Kun. Albinas Pipiras. Broniaus Vertelkos nuotrauka

93-eji metai daugeliui atrodo jau daug. Ilgametis Pušaloto klebonas,  Pasvalio rajono Garbės pilietis kun. ALBINAS PIPIRAS mano kitaip. Garbingas dvasininkas, išsaugojęs neblogą atmintį, džiaugiasi kiekvieno sulaukto rytmečio saule ir už tai dėkoja Dievui. Pušaloto Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios altaristą kalbina Bronius Vertelka.

Amžiumi esate vienas seniausių ne tik Panevėžio vyskupijos, bet ir Lietuvos kunigų. Iš kur semiatės stiprybės, gal turite paslaptį, kurią neblogai būtų žinoti ir kitiems?

Nieko blogo nejaučiu, esu toks, kokiam ir lemta būti atėjus senatvei. Tris kartus skendau, kartą patekau į susišaudymą, bet kulkos manęs pasigailėjo. Pušalote užpuolę plėšikai galvoje paliko 11 kirvio žymių, kūne – 44 žaizdas. Pusę mėnesio tęsėsi komos būsena. Tada naktį į ligoninę buvo užėję du saugumiečiai, teiravosi mano palatos. Budri seselė nekviestus svečius išvijo, nes gal tie veikėjai būtų mane pasmaugę. Gyvenu šioje žemėje tik su Dievo pagalba ir malone.

Teigiama, kad medikai Lietuvoje yra labiausiai korumpuoti, bet, atvirai kalbant, be jų pagalbos ligai ir skausmui prispyrus, tikriausiai nė vienas neišsiverčia. Kokia, kunige, Jūsų nuomonė apie gydytojus, ar jie jau tokie blogi?

Asmeniškai nesu gydytojams davęs netgi po to, kai buvau žiauriai sumuštas. Patyrę Panevėžio gydytojai pastatė mane ant kojų ir pratęsė gyvenimą. Nė vienas nereikalavo kyšio. Pasveikęs padėkojau už išgelbėjimą nuo mirties, įteikiau saldainių dėžutę. Mano supratimu, tai – ne kyšis, bet padėkojimas už suteiktą gyvybę. Žmonės, patekę į ligoninę, stengiasi pinigų įsprausti prieš operaciją, manydami, kad gydytojas ją geriau atliks. Taigi ir patys kalti. Hipokrato priesaiką davęs medikas turi dirbti sąžiningai, už gaunamą atlyginimą.

Tačiau didi pinigų trauka, kartą paėmęs taip įklimpsi, jog pagundai nebeatsispirsi. Pasitaiko, kad ir tarp kunigų būna gobšuolių.

Tai – jokia paslaptis. Girdėti, kaip už laidotuves ar už sutuokimą kai kurie nustato mokestį. Bet juk turėtų būti auka už Mišias, aukoti turi tiek, kiek kas išgali. Žmonės ir taip sunkiai verčiasi. Turėjau atvejų, kai laidojau veltui, nors velionio giminės nebuvo vargšai. Sako, kad kunigui, jeigu jis pamilsta moterį, parapijiečiai dar atleidžia, bet gobšumo – niekada.

Drįstu paklausti, ar jūs esate toks turtingas?

Viskas, ką turiu, yra lyg mano ir ne mano, to į karstą nepasiimsiu. Jauniems kunigams rūpi turėti kuo naujesnį, kuo ištaigingesnį automobilį. Garaže laikau pakankamai geros būklės 1995 metų gamybos automobilį, tačiau jo vairuoti jau nebegaliu dėl silpno regėjimo. Bet knieti, juk sakoma, nors ant šluotos, bet važiuotas. 62 metus vairavau automobilį, važinėjau motociklu. Mano pensija nesiekia vidutinės, tačiau vien valgiui jos neišleidžiu. Pavalgyti prie stalo sėdu du kartus per dieną. Jeigu papildomai tenka svečiuose pasivaišinti, tai kitą dieną užkremtu tik apie 12 valandą.

