Eberhard Grossgasteiger nuotrauka

Davidas Jonesas (1895–1974) – britų poetas, kuris nuniokotame Pirmojo pasaulinio karo mūšio lauke pirmą kartą išvydo aukojamas šv. Mišias. Britams šis kūrėjas yra vienas svarbiausių karo metų literatūros klasikų. Į meno pasaulį įžengęs kaip dailininkas, poeziją pradėjo rašyti tik grįžęs iš karo. Literatūrologė ANNA SVENDSEN teigia, kad jo genialumo šaknys glūdi asmeniškai išgyventoje Kristaus kryžiaus kaip gyvybės medžio teologijoje.

Kodėl ėmėtės tyrinėti šį autorių?

Mane labai patraukė jo pateiktas karo aprašymas – atidumas detalėms ir kalbai bei švelnumas, kurį jis man sukėlė. D. Jonesas jautrus žodžiui, jo istorijai, garsui. Jo poezijoje atskiras žodis aprėpia platų žmogaus patirties spektrą.

Man labiausiai patinka sprogimo apkasuose aprašymas – visiško pažeidžiamumo patirtis. Poetas nusako, kaip jis girdėjo sprogimą, neimituodamas sprogimo garsų, tačiau skaitydamas žodžius tarsi patiri, kaip apkasuose juda oras. Kartu tai ir visa aprėpiančios tikrovės aprašymas: Pirmąjį pasaulinį karą jis mato giliausios teologijos – Kristaus pasiaukojimo – šviesoje. Liturginio himno Crux fidelis kryžiaus kaip gyvybės medžio įvaizdį jis perkelia į karo lauką. Tai labai tradicinis krikščioniškas mąstymas, išsakytas modernia poezijos kalba.

Kaip poezijoje apie karą pasirodo gyvybės medžio įvaizdis?

Knyga „In Parenthesis“ (liet. „Skliaustuose“) yra jo pirmų šešių mėnesių karo patirties pasakojimas – sudėtas iš žygiavimo, valgymo, sprogimų, kraštovaizdžio aprašymų. Tarp viso to iškyla vienas niekuo neišsiskiriantis pulko kareivis, lyg universalus, lyg pats Davidas Jonesas, kuris buvo paprastas eilinis. Aprašoma universalaus kareivio vieta istorijoje, ji yra po kryžiumi. Autorius nesako, kad tai kryžius, jis sako Medis, kurio penkių žiedų užtenka mus išgydyti. Jei nežinome himno Crux fidelis (liet. Kryžiau šventas), šie žodžiai mums nieko nesako. O himne sakoma, kad jokia giria neišželdins tokių žiedų, lapų, želmens kaip kryžiaus medis. Tie penki žiedai reiškia Kristaus žaizdas rankose, kojose, šone. Ir nors tai originali Davido Joneso eilutė, ji tiesiogiai kyla iš tradicijos, kuri Kristaus auką ir žaizdas mato kaip gyvybės šaltinį, per kurį vyksta pasaulio atkūrimas.

Kryžius – gyvybės medis. Čikagos Šv. Klemento parapijos nuotrauka

Davido Joneso aprašomas Pirmojo pasaulinio karo dalyvis yra Kristaus nukryžiavime dalyvaujantis romėnų kareivis, jis dėl to kaltas ir drauge kenčia. Šis kareivis yra kūrinijos atkūrimo liudininkas.

Poetas remiasi ir apie 1800-uosius parašytu anglišku eilėraščiu Dream of the Rood (liet. „Krucifikso sapnas“). Jame matoma Didžiojo penktadienio liturgijos – Kryžiaus pagarbinimo apeigų – įtaka. Žvelgiama iš kryžiaus perspektyvos: ką reiškia kentėti su Kristumi. Kai kas mano, kad šia poezija siekta išrauti pagonišką medžių garbinimo tradiciją, nes eilėraštyje ąžuolas, kurį žmonės garbindavo, nusilenkia kryžiui. O pats kryžius yra prieštaringoje situacijoje – jis ištikimas Kristui, paklūsta, kai Jis liepia stovėti tiesiai ir leisti Jam būti nukryžiuotam, bet kartu supranta, kad pats yra kankinimo įrankis – Viešpaties mirties priežastis. Paklusti Kristui – tai priimti Jo auką, kurios priežastis esame patys dėl savo nuodėmingumo. Tad Davidas Jonesas Gyvybės medžio įvaizdžiu įžengia į šią tradiciją.

Šv. Tomas Akvinietis klausia: ar mes turime garbinti kryžių taip kaip Dievą? Atrodytų, kad neturime, nes tai daiktas, ne Kristus. Bet Akvinietis teigia, jog kryžius ne tik simbolizuoja Kristų, bet ir yra permirkęs Jo krauju. Svarbu, kad šv. Tomas argumentuoja ne cituodamas Šventąjį Raštą ar Bažnyčios tėvus, bet ištrauką iš liturgijoje giedamo himno Vexilla regis. Bažnyčia tiki taip, kaip meldžiasi (lot. lex orandi, lex credendi).  

