pixabay.com

Naujausi tyrimai atskleidžia, kad Lietuvoje tik 19 procentų vyrų teigiamai atsako į klausimą: „Ar skiriate bent valandą savo vaiko ar pagyvenusio šeimos nario priežiūrai?“ Nustatyta, kad vidutiniškai lietuviai vyrai savo tiesioginiam darbui ir namų priežiūrai skiria 55 valandas per savaitę, o moterys – 64. Vaikų priežiūrai moterys skiria gerokai daugiau laiko nei vyrai: šeimose, auginančiose vieną vaiką iki šešerių metų amžiaus, mama jo priežiūrai skiria 24,7 proc. daugiau laiko nei tėtis; šeimose, turinčiose du vaikus, kurių vienas dar nėra sulaukęs šešerių metų, mamos ir tėčio laiko, skiriamo vaiko priežiūrai, skirtumas išauga jau iki 25,6 proc. Šeimose, auginančiose tris vaikus, mama vaikų priežiūrai skiria 35,7 proc. daugiau laiko nei tėtis. 

Tokie duomenys buvo pateikti š. m. rugsėjo 17 d. Seime vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Neperleidžiamas tėvystės laikotarpis: ar Lietuva pasiruošusi pritaikyti Švedijos patirtį?“, kurią organizavo Seimo narės Monika Navickienė ir Rūta Miliūtė kartu su Švedijos Karalystės ambasada. Duomenis pateikusi Europos lyčių lygybės instituto vyresnioji analitikė dr. Jolanta Reingardė akcentavo kiekvieno vaiko teisę į abiejų tėvų globą ir priežiūrą. „Norint nepažeisti tėčio teisių į vaikų globą turėtume užtikrinti neperleidžiamos tėvystės atostogas. Globa iki šiol tradiciškai saistoma su moters paskirtimi. Moterys valdo valstybes, tarnauja kariuomenėje, laimi sporto varžybas, bet pakeisti vyrų požiūrį į vaikų priežiūrą ir ligonių ar senų žmonių globą pasirodė daug sunkesnis uždavinys“, – teigė ekspertė. 

KonferencijA „Neperleidžiamas tėvystės laikotarpis: ar Lietuva pasiruošusi pritaikyti Švedijos patirtį?“ Rasos Baškienės nuotrauka

Pasak dr. J. Reingardės, Lietuvoje, lyginant su Europos Sąjunga, kur kas daugiau moterų dirba visą darbo dieną, o po jos – dar vieną pamainą atidirba namuose. Laiko asmeniniams poreikiams – sportui, laisvalaikiui, gydymuisi – lieka labai mažai, arba jo nelieka išvis. Kenčia ir miegas – Lietuvos moterys miegui skiria mažiausiai laiko visoje ES. Apskaičiuojant lyčių lygybės indeksą tarp ES šalių, Lietuva kol kas užima kuklią 19-ąją vietą. Žemyn tempia dvi priežastys: nevienodas vyrų ir moterų atstovavimas, priimant sprendimus, ir nevienodas vyrų ir moterų įsitraukimas į vaikų ir neįgalių ar pagyvenusių šeimos narių priežiūrą. 

Švedijos ir Islandijos patirtis 

Kaip rodo Švedijos ir Islandijos patirtis, visuomenė laimi, kai į vaikų priežiūrą įsitraukia vis daugiau tėčių. Atsiranda pusiausvyra: moterys gali labiau atsiskleisti savo profesiniame gyvenime, auga jų pajamos, užtikrindamos didesnę pensiją ateityje, o vyrai atranda bendravimo su savo atžalomis džiaugsmą, nuo ko laimi jų pačių sveikata. 

Pasak Švedijos ambasadorės Lietuvoje Marijos Kristinos Lundkvist (Maria Christina Lundqvist), Švedijoje kone prieš pusę amžiaus pradėta kalbėti apie didesnį tėvų įsitraukimą į vaikų priežiūros rūpesčius. Iki tol ištekėjusios švedės mesdavo karjerą ir atsidėdavo šeimai. 1971 m. tuometis Švedijos premjeras Olafas Palmė (Sven Olof Joachim Palme), viešumoje pabrėžtinai rodydamasis su savo sūnumis, ne sykį yra pareiškęs: „Politikas, teigiantis, kad moterys daugiau laiko turi skirti vaikų priežiūrai, nei vyrai, vis dar tebėra akmens amžiuje.“ Šiuo metu Švedijoje jau yra tapę įprasta naudotis tėvystės atostogomis, ir nieko nebestebina tėčiai, su kūdikiais leidžiantys laiką kavinėse ar skveruose.

