Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Lietuvoje sklando Lietuviško paso idėja. Ji skamba gražiai, bet ar tautiškai nusiteikę patriotai gerai patys suvokia, kas po ja slypi? Slypi keletas sovietinio mąstymo rudimentų. Visų pirma – tautiečių dalijimas į „gerus“ ir „blogus“. „Gerieji“ – tai pasiliekantys, „blogieji“ – išvažiuojantieji. Potencialiai kiekvienas „gerietis“ labai greitai gali tapti „bogiečiu“. Tada jam sakysime, kaip sakė vienas ūsuotas dėdė: „Važiuok sau, nepakeičiamų žmonių nėra.“ O sugrįžusius (kad ir iš nelaisvės) laikydavo „tautos priešais“ – išdavikais , juos ištremdavo arba sušaudydavo. Toliau  seka kitas rudimentas: jei tik tautiškai nusiteikę „patriotai“ galėtų, nuleistų geležinę uždangą. Emigracija baigtųsi. Lietuviškas pasas yra švelnesnė tos uždangos ir susidorojimo su „išdavikais“ forma. Nes mintis ta pati – neleisti išvažiuoti ir įkalintuosius auklėti „patriotais“.

Ne taip seniai gyvavo valstybė, tokiu metodu – neklausdama savo piliečių, nori jie to ar ne – versdama juos „savo liaudimi“, „patriotais“. Ir pavertė – kai kuriuos ne tik patriotais, bet ir fanatikais, visa širdimi nekenčiančiais tų, kurie gyvena „už sienos“. Valstybė spekuliavo patriotizmo jausmu, jėga vertė mylėti savo šalį, milijonus aukojo dėl abstrakčios idėjos: vardan kolektyvizacijos, dėl socializmo, dėl būsimos komunizmo pergalės visoje planetoje. Šis kraupus pavyzdys, kurį paliko istorija ir kuris mums žinomas ne tik iš istorijos vadovėlių, turėtų amžiams atgrasinti nuo minties restauruoti kažką panašaus.

Jei dabartinė mūsų valstybė, mūsų vyriausybės, mūsų pramoninkai ir verslininkai nesugebėjo ir nesugeba pasiūlyti visiems darbo, visiems norimų atlyginimų, ji neturi teisės žmonių sulaikyti bet kokia forma, deformuoti jų gyvenimų, juolab jų bausti. Žmogui svarbiausia ir brangiausia yra jo vienintelis ir negrąžinamas gyvenimas. Tai – metafizinė dovana, ir jokie politikai negali „pačios kilniausios“ idėjos vardan, netgi „vardan Lietuvos“ kėsintis į ją. Jei žmogus ar šeima galvoja, jog jų gyvenimas užsienyje bus kokybiškesnis (ir dauguma nesuklysta, kaip žinome), jie turi visišką teisę ir taip galvoti, ir tai pasirinkti. Pagaliau turi šią teisę, ilgą laiką, kaip žinome, neturėjo. Vadinti juos išdavikais, antipatriotais ar kitaip, reiškia jų nesuprasi: nesuprasti jų nostalgijos skausmo, jų vilties, jų gyvenimo vizijos laisvame pasaulyje (jam priklauso ir Lietuva, jei mes patys jos iš ten neišbrauksime).

Dviguba pilietybė padarytų šį išvažiavimo sugrįžimo (kraujo apytakos) procesą sklandesnį. Išvažiavusieji turi tvirtai žinoti, jog čia jie yra laukiami, kad Lietuva mokosi iš savo klaidų ir keičiasi.

Išvažiuojantieji ilgą laiką mokėjo didelę kainą už tą pasirinkimą – niekam išties nėra lengva išvažiuoti. Ir visiškai nereiškia, kad jų jausmai gimtinei susilpnėjo, apsisprendus išvažiuoti. Jie tik sustiprėjo. Ir visiškai nereiškia, kad tas žmogus ar šeima negrįš į gimtinę, kai nuspręs, jog jų gyvenimas sugrįžus bus kokybiškesnis. Ir daug emigravusiųjų jau sugrįžo, vedami tokios minties: investavo čia lėšas, visas užsienyje uždirbtas santaupas, tikėdamiesi čia susikurti verslą, įsitvirtinti, sukurti darbo vietų etc Bet sudegė – viską prarado. Ir vėl išvažiavo. Po to dar buvo, bet jau mažesnė banga, tokių „kvailelių“, kurie pakartojo šį procesą, t. y. sugrįžo antrą kartą, vėl investavo, galvodami, jog pasimokė iš praeities klaidų, kad „dabar“ bus viskas kitaip, tačiau Lietuvos biurokratinė mašina, silpna rinka ir kiti dalykai vėl juos „suvalgė“, vėl jie liko „kaip stovi“, tik praradę daugybę laiko ir pinigų, kurie ir užsienyje ant medžių neauga, trečia kartą nusivylę Lietuva vėl išvyko, prisiekinėdami sau niekada čia daugiau nekelti kojos.