Vexilla regis ir Crux fidelis. Iš kur kilo šie himnai ir kokią jų žinią Davidas Jonesas panaudoja savo poezijoje?

Šie himnai kilo iš IV amžiuje atsiradusios Šventojo Kryžiaus garbinimo tradicijos. Paskatinta vizijų imperatorienė Elena išvyksta į Šventąją Žemę ieškoti Kristaus kryžiaus, kurio atradimas iškilmingai švenčiamas Rytų Bažnyčioje, ta proga Jeruzalėje pastatoma Kristaus Kapo bazilika. Dėl Šventojo Kryžiaus relikvijų susiformuoja Kryžiaus garbinimo liturgija. Į Vakarus kryžiaus išaukštinimo šventė atėjo iš Didžiojo penktadienio liturgijos, kurioje išliko iš IV amžiaus perimtų elementų: Kryžiaus garbinimo apeigose kunigas tris kartus sako: „Štai kryžiaus medis, ant kurio kabojo pasaulio atpirkėjas.“ Mes atsakome: „Ateikite, pagarbinsime jį.“ Tuomet vyksta asmeninis kryžiaus pagarbinimas.

Vexilla regis ir Crux fidelis himnus VI amžiuje sukūrė italas kunigas Venantius Fortunatus Šventojo Kryžiaus relikvijų perkėlimo į Prancūziją ceremonijai. Ilgainiui šie himnai buvo įtraukti į Didžiojo penktadienio liturgiją. Himnų tema kyla iš pranašo Izaijo knygos 53 skyriaus: pranašaujama, jog iš Jesės šaknies išaugs atžala, kuri kentės už tautą. Tai susiję su dovydiška giminystės linija, iš kurios laukiama Mesijo atėjimo. Šv. Jonas tai sujungia su Pradžios ir Apreiškimo knygų gyvybės medžio ir pergalės ženklo įvaizdžiais, ir visi trys jie yra Kristaus kryžiaus įvaizdžiai, nurodantys, kad kryžius teikia gyvybę.

Galime sakyti, kad kryžius yra mūsų vėliava, kurią nešame karo lauke.

Taip. Ir mums labai svarbi vidinė šios pergalės tikrovė – pasaulio atkūrimas, mirties, blogio, nuodėmės sunaikinimas. Pats kryžius atrodo kaip pergalės priešingybė – Kristus miršta, atrodo, kad priešai Jį sutriuškina. Bet tikrovė yra viduje – savo gyvenimu ir krauju Jis atkuria pasaulį. Davidas Jonesas įsitikinęs, jog kryžius vis dar yra pergalės prieš mirtį ir blogį ženklas – kai esame destrukcijos liudininkai, kai žlunga mūsų pačių gyvenimai.

Pirmojo pasaulinio karo nuotraukose matyti ne tik suniokoti kūnai, bet ir suniokotas kraštovaizdis – po mūšių laukai likdavo pliki, be medžių. Ir štai tokiame suniokotame lauke Davidas Jonesas pirmą kartą pamatė aukojamas šv. Mišias. Vėliau reflektuodamas savo patirtį sakė, kad buvo patrauktas kryžiaus, kaip gyvybę teikiančio medžio, kuris mirtį paverčia kūrinijos atnaujinimu. Suniokotas karo laukas jam buvo XX amžiaus dvasinio žlugimo ženklas, kai suiro kultūra, jos simboliai ir moralę palaikančios prielaidos. Jis regi visišką žlugimą, ir jį patraukia kryžius, kuris pats atrodo kaip žlugimas, bet iš tiesų yra kraštovaizdžio – tiek fizinio, tiek dvasinio – atkūrimas. Todėl Davidas Jonesas taip žavėjosi šiais himnais – tai visiškai kitoks atsakas į Pirmojo pasaulinio karo siaubą.

Pimasis pasaulinis karas. Karo laukas po mūšio tarp Britanijos ir Vokietijos.

Kaip Davidas Jonesas atsivertė į katalikybę?

Šv. Mišių patirtis karo lauke buvo svarbus įvykis, bet jis atsivertė tik grįžęs į Angliją. Jonesą labai traukė katalikybės sakramentinis aspektas ir apskritai mums įprasti religiniai ritualai. Kilęs iš protestantiškos aplinkos, jis matė religingumą, kuris buvo tik vidinis. Šv. Mišios jį patraukė ir dėl to, kad jos aukojamos labai apibrėžtu būdu – specialūs judesiai, įrankiai.

Davidą Jonesą žavėjo katalikų įsitikinimas, jog materialūs dalykai gali perteikti dvasinę tikrovę. Jis manė, kad žmogus iš prigimties yra ženklų, sakramentų kūrėjas. Pavyzdžiui, gėlių dovanojimas – visiškai nenaudingas, juk gėlių nevalgome, bet tai turi kitą reikšmę, esančią anapus daikto, kaip ir sakramentai – regimi neregimų dalykų ženklai. Davidas Jonesas teigė, jog toks sakramentinis  gyvenimas žmogui yra įgimtas, dėl to Kristus mums paliko sakramentus – jie paremti pamatiniu mūsų prigimties aspektu. To jis pasigedo Anglikonų Bažnyčioje.

