimo bausmė (pvz., vieni metai)“. Docentas konstatavo, kad šiuo aspektu esame vieninteliai tokie Europoje. 

Duoti šanso žmogui pasitaisyti šiandien neturime – buvo įsitikinęs Algimantas Čepas, kalbėdamas apie alternatyvą laisvės atėmimo bausmei – probaciją. Kriminologas atkreipė dėmesį, kad Lietuva šiam procesui dar nėra pasiruošusi. Taikant probaciją visoje Europoje nusikaltęs asmuo nėra baudžiamas – jam duodamas vienintelis įpareigojimas, kad per 15 metų daugiau nenusikalstų. „Esame vieninteliai Europoje, kur, atidedant bausmės vykdymą, kiekvienu atveju privaloma priskirti papildomai draudimų, stebėjimų, įpareigojimų. Taip tik sudaromas vaizdas, kad kažkas yra daroma“, – aiškino kriminologijos atstovas.  

Psichologė Ilona Laurinaitytė priminė, kad turima instrumentų, per probaciją padedančių stebėti nusikaltusių žmonių kriminalinę riziką, tačiau problema yra dokumentų įgyvendinimas. „Vien tik įpareigoti tokius žmones likti namuose naktį neužtenka, reikia su tokiais žmonėmis kalbėti apie pykčio valdymą, skatinti vidinę motyvaciją, pagalbą kitiems, skatinti susirasti darbą.“ 

Diskusijos dalyviai buvo vieningi sutikdami, kad pasaulyje yra daug bausmių ir laisvės atėmimas yra viena jų, tačiau įkalinimas yra lengviausias, bet ne efektyviausias būdas nubausti žmogų. Juolab ir praktika rodo, kad kalinių, kurie buvo įkalinti, rezultatai žymiai prastesni už tų, kurie atliko viešuosius darbus.