Daugeliui jaunų žmonių kyla klausimas apie savo pašaukimą, gyvenimo kelio pasirinkimą ir jo paieškas. Jaunas brolis pranciškonas Casey Cole OFM pirmą kartą lietuviškai išleistoje knygoje „Pašaukimas. Kas nutinka pasakius Dievui „Taip“ atvirai pasakoja apie savo gyvenimą ir pašaukimą bei kelia aštrius klausimus: ką daryti, jeigu Bažnyčia ir bendruomenė pasirodo ne tokia, kokiai „pasirašiau“? Kas nutiks, jeigu pasišventęs Dievui beviltiškai įsimylėsiu? Ką reiškia gyventi evangeliniu neturtu ir būti mažesniuoju, jei priklausai privilegijuotųjų klasei?

Knygoje, sudarytoje iš entuziastingų tinklaraščio įrašų ir svarstymų, gilinamasi į problemas, bendras visiems, pasiryžusiems gyventi nuoširdų krikščionio gyvenimą.

Knygos autorius – Casey‘is Cole‘as OFM priklauso Mažesniųjų brolių (pranciškonų) ordinui. 2017 m. rugpjūčio mėn. davė amžinuosius vienuolio įžadus. Baigė religijos ir skurdo tyrimų studijas Furmano universitete, JAV. Šiuo metu studijuoja teologiją ir ruošiasi kunigystei.

Jūsų dėmesiui pateikiame knygos ištraukas.

Casey Cole OFM.

„Ką ketini daryti su savo gyvenimu?“ Daugeliui nėra labiau nerimą keliančio klausimo nei šis. Nors atsakymas į jį anksčiau reikšdavo tik tai, kaip užsidirbama pragyvenimui, ir nedaug pasakydavo apie žmogų, tačiau šiandienos pasaulyje jis gali nulemti viską. Socialinį statusą. Savivertę. Pasirinkimą dėl santuokos ir šeimos. Palikimą.

Tiek daug reikšmės teikiama vos keliems paprastiems apsisprendimams. Mačiau, kaip stresas žlugdo daug mano mokyklos ir koledžo draugų. Kai kurie priartėjo prie nervinio išsekimo begalvodami apie ateitį, kiti vien iš baimės apskritai vengė šio klausimo. Atrodė, virš jų galvų – apsiniaukęs dangus. Tik palikę vaikystės prieglobstį, jie tuoj pat turėjo apsispręsti dėl tolesnio gyvenimo: ką ketini su juo daryti, ir kada ketini pradėti? Reikia priimti sprendimus, ir juos reikia priimti dabar. Nesusimauk.

Aš tikrai nebuvau atsparus tokiam išorės spaudimui. Tiesą sakant, jį jaučiau, kai dar buvau labai jaunas. Vos dvylikos metų pradėjau galvoti, kokį koledžą turėčiau lankyti, penkiolikos ėmiau jaudintis, kokia karjera man tiktų, septyniolikos – apie vedybinį gyvenimą. Manęs laukė didžiuliai apsisprendimai. Nors žinojau, kad turiu šiek tiek laiko viskam perprasti, taip pat suvokiau, kad svarbiausias dalykas gyvenime – rasti galutinius ir nesikeičiančius atsakymus į šiuos klausimus. Kai tik suprasiu, ką noriu daryti su savo gyvenimu, – ir greitai, – viskas bus lengviau.

Galite įsivaizduoti didžiulį džiaugsmą, – ir dėl to mano istorija ganėtinai skiriasi nuo mano draugų, – kai aš dar būdamas jaunas iš tikrųjų atsakiau į šiuos klausimus. Dvidešimt vienerių, vos daugiau nei po metų intensyvaus pašaukimo tyrimo, nusprendžiau, kad praleisiu savo gyvenimą neturte, skaistybėje ir paklusnume pagal šv. Pranciškų Asyžietį, vyrų brolijoje, susitelkusioje į maldą, atsidavusioje Bažnyčios gyvenimui ir neturtingiesiems. Šis sprendimas nebuvo lengvas ar be padarinių, tačiau apsisprendęs jaučiausi ramus ir labiau užtikrintas nei kada nors anksčiau. O mano draugai praleido savo paskutinius koledžo metus nervindamiesi dėl ateities. Kai kurie jų dar ir šiandien tebesistengia išsiaiškinti, ką nori daryti su savo gyvenimu, o aš jau tada užtikrintai švenčiau pergalę: buvau nugalėtojas, įveikęs svarbiausią gyvenime užduotį. Dabar galėjau atsipalaiduoti. Vėliau žmonės dažnai man sakė: „Kaip nuostabu, kad tu toks jaunas ir jau žinai, ką nori daryti.“ Ir tikrai buvo nuostabu. Išbandymas, atrodė, buvo baigtas, klausimas atsakytas ir nustumtas į šalį. Dievas, kaip tuo metu tikėjau, kreipėsi į mane aiškiai ir galingai, kviesdamas mane tokiam gyvenimui, ir aš buvau ten, kur ir turėjau būti. Kiti sunkiai, varginamai ieškojo teisingo kelio, o mano pašaukimas buvo jau ištirtas.

Bent jau taip maniau.