Tiek Islandija, tiek Švedija jau yra išbandžiusios ir patikrinusios neperleidžiamų vaiko priežiūros atostogų įtaką gimstamumui augti. Islandijoje nuo 2000 m. iki 2008 šis rodiklis augo: nuo 2,08 iki 2,40. Vėliau jis pradėjo mažėti – reikšmingą įtaką tam padarė užklupusi pasaulinė finansų krizė, ypač skaudžiai smogusi Islandijos ekonomikai. Pastebėta, kad vadinamosios išmokų „lubos“, kurios dėl Islandiją užklupusios krizės buvo žeminamos keletą kartų, turėjo didelę įtaką tėčių apsisprendimui naudotis tėvystės atostogomis. 

Vaikų priežiūra Lietuvoje 

Konferencijoje dalyvavęs Lietuvos socialinių reikalų ir darbo ministras Linas Kukuraitis pristatė Lietuvos suminius gimstamumo rodiklius – kiek vidutiniškai vaikų per savo gyvenimą pagimdo moteris – Lietuvoje: 1975 m. šis rodiklis buvo didžiausias – 2,18. Mažiausias jis buvo 2002 m. – 1,23. 2015 m. jis pasiekė 1,7, o 2016 ir 2017 m. vėl pradėjo mažėti. Augimą lėmė ilgiausios visoje ES apmokamos atostogos vaiko priežiūrai, tačiau akivaizdu, kad tokių priemonių jau nebepakanka. Šiuolaikinės jaunos moterys gimdo žymiai vėliau, nei jų mamos, ir jos linkusios pasverti, kiek tai kainuos. Sprendimą neretai nulemia vyrų bei moterų pasidalijimas vaikų priežiūros rūpesčiais.

Pasak ministro, „Sodros“ duomenimis, 2017 metais vaiko priežiūros išmokas gavo 33 tūkst. moterų ir 9,7 tūkst. vyrų. Nors vyrų, gaunančių vaiko priežiūros išmokas, skaičius nuosekliai auga, tačiau didžioji dalis jų išmokas gauna antraisiais vaiko priežiūros metais, kai galima ir dirbti, ir gauti 40 proc. kompensuojamo darbo užmokesčio dydžio išmoką. Tokiais atvejais vaiką prižiūrinti mama išeina iš darbo arba palieka jį auklių ar senelių globai. 

Europos Komisija pateikė siūlymą nustatyti neperleidžiamas vaiko priežiūros atostogas tiek moterims, tiek vyrams. Siūloma kiekvienam iš tėvų numatyti minimalų 4 mėnesių vaiko priežiūros atostogų laikotarpį, iš kurių bent 2 mėnesiai nebūtų perleidžiami. Tai neturėtų įtakos jau nustatytoms 12 ir 24 mėnesių apmokamoms vaiko priežiūros atostogoms Lietuvoje, tačiau tėčiai gautų oficialią galimybę 2 mėnesius pabūti su savo vaiku. 

Leisti šeimoms pačioms pasirinkti vaikų auginimo modelį 

„Palaikome neperleidžiamą tėvystės laikotarpį ir siūlome jį pradėti bent nuo 3 mėnesių. Jei jo metu tėčiai dirbtų, išmokos turėtų būti prarandamos. Būtų gerai turėti 3 mėnesių atostogas be vadinamųjų SODROS „lubų“, kadangi Lietuvos moterų pajamos 15 procentų mažesnės, nei vyrų“, – teigia Dovilė Burgienė, viena prieš pusantrų metų įsteigtos asociacijos „Lyderė“ steigėjų. Pasak jos, vaikų priežiūros struktūra dar toli gražu nėra ideali Lietuvoje, bet nereikėtų laukti sprendimų iš ES, o imtis patiems jas spręsti. Darbdavius gąsdina itin ilgos atostogos, tuo tarpu vaiko priežiūros paslaugų pasiūla menka. 

„Dauguma šeimų dar neuždirba tiek, kad galėtų legaliai samdyti auklę ir mokėti jai oficialų atlyginimą. Reikėtų leisti kurti privačius namų lopšelius, – siūlo D. Burgienė. – Išmokos nemažėtų, šeima už jas valstybei atsiskaitytų – kad išleidžia būtent vaiko priežiūrai. Mama ar tėtis dirbtų, mokėtų mokesčius, auklė ar lopšelis irgi dirbtų, o iš tėvų sumokamų mokesčių būtų finansuojamos tėvystės ar motinystės išmokos. Reikėtų leisti šeimoms pačioms rinktis, kokio modelio jos norėtų.“ Kita priemonė, vadinamosios „Keep in touch days“, darbdavių taikomos Jungtinėje Karalystėje ir Australijoje, padėtų tėvams neprarasti kvalifikacijos. Jie galėtų sugrįžti į darbą kad ir dešimčiai dienų, kurias apmokėtų darbdavys. „Lietuva, deja, vis dar yra 1971-uose metuose. Reikia daug pastangų pakeisti visuomenės požiūrį – ypač svarbu įtraukti verslo asociacijas į šį dialogą“, – sako D. Burgienė.