unsplash.com nuotrauka

Tarp visų gausybės didesnių ir smulkesnių pasirengimo vestuvėms darbų vis grįždavau prie klausimų, o ką gi man reiškia santuoka, kada ir kaip supratau, kad esu pasirengęs šeimai. Šie apmąstymai ir meditacijos vis mintyse kartojantis santuokos priesaiką suteikė visam pasirengimo procesui savotišką centrą. Juk visame rūpesčių sūkuryje yra taip lengva pabirti ir pamesti esmę. O be jos lieka tik greitai danguje išsisklaidantys fejerverkai.

Taigi, kada nusprendžiau, kad jau metas pirštis? Jei atvirai, tai po vieno iš apsižodžiavimų, kai apsipykome dėl kažkokios smulkmenos, kurios dabar nė nepamenu. Tada labai aiškiai suvokiau, kad šios meilės neslopina jokie barniai. Priešingai, meilė ragina ne bėgti nuo jų, ne užsisklęsti, ne pulti ieškoti krislo kito akyje, kaip kartais esu linkęs daryti, o ieškoti sprendimo, kuris grąžintų santarvę ir ramybę. Lengva su žmogumi išbūti džiugiomis akimirkomis. Tačiau santuokinė priesaika kalba apie pasiryžimą išbūti ir mylėti net tada, kai suspaudžia vargas ar suima ligos. Meilę geriausiai išbando nemalonios smulkmenos, kurios, jei ta meilė nėra pakankamai stipri, galiausiai išauga į didžiules problemas, suardančias santykius.

Ne kartą įvairioje katalikiškoje literatūroje, o ypač dvasinėse pratybose skaičiau apie savęs atsižadėjimą. Prisipažinsiu, kartais būdavo sunku visa tai virškinti, nes daugiau galvodavau apie savęs įtvirtinimą, saviraišką. Galima sakyti, kad nesupratau viso to, kol nepajutau to labai praktiškai – savo meilės kelionėje šeimos link. Atsižadėti savęs reiškia palikti vietos kitai, kurios nereikia užgožti savo šešėlyje, kurios nedera traktuoti žvelgiant tik į savo troškimus ir norus. Tai reiškia stengtis dėl kitos, kad ji galėtų skleistis, dovanoti Dievo jai patikėtus talentus. Tai reiškia pastangą į pirmąjį planą iškelti ne save, o santykį, kurį lygia dalimi abu kuriame kaip bendrus dvasinius namus. Ši pastanga iš pradžių galinti atrodyti kaip tiesiog savęs apiplėšimas galiausiai apdovanoja gausiais dvasiniais turtais. Iš viso to išauga tai, ko vienas niekaip neišauginsi.

Dabar visa tai suvokiu, tačiau vien tik suvokti neužtenka – reikia tuo vadovaujantis gyventi. Žinau, kad šeštadienio priesaika būti ištikimam visą gyvenimą, visados gerbti ir mylėti nėra finišas, o tik kelio pradžia. Ne veltui užsiminiau apie santuoką kaip bendrus dvasinius namus. Manding, tai taikli metafora, padedanti susivokti, kad neprižiūrimi, netvarkomi, neremontuojami namai ilgainiui tampa griuvėsiais. Tad santuokinė priesaika čia tarnauja ne kaip vienkartinis veiksmas, o kaip kelrodė žvaigždė, suteikianti gaires, ant kokių pamatų dera statyti šiuos namus. 

Kai šiandien dažnai girdžiu kalbas apie tai, kad viešojoje erdvėje vis rečiau girdime sąvoką bendrasis gėris, o jei ir girdime, tai dažnai nebeapčiuopiame jos turinio, dažniausiai pagalvoju apie šeimą. Juk šeima yra ar bent galėtų būti ta vieta, kurioje ne direktyvomis, pamokslavimais, apibrėžimais, o konkrečiu asmeniniu liudijimu yra atskleidžiamas bendrojo gėrio suvokimas. Šeima gimsta iš noro kurti bendrąjį gėrį, kuris pranoksta kiekvieną santuokos dėmenį atskirai. Bendrasis gėris kuriamas iš sąmoningo apsisprendimo ne tik akcentuoti savo teises, bet ir prisiimti pareigas dėl bendro tikslo. Priklausau tiek, kiek duodu. Būtent savanoriškas davimas, o ne kas kita yra pagrindinis mane apibrėžiantis kriterijus. Duodame, nes mylime, ir mylime tai, kas nuostabaus gimsta iš šio abipusio davimo ir atsidavimo. 

Taip, kartais sunku tai priimti, nes kas gi bus, jei duosiu, bet negausiu. Gali būti ir taip, nes gali garantuoti tik už save, ir tai ne visada, kaip kad rodo net ir Evangelijos istorijos, vaizduojančios šventuosius. Tačiau, jei nežengsi, jei nerizikuosi, jei tik lauksi, ką darys kitas, tai realiausia likti su suskilusia gelda.

Pradedu savo kaip šeimos vyro kelią. Pradedu su giliu džiaugsmu ir padėka už tai, kad vieną gražią 2016 metų balandžio dieną į Bernardinų redakcijos duris pasibeldė architektė Vita, kurią tada kalbinau apie „Open House Vilnius“ festivalį. Tada dar nenumaniau, kad po kiek daugiau nei dvejų metų mudu jau belsimės ne į Bernardinų dienraščio, o zakristijos duris prašydami mudu paruošti santuokai ir galiausiai sutuokti. Ačiū Dievui už Vitą ir tepadeda Jis man mylėti ir gerbti savo sutuoktinę iki mirtis mus išskirs.