Pixabay.com nuotrauka

Psichikos liga sergantis asmuo dėl fiziologinių sutrikimų jaučia neigiamus jausmus, kurie lemia jo pasaulėžiūrą ir gyvenimo būdą. Nors daugeliu gyvenimo momentų, išskyrus psichozę, asmuo gali adekvačiai įvertinti esamą situaciją, savo jausmų pasireiškimo įtakas, žmonių, su kuriais bendrauja, emocinę būseną ir mąstymo ypatumus, šis pažinimas ne visada suteikia ramybės potyrį, skatinantį vidinį harmoningumą.

Asmuo, atsainiai reaguodamas į ligos eigą, neatsižvelgdamas į pojūčių lydimus fiziologinius ir psichinius pasikeitimus, suardo dvasinę pusiausvyrą, išbalansuoja santykį su aplinka, savimi ir Dievu. Jis ima vengti artimesnio kontakto, dėl elgsenos pakitimų ir dėl to sukeliamų neigiamų reakcijų, aplinkiniai atsiriboja nuo emociškai žalojančios bendrystės su ligoniu. Sergantis asmuo, dėl kurio veiksmų išbalansuojami asmeniniai santykiai su šeimos nariais, draugais, darbo kolektyvu, atsiduria vienatvėje, todėl iškreiptai suvokia save ir aplinką.

Psichikos liga sergantis žmogus, pajutęs savyje vykstančius psichologinius pakitimus, privalo sąmoningai reaguoti į savo būseną. Atkreipdamas dėmesį į pasireiškiantį nervų išsekimą, kurio metu atsiranda psichosomatinių sutrikimų, ligonis turi galimybę medikamentiniu, psichoterapiniu būdu, psichologinės-dvasinės pusiausvyros atkūrimo formomis subalansuoti savo psichinę ir fizinę pusiausvyrą. Nors psichinis išsekimas formuoja suvokimą, turėdamas žinių, patirties, poreikių, interesų, asmuo gali prisiimti atsakomybę už savo ateitį bei kryptingai dirbti, siekdamas susigyventi su savo būsenomis ir taip jas stabilizuoti.

Dėl išsekimo nukenčia žmogaus motyvacija, todėl tokiam asmeniui reikalingas artimųjų palaikymas, kuris skleistų nefiktyvų pozityvumą, viltį, tikėjimą ir meilę. Psichikos liga sergančiam asmeniui patartina nuolat atsižvelgti į savo mintis, analizuoti jų pasireiškimo įtakas, išmokti jas priimti, bendradarbiauti su šeimos gydytoju, psichiatru, psichologu, dvasiniu palydėtoju, kurie profesionaliai suteikia reikiamą pagalbą susivokti savyje. Žmogus privalo susidaryti dienotvarkę – laiku eiti miegoti, reguliariai maitintis, skirti pakankamai laiko fiziniam aktyvumui palaikyti, poilsiui, gilinti savo žinias, domėtis savo liga ir sveikimo būdais.

Patartina apriboti išorinę, neigiamą informaciją, vengti sunkaus pobūdžio filmų, knygų, muzikos, meno, kompiuterinių žaidimų. Atsižvelgiant į savo organizmo reakcijas, saikingai vartoti alkoholį, dalyvauti pasilinksminimuose, žmonių susibūrimuose. Reikėtų dažniau būti gamtoje, dalyvauti meno parodose, spektakliuose. Ligonis privalo įsisąmoninti, jog kiti bendruomenės asmenys nėra priešiškai nusiteikę prieš jį, o įkyrios mintys apie grėsmę yra vidinio suvokimo darinys.

Nik Shuliahin/ unsplasho.com nuotrauka

Jeigu yra galimybė, asmuo turėtų dalyvauti grupinėse terapijose, kuriose sutikdamas žmonių, susiduriančių su panašaus pobūdžio problemomis, turi galimybę suvokti, jog jis nėra vienas, patiriantis tokias reakcijas. Esant atkritimo galimybei – gydytis stacionariu būdu. Asmuo turėtų domėtis veikla, kuri atitolintų mintis apie ligą ir duotų teigiamą rezultatą – teiktų džiaugsmą ir ramybės pojūtį.

Sergantysis turi pajusti, jog jis yra unikalus Dievo kūrinys, kuris, kaip ir visi, yra Jo mylimas ir turi savo tikslą. Suvokdamas, jog ir kiti nėra apsaugoti nuo nelaimių, nepasisekimų, rūpesčių, įvairių sunkumų, žmogus pajunta artumą ir rūpestį, kuris skatina jo meilės jausmą. Reikia nepamiršti šių akimirkų, kurios, nors ir trumpos, suartina visuomenės narius, įžvelgiant tikėjimo ir bendruomeniškumo principus. Rekomenduojama atsižvelgti į autoritetingų žmonių pastebėjimus, kaip atsiliepimą į požiūrio išraiškas ir veikseną. Stengtis kritiškai pažvelgti į save ir racionaliai apsvarstyti išgirstus pastebėjimus.

Nors kiekvienas žmogus kasdien patiria daugybę emocijų ir jos ne visos yra džiuginančios, pravartu įsisąmoninti, jog kiekviena diena yra duota kaip dovana, nepriklausomai nuo aplinkybių įtakos, kaip galimybė ją padaryti prasmingą. Esant „juodoms dienoms“ prisiminti džiaugsmingas akimirkas ir jų teikiamą privalumą, o esant šviesioms emocijoms, įsisąmoninti jų prasmę gyvenimo kokybei, kaip suvokimą apie tai, kas daro gyvenimą gražų.

Artimieji turi nepamiršti savęs, nes tik harmoningas žmogus gali suteikti tinkamą pagalbą sergantiesiems. Todėl privaloma neapleisti savo kasdienės veiklos, dalintis rūpesčiais su artimaisiais kaip pagalba vieno kitam, suvokti esamą situaciją kaip asmeninio augimo galimybę, nepasiduoti apatijai ir beprasmiškumui, išlaikyti viltį. Tikintis žmogus gali išgirsti jam skirtą Dievo planą, dalyvauti bendrame Dievo ir žmogaus plane. Žvelgdamas į artimą žmogų, jo transformaciją, privalo nepamiršti, jog tai, kas vyksta su sergančiu žmogumi per jo pasireiškiančius veiksmus, yra ne paties žmogaus tikroji veikla, bet ligos pasekmė. Nesusikoncentruoti ties neigiamomis reakcijomis, kurios paaštrina emocijų neadekvatumą, bet dėmesį orientuoti į tuos laimėjimus, kurie pasiekiami bendrystėje ir užtikrina sveikus žmogiškus santykius. Tik suvokdami pasaulį, žmogų ir save patį turime galimybę pasiekti darnos ir santykių kokybę.

Kuriant asmeninius santykius, būtina išsikalbėti ir išklausyti. Todėl reikia leisti sergančiajam išsakyti savo mintis bei pastebėjimus, neskubėti kritikuoti „neteisingo“ požiūrio, diskutuojant atrasti tinkamų sprendimų ir veikimo būdų. Priimti savo artimąjį, nežvelgiant į jį kaip į ligonį, bet matyti jį kaip mylimą žmogų.

Teksto autorius yra dvasinis konsultantas