Nors, be abejonės, žengiau didelį žingsnį ir buvau palaimintas, atradęs aiškią kryptį, kuria galėjau judėti, greitai suvokiau, kad ta didinga apsisprendimo, ką noriu daryti su savo gyvenimu, samprata visai nebuvo tokia stabili ar užtikrinanti, kaip man buvo įteigta. Aš priėmiau sprendimus, kurie išryškino mano gyvenimo galimybes, bet toli gražu nebuvau baigęs tirti savo pašaukimo. Kai tik apsipratau su vienu sprendimu, iškilo kitas. Tada dar kitas. Ir tada dar kitas. Pirmaisiais savo gyvenimo su broliais metais supratau, kad net jei prieš kelerius metus ir apsisprendžiau gyventi kaip brolis pranciškonas, tikrai nebaigiau aiškintis su Dievu, ką turiu daryti kiekvieną dieną.

[...]

Nors didieji gyvenimo pasirinkimai – išsilavinimas, profesija, santuokinė ir šeiminė padėtis – yra neabejotinai svarbūs apibrėžiant daugelį galimų ir negalimų dalykų, supratau, kad tai nėra vieninteliai sprendimai ir net nebūtinai patys svarbiausi. Taip dažnai keliame gyvenimo klausimus, kad pamirštame iš tikrųjų gyventi. Pusę laiko praleidžiame juos spręsdami, o pasirinkę laikomės įsikibę fakto, kad tai jau atlikta. Dievo valios tyrimas yra ne galutinis sprendimas, kurį reikia priimti ir judėti toliau, bet nuolatinis Dievo pagalbos prašymas kiekvieną dieną.

Ši mintis man buvo nuodugniai išaiškinta noviciate, kai, didelei mano draugų novicijų nuostabai, vienas iš ugdytojų pasakė visai mūsų grupei: „Jūs nesate pašaukti būti broliais pranciškonais.“

Tiems, kurie dar nebuvo tikri, ką jie „ketina daryti su savo gyvenimu“, kankinančio tyrimo išbandymo metu šie žodžiai galėjo pasirodyti kaip lauktas palengvėjimas. Šie žodžiai, ypač jei juos ištaria tas, kuris iš tikrųjų turi galios neleisti įstoti į pašvęstojo gyvenimo bendruomenę, ilgam tyrimo laikotarpiui gali suteikti daugiau aiškumo. Tiems iš mūsų, kurie jau laimingai apsisprendę prisijungti ir nebekamuojami abejonių bei daugiau nei metus gyvena ruošdamiesi tapti broliais, šie žodžiai nėra labai raminantys. „Jūs nesate pašaukti būti broliais pranciškonais, – pakartojo ugdytojas. – Nė vienas iš jūsų.“

Praėjus šokui, jis paaiškino, kad tai buvo dramatiškas būdas atkreipti dėmesį, o ne įsakymas susikrauti daiktus ir tuoj pat išvykti. Tai mus paguodė. Iš tikrųjų to brolio tikslas buvo mums priminti, kad esminis Dievo pašaukimas paprastas ir visiems bendras: „Viskas, kuo Dievas mus kviečia būti, tai Jėzaus Kristaus mokiniais. Nieko daugiau.“

Manau, per dažnai galvojame, kad Dievas turi ypatingą planą mūsų gyvenimui ir kad mūsų tikslas yra rasti tą vienintelį teisingą Dievo nutiestą kelią tarp daugybės neteisingų kelių. Yra tik vienas kelias, vienas „sielos draugas“, vienas profesinis pašaukimas, vienas gyvenimo būdas, malonus Dievui... ir mūsų vaidmuo yra paprasčiausiai išsiaiškinti ir pasirinkti jį vietoj kitų, menkesnių variantų, kurių Dievas mums nenori. To padarinys – nualiname save iki nervinių priepuolių dėl kiekvieno sprendimo, didelio ar mažo, ne dėl to, kad pirmiausia mums rūpi, kaip galime geriau tarnauti Dievui, bet dėl to, kad bijome, jog galbūt pasirinksime neteisingai ir gyvensime nevisavertiškai. Tai, kas dažnai pateikiama kaip į Dievą sutelktas procesas, Jo valios pažinimas neretai pasirodo esą stiprus susitelkimas į save: mums rūpi surasti tobulą kelią sau.

Savaime suprantama, pašaukimo tyrimui svarbu visai ne tai, ir jei šitaip galvojame, tada mūsų prielaida klaidinga. Žinoma, yra nesuskaičiuojama daugybė kelių, kurie malonūs Dievui, ir susidūrus su didžiaisiais gyvenimo apsisprendimais visuomet yra keli geri variantai. Nors vieni jų gali geriau derėti su mūsų asmenybe, gyvenimo būdu, viltimis, svajonėmis ir Bažnyčios poreikiais nei kiti (Dievui, be abejonės, rūpi net šie dalykai, nes jie susiję mumis), niekada negalime pamiršti, kad tai Dievo mintyse tėra smulkmenos. Pagaliau viskas, ko Dievas mums nori, – kad būtume Jėzaus Kristaus mokiniai. Ar yra tik vienas būdas tą pasiekti? Kaip rašiau viename mėgstamiausių, emociškai labiausiai sukrečiančių apmąstymų, supratau, kad ištikimai sekdami Dievu net panašūs žmonės gali nukeliauti skirtingomis kryptimis.