Tik prieš kelias dienas šventėme Šventojo Kryžiaus išaukštinimo iškilmę. Šiandien, rugsėjo 17 dieną, visa Pranciškoniškoji šeima, o ypač ant La Vernos kalno, pašventinto Serafino pavidalu apsireiškusio Viešpaties ir šventojo Pranciškaus, ant šio kalno gavusio stigmas, švenčia Kryžiaus slėpinį, kuris tapo matomas Neturtėlio iš Asyžiaus kūne. Kaip apaštalas Paulius rašė, nuo šiol tegu niekas manęs nebevargina, nes savo kūne nešioju Jėzaus žymes (Gal 6, 17). Šv. Paulius savo kūne nešiojo nukryžiuotojo Kristaus sekimo randus, o šv. Pranciškus ant rankų, kojų ir šono nešiojo Kristaus kančios ženklus.

Šv. Pranciškaus biografija pasakoja mums, kaip atsitiko šis vienetinis Stigmų stebuklas. Švento Kryžiaus išaukštinimo iškilmės dienomis, tik dvejus metus prieš šv. Pranciškaus mirtį, Serafiškasis tėvas išėjo ant La Vernos kalno, kad pradėtų šv. Arkangelo Mykolo garbei skirtą pasninką. Karštai trokšdamas pažinti Dievo valią ir būti visiškai perkeistas į Kristų, šventasis Švenčiausiosios Trejybės vardu tris kartus atsivertė Evangeliją. Kadangi kiekvieną kartą jis atsiversdavo knygą ties Viešpaties Jėzaus Kančios skyriumi, meldėsi, kad galėtų be paliovos jausti savo kūne Nukryžiuotojo skausmą. Tuomet jis išvydo regėjimą, pripildžiusį jį didžiulio džiaugsmo ir tuo pat metu gilios širdgėlos. Tai buvo Viešpaties regėjimas nukryžiuoto Serafino pavidalu, kuris atskleidė, kad jis, Pranciškus, taip pat bus visiškai transformuotas į Nukryžiuotojo Kristaus pavidalą. Kai vizija baigėsi, ant šio Kristaus pasekėjo kūno pasirodė Viešpaties kančios ženklai, stigmos jo rankose ir kojose, o šone – žaizda.

Per šį liturginį šv. Pranciškaus stigmų minėjimą pabandykime suprasti keletą svarbių aspektų, kuriuos šis stebuklingas įvykis mums atskleidžia pagal šv. Bonaventūros pasakojimą. Serafiškasis daktaras pradeda sudaryti įspūdį apie stigmas tokiais žodžiais: Pranciškus mokėjo rūpestingai paskirstyti savo laiką. Dalį jo praleisdavo vykdydamas apaštalinę veiklą dėl savo artimo, o kitą dalį skyrė tylai ir žavėjimuisi Dievu kontempliacijoje. Taigi po to, kai atiduodavo save, atsakydamas į vietos ir laiko poreikius dėl kitų išganymo, jis pasitraukdavo iš minių šurmulio į vienumą.

Pranciškus mus moko, kad negalime būti viskas kitiems, jei tuo pat metu nesame viskas Dievui. Panašiai negalime būti viskas Viešpačiui, jei nuolatos neieškome vidinio savęs. Mažasis Neturtėlis iš Asyžiaus mus moko, kad esminis mūsų egzistencijos poreikis yra „ekologiško gyvenimo projektas“, kur įsipareigojimas dėl kitų gerovės yra derinamas su „vacare Deo” o tai reiškia laiką, praleidžiamą su Dievu ir savimi. Šv. Pranciškus, būdamas nuolatinis žmogaus ieškotojas, taip pat buvo ir nuolatinis Dievo ir Jo valios ieškotojas. Šv. Bonaventūra tai nurodo, vaizduodamas Pranciškų kaip žmogų, kuris, turėdamas tikslą nuolat pažinti save, siekė ir mylėjo vienumą.