69 metai esate kunigas, todėl noriu paklausti, ką manote apie kunigystės atsisakymą?

Mano supratimu, taip besielgiantys yra silpnavaliai. Nepateisinu nė vieno, šitaip padariusio. Juk ne vaikai, bet 24–25 metų jaunuoliai įšventinami į kunigus. Tokio amžiaus jau turi turėti užtektinai proto. Esu rekomendavęs 27 jaunuolius stoti į kunigų seminariją, bet perspėjau klausdamas, ar jie tvirtai apsisprendę, šeimą ar vienišiaus dalią renkasi? Vis girdžiu sakant, jog kunigėlį moteriškais apžavais suviliojo. Bet kalčiausias liks jis pats. Esu ne kartą patekęs į nepavydėtiną situaciją, kai buvau tikrai viliojamas, bet sugebėdavau kažkaip išsisukti. Štai sykį, vakarėjant, užsuko moteris. Sėdi, lūkuriuoja ir nieko konkretaus nesako. Aš dirbau tai, kas man reikalinga, viešniai didelio dėmesio neskyriau. Paskui sužinojau, kad ji jau penktas mėnuo nėščia. Gerai, kad svetimas tuo metu neužsuko. Būtų pagalvojęs, kad tarp mūsų – meilės romanas.

Kitų metų rugsėjo 25-ąją minėsite 70 metų kunigystės jubiliejų. Kodėl rinkotės tokį kelią?

Iš pradžių, būdamas jaunuolis, apie tai negalvojau, norėjau studijuoti inžinerinius mokslus arba teisę, bet tam buvo nepalankūs laikai. Vėliau ėmiau svarstyti apie kunigystę, bet tėvams apie tai neprasitardavau, nors patarnaudavau Skiemonių bažnyčioje. Atėjus laikui prisistatyti į kunigų seminariją, tėvo paprašiau pinigų kelionei. „Kokiai kelionei?“ – jis paklausė. Nepradžiugo motina ir seserys, sužinojusios, kad noriu būti kunigu, juk tada buvo uždaromos bažnyčios, suimami dvasininkai. Tuo metu seminarijoje buvo net 380 klierikų. Joje besimokančius atleisdavo nuo tarnybos sovietinėje kariuomenėje. Į kunigus tais metais įšventino apie 40 seminaristų. Dabar gyvi likome dviese – aš ir Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas Žemaitis.

Ar saugumiečiai bandė papirkti, siūlydami vos ne aukso kalnus?

Sykį atėjo į mūsų kambarį, kuriame gyveno septyni klierikai. Surinko pasus. Dviem liepė ruoštis. Vienas, vėliau grįžęs iš Rusijos, tapo kunigu, kito tolesnio likimo nežinau. Jau būnant kunigu ne kartą bandė užverbuoti. Tvirtai atsakiau: „Šito nebuvo ir nebus“. Sakiau, kad sovietų valdžią remiu tuo, kad tikinčiuosius raginu nevogti, sąžiningai darbuotis, negirtuokliauti. Tuo aš juos baisiai užpykdydavau. Buvau ramaus būdo, su jais nesiginčydavau, gal todėl išsisukdavau.

Gal buvote pažįstamas su arkivyskupu Teofiliumi Matulioniu, pernai paskelbtu Palaimintuoju. Juk abu esate abu iš to paties Anykščių krašto.

Nuo mano gimtojo Žaltiškių kaimo iki arkivyskupo gimtojo Kudoriškio vienkiemio –7 kilometrai. Kai mokiausi kunigų seminarijoje, jis ateidavo klausytis klierikų išpažinčių. Prisimenu jį buvus nuoširdų, atidų nuodėmklausį. Nereikalaudavo papildomai pasakyti, kokių dar nuodėmių esi padaręs. Ir aš to laikausi. Mano giminėje niekas nežinojo apie Teofilių Matulionį, nes jis daug metų buvo ištremtas iš Lietuvos. Kaip per rūką prisimenu, kada jis atvyko į Skiemonis. Tuomet lankiau pradžios mokyklą. Būdamas Rozalimo klebonu, nuvažiuodavau pas jį į Šeduvą išpažinties, bet artimesnės pažinties su juo neieškojau. Nesu iš landžiųjų. Netgi būdamas prie stalo daugiau klausau, nei pats kalbu. Šiaip jaučiu dvasinę giminystę su arkivyskupu. Yra su juo ir šiokie tokie tolimi giminystės ryšiai.