Žmogus, daugiausia paveikęs Joneso atsivertimą, buvo kunigas Johnas O'Connoras, su kuriuo jis daug kalbėjosi apie katalikybę. Galiausiai tėvas O'Connoras oficialiai jį įvesdino į Bažnyčią. Taip jau atsitiko, kad tėvas O'Connoras yra ir Gilberto K. Chestertono detektyvo „Tėvas Braunas“ prototipas. Pats Chestertonas į katalikybę atsivertė dėl to paties kunigo keleriais metais vėliau nei Davidas Jonesas.

Davidas Jonesas teigė, jog savo poezijoje rėmėsi grigališkuoju choralu. Ką jis turėjo omenyje? Gal šis supratimas padėtų žmonėms, neturintiems santykio su poezija, prie jos prisiartinti?

Davidas Jonesas teigė nesinaudojęs jokiu rimo šablonu. XIX–XX amžių sandūroje įvyko lūžis, kurio metu atsitolinta nuo klasikinės rimavimo tradicijos. Rašoma baltosiomis eilėmis, ritmo ieškoma pačioje kalboje, o ne bandant jį nenatūraliai konstruoti.

Davidas Jonesas gilinasi į įvairius žodžio aspektus – etimologiją, istoriją. Su jo poezija reikia išbūti, leisti atskiriems žodžiais prabilti. Kadangi žodžiai nesirimuoja, reikia remtis pačiuose žodžiuose esančiais garsais. Jonesas buvo įsitikinęs, jog ne tik žodžio reikšmė, bet ir jo garsai perteikia turinį. Joneso amžininkas poetas T. S. Eliotas rašė, kad, pirmąkart klausydamas itališkai garsiai skaitomo Dantės, buvo emociškai paliestas nesuprantamo teksto. Kai išmoko italų kalbą, jo emocinis ryšis su tekstu pasitvirtino.

Poetas Davidas Jonesas. Poetry foundation nuotrauka

Kiekvienas žodis yra sudėtas iš garsų, kirčių, garsesnių, stipresnių, švelnesnių skiemenų. Jonesas siekė žodžius sudėti taip, kad jie lietųsi lyg muzika, lyg grigališkasis choralas. Mes negalime tiksliai pasakyti, ar muzika mums suteikia liūdesio ar džiaugsmo, bet joje yra kažkokia objektyvi emocija, kurią patiriame. Tad vienas iš geriausių būdų artintis prie poezijos yra ją skaityti garsiai ir priimti kaip muziką.

Ar galėtume sakyti, kad panaši prieiga būtina ir liturgijai? Gerai suprasti, kas joje vyksta, bet galiausiai reikia sau leisti joje tiesiog būti.

Taip, liturgija save esme yra kontempliatyvi veikla. Mes, Apšvietos suformuoti žmonės, siekiame viską suprasti moksliškai – išskaidyti dalimis ir išnarstyti. Bet liturgija yra lyg meno forma. Tai nėra tik žmogaus saviraiška, tai jo kūrinys. Pats Jonesas manė, jog liturgija, ir ypač šv. Mišios, yra aukščiausia meno forma, nes daro tai, ko siekia menas, bet tai pakylėja į aukštesnį  lygmenį, nes Dievas iš tiesų dalyvauja Mišiose. Esama ryšio tarp to, kaip mes priimame meno kūrinį, ir kaip dalyvaujame liturgijoje – abiem atvejais būtinas atsivėrimas, kontempliacija.

Man tai primena Gilberto K. Chestertono mintį, jog beprotis stengiasi į galvą sutalpinti dangų, o poetas pasitenkina prie jo prisiliesdamas savo pakaušiu.

Man patinka šis palyginimas. Manome, jog suprasti, vadinasi, dalykus pritaikyti prie mūsų supratimo lygmens, tuo tarpu kontempliacija yra tik prisilietimas prie mums atsiveriančios tikrovės. Tai būdinga tiek menui, tiek liturgijai. Visgi liturgija yra garbinimo aktas, ko negalime pasakyti apie meną. Nors Davido Joneso manymu, menas yra neatsiejama žmogaus religinės prigimties dalis, tad jis pasakytų, jog meno kūrimas yra ir religinis garbinimo aktas.

Davidas Jonesas. Vexilla Regis (1948). The Estate of David Jones nuotrauka. Miške išsiskiria trys medžiai. Centre yra Kristaus medis. Kairėje – gerasis plėšikas, jo šaknys suleistos į žemę, todėl jis auga, dešinėje – blogasis vagis, kuris kartu yra ir romėnų kariuomenės simbolis. Šis medis negyvas, tai nukirsta kolona. Centriniame medyje keturios deimanto formos vinys, tiesioginė nuoroda į kryžiaus vinis  ir į Velykų žvakę – kryžius yra Kristaus mirties instrumentas, bet ir Velykų pergalė. Jonesas bando šią dvilypę teologinę prasmę perteikti drauge. Miškas gyvas, tad čia ne tiek Pirmojo pasaulinio karo, kiek dvasinės tikrovės atvaizdavimas.