Žmogiškasis asmuo yra neabejotinai „socialinė būtybė“, sukurta santykiams; vis dėlto patirtis mus moko, kad tik tie, kurie žino, kaip gyventi, žino, kaip visavertiškai patirti santykius. Tiktai tie, kurie nebijo nusileisti į savo vidų, žino, kaip susitikti su Dievu ir kitu žmogumi. Priešingai, negebėjimas gyventi vidinio gyvenimo yra ir negebėjimas sukurti ir išgyventi tvirtų ir ilgalaikių santykių su Dievu ir kitais. Žinoma, vienatvė nėra pozityvi. Kai kurie atsiskyrimai, kaip kad saviizoliacija ar aplinkinių baimė. Tačiau tarp šių patologijų ir besaikio aktyvumo vienuma gali sukurti pusiausvyrą, harmoniją, stiprybę ir tvirtumą. Kiekvienas, kuris, kaip ir Pranciškus, apkabiną vienumą, yra Dievo valios paieškose, todėl negali ieškoti Jo slėpdamasis daugybėje, anonimiškai paskendęs minioje ar netgi dreifuodamas link solipsizmo, užsidarydamas savyje. Galbūt vienuma yra vienas didžiausių meilės Dievui, kitiems ir sau patiems ženklų.

Vienuma leidžia suvienyti savo paties širdį ir taip patirti vienybę su Dievu ir kitais. Kai vienuma veda mus į susitikimą su savimi, mums, krikščionims, tai tampa bendrystės su Viešpačiu vieta ir apsivalymu nuo nuolatinių susidūrimų su žmonėmis, kurie po kurio laiko ima kelti riziką tapti netyram. Komentuodamas Evangelijos pagal Joną 5 skyriaus 13 eilutę, šv. Augustinas paaiškina, kad žmogus Evangelijoje nežinojo, kas jį išgydė, nes Jėzus pasislėpė minioje. Yra sunku, – sako šventasis, – matyti Kristų minios viduryje. Taigi vienuma yra reikalinga. Jeigu siela yra dėmesinga, vienumoje Dievas leidžiasi būti matomas. Minioje yra sąmyšis. Taigi norint matyti Dievą, reikalinga tyla. Kita vertus vienuma yra meilės išbandymas. Krikščionys, kaip ir Jėzus, turi pripildyti vienumą malda, dvasine kova, Dievo valios ištyrimu ir Jo veido ieškojimu. Šv. Pranciškus buvo tikras mokytojas, buvęs tikruoju Kristaus apaštalu.

Iš tiesų Evangelijoje randame Kristų nuošaliose vietose besimeldžiantį ir siekiantį vienumos, kad išgyventų intymią bendrystę su Abba, Tėvu, ir pažintų Jo valią. Jis, gyvenęs visiškoje vienybėje su Dievu ir patyręs Jo apleidimą ant kryžiaus, primena krikščionims, kad vienuma yra bendrystės slėpinys. Maža to, tai mus moko, kad maksimali vienatvė, patirta ant kryžiaus, yra meilės slėpinys, nuostabiausias Tėvo meilės mums apsireiškimas, Dievo, kuris taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų (Jn 3, 16). Taigi nuostabiausias Jėzaus meilės žmonijai apsireiškimas yra tai, kad Jis pamilo mus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui.(Ef 5, 2).

Vakar dienos Evangelijoje girdėjome, kad jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi (Lk 9, 23). Šiuose žodžiuose randame krikščioniškojo gyvenimo santrauką, veidrodį Žodžio, kuriame mokinys turi pamatyti savo paties veidą. Mūsų, kaip krikščionių, gyvenimai privalo turėti Jėzaus bruožus, Sūnaus, nukryžiuoto iš meilės. Žiūrint į tą, kuris buvo pervertas, kryžius tampa priklausymo Dievui Kristuje ženklu. Nešti kasdienį kryžių reiškia prisiimti savo ligas; reiškia kasdien numirti sau dėl Kristaus; gyventi dėl Jo taip, kad galėtume ištarti: esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. (Gal 2, 19–20). Todėl šaukimės Stigmatizuotojo iš La Vernos užtarimo, kad Viešpats apdovanotų mus malone tvirtai Juo sekti, ir, susivieniję su Kristumi kančioje, būtume ir Jo prisikėlimo dalyviai.

Pagal José Rodríguezo Carballo OFM pamokslą parengė Monika Midverytė OFS