Tačiau net ir šių žmonių (kiek jų yra, mūsų statistikai tikriausiai neįdomu, o gal koks Statistikos dokumentas ir renka duomenis, juos reiktų rinkti, nes tai yra mūsų istorija) širdyse Lietuva nėra mirus. Jei žmogus čia gimė, čia prabėgo jo vaikystė, tai Lietuvos jis niekad neužmirš, nes ji bus susijusi su jo gražiausia gyvenimo dalimi. To negalima nesuprasti, negalima pamiršti ir stengtis daryti taip, kad žmogui, lietuviui, durys į gimtinę visada būtų atviros. Dviguba pilietybė padarytų šį išvažiavimo sugrįžimo (kraujo apytakos) procesą sklandesnį. Išvažiavusieji turi tvirtai žinoti, jog čia jie yra laukiami, kad Lietuva mokosi iš savo klaidų ir keičiasi.

Tie, kurie niekad nebuvo išvažiavę, nėra niekuo geresni už išvažiavusiuosius. Jų patirtis yra galbūt netgi skurdesnė, žvilgsnis siauresnis, sovietinio mąstymo stereotipai gajesni. Jie neišvažiavo tik todėl, kad galbūt ėjo geras pereigas, sekėsi verslas, gal tiesiog bijojo. Tai, kad jie pasiliko, nėra jų nuopelnas. Dabar daug žmonių, netgi perkopusių penkias dešimtis, išvažiuoja tam, kad dešimt metų galėtų padirbti užsienyje ir užsidirbtų užsienietišką pensiją. Turbūt nepyksime ant jų, jog jie taip išsprendė savo pensijos klausimą, palengvindami mūsų SODRAI, kurios nemokumu jau dabar visi esame gąsdinami? Emigrantai, atsidūrę turtingiausiose pasaulio valstybėse, nebuvo našta Lietuvai ir nebus. Jie iš principo tokie būti negali. Tai žmonės savarankiškai susitvarkę savo gyvenimą, Lietuvai iš jų tik nauda – yra ir bus (apie emigracijos „dividendus“ jau esu rašęs).

Diskusija, kas geriau „Lietuviškas pasas ar dviguba pilietybė?“ yra beprasmiška.

Mums išsižadėti tų žmonių, mūsų tautiečių, kažkaip apriboti jų visavertiškumą Lietuvos atžvilgiu būtų klaida. Tai jau suvokiama, tai jau suvokta. 2010 metais Seime priimtas Pilietybės įstatymas (įsigaliojo nuo 2011 m. balandžio 1 d.), leidžiantis atstatyti buvusią Lietuvos Respublikos pilietybę visiems (iki trijų kartų) jos netekusiems iki 1990 metų kovo 11 dienos (tai liečia išeivius iš Lietuvos, nesvarbu, kokios tautybės ar pilietybės jie dabar būtų). Taip pat ir vaikams, gimusiems po minėtos datos (1990-03-11), jei nors vienas iš tėvų vaiko gimimo metu turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę „nesvarbu, ar vaikas gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje ar už jos ribų ir ar gimdamas įgijo kitos valstybės pilietybę, ar ne, laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais, įgijusiais Lietuvos Respublikos pilietybę gimstant“. Reikia tik kreiptis į atitinkamas institucijas ir parašyti prašymą. Įstatyme sakoma: „Jeigu vaikas atitinka šias sąlygas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo faktą ir šio vaiko ar jo teisėto atstovo prašymu išduoda Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį dokumentą.“

Koks tas dokumentas, aš nežinau, tačiau aišku, jog jau yra įteisintas dvigubos pilietybės faktiškas egzistavimas. Dešimtys tūkstančių jau yra pasinaudoję šia pataisa. Taigi lietuviško paso idėja, nors ir pateikta ir užregistruota Seime 2017 m. rugpjūčio 8 d., yra gerokai pavėlavusi. Traukinys jau nuvažiavęs. Ir galiu pasakyti ne „deja, jau nuvažiavęs“, bet „ačiū Dievui, jau nuvažiavęs“. Atšaukti šio įstatymo, kuris suteikia visas teises balsuoti ir dalyvauti rinkimuose, mes neapsijuokdami prieš save ir prieš pasaulį, nesukeldami tarptautinio skandalo jau negalime. To ir nereikia.

