Režisierius Oskaras Koršunovas ir dramaturgas Marius Ivaškevičius. Gretos Skaraitienės nuotrauka

Režisieriaus OSKARO KORŠUNOVO ir dramaturgo MARIAUS IVAŠKEVIČIAUS tandemas yra tapęs lūžtančių nuo žiūrovų salių sinonimu. Jųdviejų sukurtas „Išvarymas“, praėjusį sezoną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre parodytas šimtąjį kartą, yra pats populiariausias šio teatro spektaklis. Kol „Išvarymo“ laukia iššūkis užkariauti tūkstantines arenas, į kurias šiemet jis keliasi, O. Koršunovas ir M. Ivaškevičius šiomis dienomis, rugsėjo 15-ąją ir 16-ąją, pristato ilgiau kaip dvejus metus brandintą naują darbą Lietuvos rusų dramos teatre – „Rusišką romaną“. 

Ši dramaturgo M. Ivaškevičiaus rusų kalba parašyta pjesė 2017 metais pelnė reikšmingiausią Rusijos teatro „Auksinės kaukės“ apdovanojimą kaip geriausias to sezono Rusijoje suvaidintas dramaturgijos kūrinys – Maskvos Vladimiro Majakovskio teatre jį pastatė režisierius Mindaugas Karbauskis. Tai pjesė apie rusų ir pasaulio literatūros klasiko Levo Tolstojaus (1828–1910 m.) gausios šeimos peripetijas ir rašytojo paskutinius gyvenimo mėnesius. Dramos centre – klasiko žmona Sofja Andrejevna ir jos dramatiškas likimas tapus genijaus žmona. Abiem kūrėjams L. Tolstojaus žmonos personažas tapo sujungiantis rašytojo kūrinių moterų personažių (visų pirma – Anos Kareninos) bruožus. 

Spektakliui „Rusiškas romanas“ skirtoje konferencijoje režisierius O. Koršunovas teigė: „Darbo procesas buvo ilgas, ir tai yra gerai. Tokią medžiagą negali greitai statyti. Aš vis atidėdavau premjeras, nes norėjau, kad viskas būtų paruošta maksimaliai gerai.“

Dramaturgas M. Ivaškevičius, nors tą akimirką, kai tai ištarė, dar nebuvo matęs pastatymo, sakė: „Mano nuojauta – bus triumfas.“

Iš O. Koršunovo lūpų pasigirdo ir tokia frazė, skirta šiuolaikiniam lietuvių dramaturgijos lyderiui: „Jeigu šitas spektaklis būtų pastatytas Maskvoje, tave ištiktų Kirilo Serebrenikovo likimas, o ne „Auksinės kaukės“, taip pat – režisieriaus ateities prognozės: „Šis spektaklis važinės po A kategorijos festivalius – aš tuo tikiu.“ 

Iš kairės: Lietuvos rusų dramos teatro vadovė Olga Polevikova, kompozitorius Antanas Jasenka, režisierius Oskaras Koršunovas, dramaturgas Marius Ivaškevičius, aktoriai Vytautas Anužis, Inga Jankauskaitė, Nelė Savičenko. Gretos Skaraitienės nuotrauka

Spektaklis – ir nežinantiems L. Tolstojaus kūrybos 

Net jeigu ir nesate geri rašytojo L. Tolstojaus kūrybos žinovai, tai jums neturėtų sutrukdyti žiūrėti spektaklio – taip teigė ir režisierius O. Koršunovas, ir dramaturgas M. Ivaškevičius. 

„Žinoma, kad suprastumėte pjesę, reikia perskaityti „Aną Kareniną“. Jeigu neperskaitysite, pasižiūrėkite filmus – yra puikus filmas su Tatjana Samoilova. O tie, kurie nenori senų rusiškų filmų – yra naujesnis angliškas. Verta pažiūrėti, nes labai įdomiai susipina paskutinės L. Tolstojaus gyvenimo dienos ir jo mirtis su romano veiksmu. Matysite, kaip visa tai traktuojama spektaklyje, kaip pateikiama Sofjos gyvenimo retrospektyva“, – pristatydamas spektaklį kalbėjo režisierius O. Koršunovas. 

Dramaturgo M. Ivaškevičiaus nuomone, neskaičiusieji „Anos Kareninos“, žinoma, tam tikras prasmes praras.