Broniaus Vertelkos nuotrauka

Dairausi po Jūsų būstą, matau arkivyskupo Juozapo Jono Skvirecko biustą, stebina knygų gausa lentynose, ant sienų – paveikslai. Turbūt neapsiriksiu pasakęs, kad esate meniškos sielos žmogus. Papasakokite apie savo pomėgius.

Turiu sukaupęs 35 fotoalbumus, juose – mano paties darytos nuotraukos. Fotografuoti ir nuotraukas daryti pamokė toks fotografas Gasiūnas iš Biržų, artimas Bažnyčiai žmogus. Už savo darbą neimdavau pinigų. Tai buvo širdžiai mielas užsiėmimas. Turiu apie 15 pašto ženklų, gautų iš 50 pasaulio šalių, albumų. Filatelija domėtis ėmiau dar mokydamasis pradžios mokykloje. Turiu sukaupęs apie 30 tūkstančių pašto ženklų kolekciją.

Mano asmeninėje bibliotekoje – maždaug 7 tūkstančiai knygų. Kurios patiko, perskaičiau. Meilę knygoms perėmiau iš mamos. Sako, ateityje knygas pakeis kompiuteriai, bet tai – kažkokia nesąmonė. Visų jų į kompiuterius nesukaišios, o ir jei ko reikės, nežinai, ar rasi. O knyga rankoje – kaip gyvas daiktas. Dabar knygos sunkiai įperkamos. Pasigendu istorinių, kaimo problemas gvildenančių.

Nemažai teko pakeliauti. Pažinau Ukrainą, Baltarusiją, Latviją. Lankydamasis Izraelyje išvaikščiojau Kristaus kelius, savo akimis mačiau, kaip žmonės gyvena Kanadoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Liuksemburge. Esu pasiuvęs bažnytinį arnotą, siūdavau bažnytines kamžas. Dirbdamas Rozalime turėjau 13 bičių kelmų. Gyvendamas Pušalote irgi bitininkavau. Moku daug ūkiškų darbų. Sodinau ar sėjau tai, kas reikalinga valgyti: bulves, svogūnus, morkas, burokėlius, agurkus.

O kas Jums gamina valgius?

Šeimininkės niekada neturėjau. Iš savo mamos išmokau daug ką pats pasigaminti. Namuose buvome keturi vyrai ir mama (seserys jau buvo ištekėjusios). Broliai daugiau buvo linkę prie ūkio, o aš padėdavau mamai. Taip išmokau kepti naminę duoną, sausainius, gaminti valgius.

Girdėjau, esate pripažintas auksavimo meistras. Kaip į šią meno sritį pavyko įsisukti?

Lankydamasis Vilniaus Aušros Vartų bažnyčioje, pamačiau, kaip auksuojama. Buvau tiek įžūlus, kad panorau ir aš išmokti. Įrodžiau, kad esu ne prastesnis už kitus. Visus Rozalimo, Joniškėlio, Pušaloto, Pumpėnų, Klovainių bažnyčių paveikslus restauravau, auksavau bažnyčių altorius bei kitus vertingus dalykus. Tai, ką gyvenime stengiausi išmokti, šiandien nespaudžia pečių, nėra našta. 

Kunigystę turbūt galima palyginti su kareivio tarnyba: nežinia, kur tave paskirs, kokias pareigas gausi. Kur teko Jums atlikti kunigo tarnystę?