Diskusija, kas geriau „Lietuviškas pasas ar dviguba pilietybė?“ yra beprasmiška. Ji prasminga tik tiek, jog galbūt padės suvokti Lietuviško paso regresyvias intencijas ir padės apsispręsti referendume dėl dvigubos pilietybės, kuris reikalingas, pirma, kaip teisinis emigracijos fakto, kurio visai nereikia gėdytis, pripažinimas; antra, kaip patvirtinimas jau egzistuojančios pataisos; trečia, susigrąžinimas tų tautiečių, kurie ne dėl išorinio agresoriaus, bet laisva valia išvyko iš Lietuvos po 1991 m. kovo 11 d. ir galbūt jau yra tapę kitos valstybės piliečiais (tokių, beje, kaip sako nuojauta, nėra tiek jau daug). Dvigubos pilietybės įstatymas suvienodins visus emigrantus. Lietuviškas pasas, draudžiantis dalyvauti rinkimuose gyvenantiems kitoje valstybėje, būtų bausmė (kuriai neturime teisės, kaip minėjau) ne taip seniai emigravusiems ir jų pažeminimas kitų, gal net nemokančių lietuviškai, bet jau atstačiusių ar įgijusių pilietybę pagal minėtą įstatymą ir galinčių dalyvauti rinkimuose, piliečių atžvilgiu.

Dirbti „savo šalies labui“ galima ir gyvenant užsienyje. Pasaulis keičiasi, ir demokratinėse valstybėse, tarp kurių pagaliau ir mes esame, jis keičiasi į gerąją pusę. Jo dėmesio centre yra žmogus. 

Emigracija yra laikinas reiškinys. Mes patys šį procesą užvilkiname, nepakankamai sparčiai ekonomiškai stiprėdami, neskatindami daugiavaikių šeimų, nesistengdami kelti tolerancijos indekso, vis dar ieškome tautos priešų, skaldomės, kiekvieną nepritariantį savo pažiūroms laikome asmeniniu priešu, užuot vienijęsi, užuot matę kitame lietuvyje „tautos sąnarį“, pasiruošusį savo gebėjimus ir lėšas dovanoti savo tautai, skaldome savo įstatymus, nesugebame susitelkti ties esminiais strateginiais klausimais. Tačiau ateis laikas (mes visi galime pasistengti, kad jis ateitų kuo greičiau), emigracija baigsis, atotrūkis nuo Vakarų mažėja ir mažės, prasidės atvirkščias procesas. Žmonės, pagyvenę užsienyje, eis į politiką ir galbūt bus išrinkti (juk ligšioliniais rinkimais „vien savo terpėje“ negalime taip jau besąlygiškai didžiuotis), visiškai nebus suinteresuoti valdiškais pinigais, nesirgs kitomis iš praeities paveldėtomis ligomis, bet bus ištroškę daryti Lietuvai gera, gyvens Lietuvos idėja ir jai savanoriškai aukosis.

Nė vienas Kroatijos futbolininkas nežaidžia savo gimtosios šalies klube. Bet Kroatija, mažutė valstybė, pasaulio čempionate užėmė antrą vietą. Kroatija – jokia išimtis. Tik kelios finansiškai stipriausios šalys (3 ar 4) išlaiko savo žaidėjus, visos kitos juos išdalina. Danai, pavyzdžiui, taip pat nedidelė ir jokių trofėjų neturėjusi tauta, dar 1992 metais tapo Europos nugalėtojais, nors visi žaidėjai buvo suvažiavę ginti Danijos garbę iš užsienio klubų. Ar galėtume įsivaizduoti, jog jie galėjo būti pavadinti išdavikais, pasirinkusiais sotesnį kąsnį? Dirbti „savo šalies labui“ galima ir gyvenant užsienyje. Pasaulis keičiasi, ir demokratinėse valstybėse, tarp kurių pagaliau ir mes esame, jis keičiasi į gerąją pusę. Jo dėmesio centre yra žmogus. Tuo jos skiriasi nuo totalitarinių valstybių, kurių ideologijos centre yra idėja. Žmogus natūraliai nori realizuoti save pasaulyje, kuriame gyvena. Valstybė yra tik instrumentas, padedantis (imkime idealiausią atvejį) jam to siekti.

Ar žmogus išgarsės tik savo šalyje, ar ir pasaulyje (turbūt dėl to jis netaps mūsų akyse blogesnis), yra gana atsitiktinis dalykas – svarbu, kad žmogaus kūrybinės galios išsiskleistų, kad jis realizuotų savo žmogiškąjį pašaukimą. Mūsų valstybės reikalas skatinti atrasti šį pašaukimą, padėti suvokti, jog hedonistinis gyvenimas nėra tikrasis gyvenimas, jog jis nėra gyvenimo tikslas, nes neįprasmina žmogaus esmės. Tokio suvokimo ugdymas kartu bus ir patriotizmo ugdymas. O kiekviena tauta realizuoti save kaip tautą gali tik per individualius žmones, savo tautiečius. Dvigubos pilietybės įteisinimas tik padarys šį abipusio „bendradarbiavimo“ procesą sklandesnį, tai yra lietuvius daugiau lietuviais, o Lietuvą – įvairesnę, turtingesnę. Tie, kam Lietuvos pilietybė nebus reikalinga, dėl jos ir nesikreips. Bet atsiras ir tokių, kurie norės tapti lietuviais, nors gal bus gimę kitoje šalyje ir nemokės lietuviškai.   

Teksto autorius – humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotojas