Režisieriaus Artūro Areimos „Aklieji“. Tado Povilonio nuotrauka

Viskam nejautri, šalta XXI amžiaus žmonija, stačia galva nėrusi į virtualybę, narcisizmą ir apatiją – ar apie tokį pasaulį mes svajojome? Kodėl nuolat ko nors tikimės iš likimo, žvaigždžių, valdžios ar religijos, bet išsižadame šalia esančių žmonių? Kodėl nenorime praregėti?

Režisierius Artūras Areima. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Regis, kad apakome

Netrukus Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras pristatys pirmąją rudens sezono premjerą, spektaklį „Aklieji“. Tai kooprodukcija su Artūro Areimos teatru (AAT). Ne pirmąjį savo darbą panevėžiečiams pristatantis režisierius ir šį kartą kviečia ne vaikščioti vandens paviršiumi, bet nerti į tamsias patyrimo, katarsio gelmes.

Inspiruotas belgų dramaturgo Maurice'o Meterlinko, režisierius jau rugsėjo 21–22 dienomis stos į akistatą su aklumu – blogio ir egoizmo kodu.

Pagal portugalų rašytojo José Saramago romano motyvus paremtas spektaklis „Aklieji“ A. Areimos galvoje ėmė bręsti jau seniai.

„Užsimezgė labai artimas žmonių dialogas su skaitmeninėmis technologijomis. Mūsų pagrindinis partneris – ekranas: televizijos, telefono, kompiuterio“, – sako režisierius.

Jis įsitikinęs, kad skaitmeniniame pasaulyje informacijos kiekiai keičiasi šviesos greičiu ir minčių, informacijos absorbavimas bei fiksacija yra labai netvarus reiškinys. Anot jo, smegenys tokio duomenų srauto negali suklasifikuoti, todėl neretai imame nebevertinti esminių įvykių, prisijaukinome, pripratome prie žiaurumo. Tai, kas anksčiau vertė kūną eiti pagaugais, dabar nebeveikia tikslingai – susirgome vidiniu aklumu.

„Vyksta tam tikra disutopija, filosofinė apokalipsė. Norisi, kad imtumėme pamąstyti, kur link keliaujame ir kas bus, jeigu dar stipriau užsimerksime, pradėsime nebegirdėti ir nebejausti“, – patikina A. Areima.

Tad ir didžiausią dėmesį menininkas žada skirti šiandienos žmonėms, kurie dar nori ir gali pakeisti save, savo mąstymo kultūrą.

Režisierius nebijo teigti, kad kai kurie žiūrovai yra paprasčiausiai mirę ir jų pakeisti jam nepavyks – jie užsidarę praeityje.

„Kadaise buvo šienas, buvo Vaižgantas ir Žemaitė, bet tai nėra aukštos kultūros, intelektualios literatūros pavyzdžiai. Reikėtų nuo to pradėti tolti ir augti, žengti į pasaulio literatūrą“, – sako jis ir čia pat primena, kad puikus pavyzdys yra Nobelio premijos laureatas J. Saramago.

Anot A. Areimos, portugalo kūriniai yra nuostabūs, pažeidžiantys nusistovėjusius kanonus, paliečiantys biblinį siužetą.

„Jie priverčia žiūrėti kitaip, sąmoningai, o ne bukomis veršiuko akimis. Reikia suprasti, kad žmogiškiau gyventi būtina čia ir dabar, pasaulyje, o ne perspektyvoje į dangų.“

Režisieriaus Artūro Areimos „Aklieji“. Tado Povilonio nuotrauka
Režisieriaus Artūro Areimos „Aklieji“. Tado Povilonio nuotrauka

Užsimerkti prieš realybę

Premjerai besiruošiantis režisierius sako, kad „Aklieji“ šių dienų perspektyvoje yra absoliutus esamasis laikas. Pasak jo, spektaklis į tam tikrą retrospektyvą nukelia dėl tam tikrų interjero detalių. Pats pastatymas – šiuolaikinis, atitinkantis ne tik Lietuvos, bet ir Europos teatrų standartus.

„Bus proga Panevėžiui pasimatuoti, kiek dar yra atitolęs nuo visa to“, – drąsiai teigia kūrėjas.

Simbolikos ir metaforinio M. Maeterlincko veiksmo atsisakęs A. Areima jau nuo pat darbų pradžios į dramaturginę medžiagą įvedinėjo J. Saramago šiandienos ir filosofinį pamatą. Anot jo, romanas sužaidė savo jutiminiu svoriu – jį tereikėjo išgryninti, nušlifuoti, o Maeterlinckui būtų reikėję siūti ir įvilkti į šiandienos drabužį.

Pabandžius parašyti inscenizaciją ir aktoriams paskaičius tekstus, A. Areima sako supratęs, kad šis variantas bus artimesnis ir patiems aktoriams, ir žiūrovams. Valdžia, ministrai, kalėjimai, ligoninės – tai kalba apie šių dienų aktualijas.