„Vis dėlto pjesė ir spektaklis yra savarankiški, nors ir susieti su L. Tolstojaus „Ana Karenina“. Pjesėje – ne vien „Ana Karenina“, yra daugiau kūrinių. Paties L. Tolstojaus ten – kelios frazės, – sakė M. Ivaškevičius. – Iš tiesų tai, kas vyksta su „Anos Kareninos“ personažais, yra perrašytas L. Tolstojus. Iš nedidelių romano fragmentų sukurtos scenos tarsi stilizuojant paties L. Tolstojaus kalbą ir rašymą. Taip kad į spektaklį drąsiai gali eiti ir nepasiruošęs žiūrovas.“ 

Kaip ir kodėl kilo idėja statyti „Rusišką romaną“ ne kokiame kitame, o būtent Lietuvos rusų dramos teatre, dramaturgas M. Ivaškevičius pasakojo prieš dvejus metus ir tris mėnesius gavęs iš tuomečio šio teatro vadovo Jono Vaitkaus pasiūlymą šią pjesę čia statyti su kitu režisieriumi: „Pasakiau, kad galiu pabandyti prikalbinti O. Koršunovą. Šis man tada pasakė: taip, būtų labai įdomu, jeigu tai įmanoma. 2016 metų birželio 29 dieną mudu susitikome su Oskaru Rūdninkų gatvėje ir pradėjome šį ilgą kelią iki premjeros. Kelias buvo tiek ilgas, kad spektaklis negali būti blogas.“

Režisierius Oskaras Koršunovas. Gretos Skaraitienės nuotrauka

OSKARAS KORŠUNOVAS MARIUI IVAŠKEVIČIUI: Jeigu šitas spektaklis būtų pastatytas Maskvoje, tave ištiktų Kirilo Serebrenikovo likimas, o ne „Auksinės kaukės“.

Galingi vaidmenys – talentingi aktoriai 

Spektaklis „Rusiškas romanas“ visų pirma yra apie moterį, moterystę, apie tai, ką reiškia gyventi su genijumi ir ką genijui reiškia gyventi su moterimi.

„Levas Tolstojus ir Sofja – viena vertus, jųdviejų branda susipina su jaunyste iš romano. Kita vertus – kalbama, kaip kūryba susipynusi su realiu gyvenimu: kiek gyvenimas veikia kūrybą ir kiek kūryba – gyvenimą. Tai be galo įdomi tema, – įsitikinęs režisierius. – Čia paliesti ir asmeniniai, labai gyvenimiški dalykai. Įdomiai ateinanti iš romano Ana Karenina. Gilus, su daug sluoksnių Sofjos virsmas. Buvo labai įdomu dirbti.“ 

O. Koršunovas buvo nuoširdus kalbėdamas apie aktorių motyvaciją dirbant ir statant šį spektaklį: „Rusų dramos teatro trupė yra tiesiog unikali. Aktoriai susivienijo ir dirbo savarankiškai. Vieną kartą atėjau patikrinti, kaip dirba, ir buvau pritrenktas – to nemačiau jokiame teatre! Aktoriai prie manęs dirbo visa koja: ne stovėjo, ne aiškinosi – jie ėjo iš visos jėgos. Tik dėl to išėjo toks stiprus spektaklis.“ 

Pasak „Rusiško romano“ režisieriaus, šio spektaklio vaidmenys – galingi, ir juos gali atlikti tik tokio masto aktoriai kaip Nelė Savičenko ar Vytautas Anužis. 

„Tokį mastelį gali išvystyti tik Nelė – jos vaidmuo yra be galo įdomus, ji čia – kitokia. Šįkart – radikaliai, – teigė O. Koršunovas. – Tas pats yra ir su Vytautu. Ir Ingos Jankauskaitės atėjimas labai svarbus.“

Pjesėje – aktuali politiškai Čertkovo linija

Režisierius O. Koršunovas užsiminė paskatinęs M. Ivaškevičiaus pjesėje atsirasti ir tam tikrų, jo manymu, svarbių dalykų – pavyzdžiui, Čertkovo (vaidina Vytautas Anužis) liniją (Vladimiras Čertkovas – L. Tolstojaus knygų redaktorius, jo idėjų puoselėtojas – aut. past.). 

„Čertkovas išveda šį spektaklį į labai aktualią politinę temą. Ir į Lietuvą, ir į visą Europą atėjo dešinysis nacionalistinis populizmas. Mes matome, kaip griūva Europa. Griūva ant pagrindo, ant kurio kadaise prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Mes gyvename akivaizdžiai priešfašistinį laikotarpį – tai, kas vyksta Vengrijoje, Lenkijoje, Italijoje, tai, kas įvyko su breksitu. Šiame kontekste L. Tolstojaus mintys kalba labai aktualiai, – svarstė režisierius O. Koršunovas. – Čertkovo linijos Rusijoje pastatytame spektaklyje nėra, ji buvo specialiai sukurta šiam pastatymui. Dėl to ji tokia įdomi.“

NELĖ SAVIČENKO: Kalbėti apie savo vaidmenį, patikėkit, yra labai sunku: tiek daug įvairiausių briaunų. Vien tai, kaip Sofja apibūdinta – labiausiai nevykusi žmona genijų istorijoje. Ir kaip jai reikėjo gyventi su tuo, kad jos mylimas vyras buvo atimamas iš jos, tiesiog išdraskomas, paverstas Jėzumi Kristumi?

N. Savičenko: kapitališkai sunkus vaidmuo 

Aktorė Nelė Savičenko, aplink kurios personažę Sofją Tolstają sukasi spektaklio ašis, kalbėjo norinti didžiulę dėkingumo dozę atiduoti savo partneriams, kolegoms – jai šis darbas buvęs didelis iššūkis. Aktorė dėkojo už tai, kaip jai su humoru buvo padedama rusų kalba statomame spektaklyje susidoroti su lietuvišku akcentu.

„Buvo labai gera dirbti – visi kaip šeima ir draugai, ir aš už tai dėkinga. Be abejo, dėkinga Oskarui – už repeticijas, už tai, ką turime dabar – kokią prabangą, analizę, kokią drąsą. Ir, žinoma, be Mariaus pjesės tai būtų kitkas, – sakė N. Savičenko. – Kalbėti apie savo vaidmenį, patikėkit, yra labai sunku: tiek daug įvairiausių briaunų. Vien tai, kaip Sofja apibūdinta – labiausiai nevykusi žmona genijų istorijoje. Ir kaip jai reikėjo gyventi su tuo, kad jos mylimas vyras buvo atimamas iš jos, tiesiog išdraskomas, paverstas Jėzumi Kristumi?“ 

Pagrindinį vaidmenį „Rusiškame romane“ atlikusios N. Savičenko manymu, premjerai šis vaidmuo dar nebus iki galo paruoštas („Bus bus“, – nuskamba fone O. Koršunovo komentaras – aut. past.).

„Bet man patinka tokie iššūkių vaidmenys. Gali metus vaidinti, ir ateina diena, kai naują briauną pamatai, dar vieną gylį įveiki. Tai vienas tų klasikinių, kapitališkai sunkių vaidmenų, kai visada bus ką veikti“, – svarstė N. Savičenko.

V. Anužis: rusų teatro žmonės – „zaduševni“

„Dėl to, kad tokia pjesė, dėl to, kad toks režisierius, dėl to, kad visi tie rusų teatro žmonės – tokie zaduševni (sielos žmonės – aut. past.), ir tiek juose yra gerumo, – kalbėjo Čertkovo vaidmenį atliksiantis aktorius Vytautas Anužis. – Jie suteikia laisvę tavo protui ir širdžiai prieiti prie tam tikrų išvadų. Mano išvada viena: kad ir kokios būtų gražios, kilnios idėjos – ar jos socialinės, ar žmogiškos, ar paprotinės – jeigu jos suabsoliutinamos, – aš netgi turiu nuojautą, kad jeigu brolybės idėją suabsoliutinsi ir pradėsi barti, stumti kitą už tai, kad neišpažįsti brolybės idėjos, į ką tada žmogui orientuotis? Turbūt į įdėtą sąžinę, žmogiškumą. Dėl jokios idėjos negalima žudyti, žeminti, prievartauti žmogaus. Vadinasi, mums visiems reikia gražiuoju susitarti.“ 

I. Jankauskaitė: Ana Karenina – reali moteris

Aktorė Inga Jankauskaitė, spektaklyje atliksianti Anos Kareninos vaidmenį ir prisipažinusi į šią trupę patekusi express būdu, tikino, kad teatras be žmonių – tuščia vieta: „Jeigu trupė nebūtų buvusi tokia sukaupta, motyvuota, tokia mylinti ir atsidavusi, tai būtų buvę neįmanoma padaryti.“ 

I. Jankauskaitė, repetuodama savo personažę – Aną Kareniną, sakė negalėjusi apie ją galvoti kaip apie moterį, kurios nebuvo: „Ji buvo, absoliučiai reali. Ji yra. Ir jos didžiausia nelaimė – jos įkalinimas romane, negalint sau sugalvoti naujo likimo ir naujos baigties. Todėl tas amžinas košmaras, įstrigimas bandant atsakyti sau į klausimą, kas yra aistra, kas yra meilė, kas yra auka, kas yra egoizmas, kas yra pavydas – visi šie dalykai – amžina moteriška tema – yra jos pragaras.“

A. Jasenka: mano gyvenimo piko muzika 

Ilgus metus su režisieriumi O. Koršunovu bendradarbiaujantis kompozitorius Antanas Jasenka (jo muzika skamba spektakliuose „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, „Hamletas“, „Dugne“ – aut. past.) teigė, kad muzika „Rusiškam romanui“ neatsirado per vieną dieną.

„Tai, ką sudėjau čia – viso mano gyvenimo pikas. Tai, ką sukaupi per gyvenimą – įdedi į vieną svarbų įvykį. Ir dėkingas esu Mariui, kad atvėrė man Tolstojų, – sakė kompozitorius A. Jasenka ir pasidžiaugė: – Nė vieno priekaišto neišgirdau repetuojant, nors labai pavargdavome. Reikia pakartot – prašom pakartot... Pabandysim, paieškosim... Tai labai darbštūs ir talentingi žmonės. Oskaro magija.“

***

Oskaro magija. Puikus šiandienos „Rusiško romano“ premjeros raktažodis.