Vabalninke – vienerius, Biržuose – šešerius, Ramygaloje – pustrečių, Rozalime – penkerius, o Pušalote – jau 54 metai.

Kas įsimintino išliko iš tų skirtingų vietų?

Bet kurioje vietoje palikau kažką gera. Pastačiau Ramygalos ir Rozalimo bažnyčių bokštus. Visą Ramygalos bažnyčios bokšto statybą užbaigėme per vasarą. Nuo žemės iki kryžiaus –72 metrai. Atliekamus darbus stengiausi įamžinti fotografijose. Ne kartą buvau užlipęs ir ant bokšto viršaus. Nuo ten matėsi 12 bažnyčių: Krekenavos, Naujamiesčio, visos trys Panevėžio, Vadoklių, Pagirių, Siesikų, Lėno ir Šilų, Uliūnų ir Ėriškių. Kryžius ant bokšto buvo maždaug 4 metrų aukščio. Jis siūbuoja ir į vieną, ir kitą pusę, nes nukristų. Teko užlipti ir ant kryžiaus. Apie tai, ką padariau naudingo tikintiesiems, esu aprašęs knygoje „Tikėjimu, meile, viltimi“.

Ilgiausiai, net 54 metus, dirbate Pušalote. Kuo jie Jums ypatingi?

Per šitiek metų neįgijau nei vieno priešo. Visi – draugai, neskirsčiau jų pagal tikėjimą. Pušaloto parapijoje labai geri, nuoširdūs žmonės. Tiek metų čia gyvendamas visus pažįstu. Čia kūriau Sąjūdį. Visas miestelis tada buvo pagautas jo skleidžiamų idėjų. Petys į petį, susikibę rankomis stovėjome ir Baltijos kelyje.

Ar tikėjotės, kad tokia Lietuva bus šiandien, kai bene milijonas jos žmonių išvažiavo laimės ieškoti užsieniuose?

Galvojome, kad žmonės gyvens geriau, tvarkysis taip, kad pasijustų laimingi. Deja, taip neįvyko. Į valdžią renkame tuos, kurie daugiau pažada. Patari balsuoti už krikščionis, tačiau daro priešingai. Bet čia jau kvepia politika, todėl savo minčių nebepratęsiu. Aptingo žmonės. Jeigu anksčiau bene kiekvienas kiemas Pušalote gyveno ūkiškai, dabar miestelyje teliko keturios karvės, pulkelis vištų.

Ką daryti, kad gyvenimas Lietuvoje pagerėtų?

Prieš rinkimus pažada kažką padaryti. Liežuvis minkštas, viską gali prižadėti. Aš sakydavau, kad pats nieko neduosiu, kadangi nieko neturiu. Gerovę turime kurti patys, savo rankomis, sunkiu darbu, o ne šnekomis. Kaip girdėjau, Pušalotas nuo Naujųjų mokslo metų nebeturės net pradinės mokyklos, miestelio vaikus išvežios po aplinkines.

Prisiminkite, koks buvo Jūsų gimtasis kaimas?

Manieji Žaltiškiai –2,5 kmnuo Skiemonių. Juose gyveno 387 žmonės, vien jaunimo buvo daugiau kaip 60. Kaimas turėjo savo teatrą, rodė spektaklius. Gavėnioje giedoti rinkdavosi vis kitoje sodyboje – taip apeidavo visą kaimą. Gegužinės pamaldos vykdavo mano tėvų namuose, aš joms vadovaudavau. Kai eidavome į bažnyčią, kelias būdavo pilnas žmonių. Keliai tuomet buvo prasti. Žaltiškių vyrai buvo balsingi. Kai uždainuodavo, jų balsai girdėdavosi už trijų kilometrų. Veiklūs buvo angelaičiai, pavasarininkai, veikė jaunųjų ūkininkų ratelis. Talkindavo vieni kitiems pjaudami ir kuldami rugius. Šeimos kūrėsi iš to paties kaimo. Jos buvo tvirtos, nebuvo gyvenančių susidėjus. Nebuvo, kad mergina turėtų vaiką. Nebuvo ir girtuoklių. Žaltiškių kaimo žmonės gyveno pagal Evangeliją, lankė bažnyčią.

O ar didelė buvo Jūsų šeima? Kas buvo tėvai?

Mama pagimdė 14 vaikų, bet pusė jų anksti mirė. Tuomet gydytojo paslaugos buvo brangios. Iš šešių išgyvenusių vaikų gyvas esu tik aš.

Tėvas vertėsi prekyba linais. Caro metais jis buvo Alantos seniūnas, pastatė mokyklą. Aš joje mokiausi penktoje ir šeštoje klasėse. Į mokyklą eidavau 7 kilometrus vienas. Tekdavo praeiti du ežerus. Tėvai buvo išnuomoję kambarėlį Alantoje, bet ten trumpai pagyvenau, nepatiko, labiau traukė namai.

Mama buvo beraštė, bet mokėjo skaityti spausdintas raides. Vakarais sulipdavome ant duonkepės krosnies ir prie žvakės šviesos mama mums skaitydavo. Tėvas išgyveno 86, mama – visą šimtą metų. Jiedu susipažino, kai mamai tebuvo treji metukai. Atsitiko taip, kad tėvas užsuko į tuos namus norėdamas supirkti linų. Pamatęs mažylę, tada lyg juokais pasakė, kad bus jo žmona. Tai išsipildė. Tėvas už mamą buvo 18 metų vyresnis.

Ar dažnai užsukate į gimtuosius Žaltiškius?

Smagu, kai tebėra tėvų sodyba. Dabar joje šeimininkauja mano dukterėčia su vyru. Kai važiuoju iš Anykščių Skiemonių link labai vingiuotu asfalto keliu, tarsi dingsta visos mano negalios, taip tampa miela širdžiai: užplūsta prisiminimai apie gimtąsias vietas, jose gyvenusias žmones. Nemažai pasaulio regėjau, bet tokio gražaus kaip Anykščių kraštas tikriausiai nemačiau. Leidžiantis nuokalnėn, kad vežimas arkliui kojų nedaužytų, tarp rato stipinų kišdavo pagalį.

Kaip gyveno anuo metu Žaltiškių kaimo žmonės?

Sunkiai. Paėmęs iš banko kreditą galėjai sulaukti varžytinių ir antstolio. Mūsų šeima gyveno skolon. Seseriai ištekant, reikėjo atiduoti pasogą. Broliai ir seserys eidavo užsidirbti į Aleknos dvarą, turėjusį80 hažemės. Beje, prisiminimus apie gimtuosius Žaltiškius žadu sudėti į knygą.

Gavę Nepriklausomybę, džiaugėmės turėdami lietuvišką pinigą litą, bet jį pakeitė euras. Kokią vertę turi jis?

Palyginus su litu, žymiai išaugo maisto produktų, ypač paslaugų, kainos. Euras žmones skurdina ir moraliai, ir dvasiškai. Norėdami padoriau gyventi, žmonės priversti emigruoti ir ten dirbti pačius juodžiausius darbus, kurių vietiniai iš tolo purtosi.

Kuo, kunige, šiuo metu esate užsiėmęs?

Turiu nemažai gėlių, reikia jas persodinti, palaistyti, žiemai pernešti į šiltesnę vietą. Seserims ištekėjus, gėlių auginimą aš perėmiau. Darželyje mano sukastos ir prižiūrimos klombos atrodydavo taip, kad praeivių akis džiugindavo. Dalyvavau jaunųjų ūkininkų ratelio veikloje, išmokau skiepyti obelaites. Eidamas į bažnyčią, būtinai rūtą, mėtą ar pražydusią gėlę nešdavausi. Širdžiai malonu darosi matant, kad mano kiemas – mažasis botanikos sodas. Visi medžiai mano rankomis sodinti. Aš nuolat dirbdavau, todėl jausdavausi laimingas.