„Į nieką neteks žiūrėti per didelį atstumą, nebus filosofijos, kuri mūsų negalėtų nepaliesti. O juk labai dažnai spektaklis būna metaforinis. Pasižiūrime kaip į gražų paveiksliuką, lyg supratome temą ir grįžę namo gyvename lyg niekur nieko“, – sako režisierius.

A. Areimai norisi, kad spektaklis paliestų ir sukrėstų kiekvieną. Kad apsilankymas teatre taptų savaitės diskusijų tema, apmąstymų vertu įvykiu. Kad kūne apsigyvenusi emocija pasiektų jautriausius saugiklius ir įvyktų esminių pokyčių.

„Nėra smagu matyti, kai žmogus bėga iš salės. Bet tai yra suprantama, jeigu nori būti ir toliau aklas, nematyti, kas vyksta aplink. Būna ir bėgančių iš jautrumo, nors būtent šie žmonės viską išgyvena. Dažniausiai bėga tie, kurie viską neigia ir yra įsitikinę, kad gyvenime ir taip daug šūdo. Jie ir yra akli. Pamatysime, kiek salėje yra tokių“, – teigė režisierius.

Režisieriaus Artūro Areimos „Aklieji“. Tado Povilonio nuotrauka
Režisieriaus Artūro Areimos „Aklieji“. Tado Povilonio nuotrauka
Režisieriaus Artūro Areimos „Aklieji“. Tado Povilonio nuotrauka

Išugdyti elitinį žiūrovą

Nors Aukštaitijos sostinėje A. Areima stato nebe pirmą kartą, save jis vis dar sako laikantis naujoku. Režisierius svarsto, kad nemažai menininkų išsigąsta mažo miesto etiketės, neva skurdžios kultūros.

„Yra baimė, kad mažesniame mieste nebūsi pastebėtas, bet manau, kad kurti galima bet kur. Svarbiausia sukurti gerą meninį darbą, tada tave žinos ir tame pačiame Paryžiuje“, – tvirtą savo nuomonę pabrėžia jis.

Jo akimis, Panevėžys ir Juozo Miltinio dramos teatras gali būti puiki menininkų rezidencija, nes Vilnius pasižymi kūrybinių erdvių stoka.

Spektaklyje „Aklieji“ bus galima išvysti beveik identišką aktorių trupės sudėtį, kaip ir praėjusiame vilniečio darbe „Pabudimas“.

Pasak A. Areimos, leistis į dar vieną kelionę – kur kas smagiau, kai jau nors kiek pažįsti aktorius, o jie pažįsta tave. Pati atranka, kaip sako jis, dažniausiai įvyksta intuityviai.

„Nesinori, kad kažkas stabdytų. Nemėgstu žmonių, kurie nemyli teatro, jame tinginiauja, nesiaukoja. Teatras yra auka – niekas kitur taip neatidavinėja savo organizmo beveik už dyką“, – sako jis.

Režisierius patikina, kad jam pavyko surinkti tokią aktorių komanda, kuri tapo vienalyte mase: nuoširdžiai žaidžiančia, kartu leidžiančia laiką ir po repeticijų. Menininkas pastebi, kad net ir pasibaigus darbams aktoriai neskuba namo, ir tai jį priverčia nuoširdžiai stebėtis.

„Seniai esu matęs tokius dalykus, ypač valstybiniuose teatruose. Dažniausiai visi nori namo, nes repeticijas laiko tik darbu. O čia žmonės nori kurti“, – prisipažįsta.

A. Areima pastebi, kad Panevėžio publika yra įnoringa, ne visuomet aiškiai pasakanti, kuo domisi.

„Susidaro vaizdas, kad labai maža dalis domisi teatru. Čia eina toji vadinamoji teatrali publika vien dėl to, kad užsivilktų kostiumėlį ir čežintų saldainių popierėlius“, – neslepia nusivylimo.

Vis dėlto drąsus ir iššūkių nevengiantis režisierius trokšta sužinoti, kiek dar žmonių gali atvesti į teatrą. Jam suprantama tai, kad yra tokių, kurie mėgsta lėkštą kūrybą, kiti – elitišką. Tad žiūrovų niekada nepavyks suvienyti.

Vilnietis sako nemanantis, kad ir šiame pastatyme sulauks vientisos, švarios žiūrovo pozicijos. Jo manymu, bus pasipiktinimo, bus ir paviršutiniškumo. 

„Teatras nebūtinai turi atrodyti elitiškai, kad išliktų elitas. Pastatymas gali būti „trash“ stiliaus, bet nešti elitinę mintį. Jis gali konkuruoti su europiniu teatru – tai yra visas grožis“, – sako.

Režisierius pastebi, kad kartais žmonės viską priima labai primityviai. Pamatę teatre kultivuojamą nuogumą jie nebegirdi pagrindinės idėjos. „Vadinasi, jų smegenys neabsorbuoja aukštesnių minčių. Tai kaip jiems reikėtų pateikti Fiodorą Dostojevskį ar postmodernistinę kultūrą?“ – retoriškai svarsto. 

Spektaklio „Aklieji“ premjera – rugsėjo 21, 22 dienomis Juozo Miltinio dramos teatre.