Vienas fariziejus užsiprašė Jėzų pietų. Atėjęs į fariziejaus namus, jis sėdo prie stalo. Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, patyrusi, kad jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir, priėjusi iš užpakalio prie jo kojų, verkdama ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu. 
    Tai matydamas, fariziejus, kuris buvo Jėzų pasikvietęs, samprotavo pats vienas: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, – kad ji nusidėjėlė!“ 
    O Jėzus prabilo: „Simonai, turiu tau ką pasakyti“. 
    Tas atsiliepė: „Sakyk, Mokytojau!“ 
    „Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas – penkiasdešimt. Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras labiau jį mylės?“ 
Simonas atsakė: „Manau, jog tasai, kuriam daugiau dovanota“. 
    Jėzus tarė: „Teisingai nusprendei“. Ir, atsisukęs į moterį, jis tarė Simonui: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus; tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji nuplovė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais. Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi mano kojų. Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. Todėl aš tau sakau: jai atleidžiamos jos gausios nuodėmės, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli“. 
    O jai tarė: „Atleidžiamos tau nuodėmės“. 
    Sėdintieji kartu už stalo pradėjo svarstyti: „Kas gi jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!“ 
    O jis tarė moteriai: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik sau rami!“

1 Kor 15, 1–11: Taip mes skelbiame, ir taip jūs įtikėjote

Ps 118, 1–2. 16ab–17. 28. P.: Dėkokite Viešpačiui, nes jisai geras.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Jacekas Paszenda SDB

Pakviesti Jėzų pas save į svečius. Tai didelė dovana. Mes ją gauname per Komuniją, kai atleidžiamos nuodėmės, maldoje. Kartais tai darome, kaip fariziejus iš Evangelijos. Sunku pasakyti, ar norėjo tiktai turėti pas save garsų mokytoją, ar ieškojo tiesos ir Dievo valios. Kartais Jį kviečiame iš karštos širdies. Vienas dalykas svarbus. Jėzus ateidamas atneša savo malones. Jas gavo ir fariziejus bei Jo svečiai: Jėzaus buvimo malonė, Jo žodis bei švelnus pamokymas, kuris kartu yra pakvietimas į atsivertimą, kvietimas pakeisti savo nuomonę ir papročius. Apdovanota yra ir moteris: gavo nuodėmių atleidimo ir atsivertimo malonę.

Visada verta kviesti Jėzų pas save! Pakvietimo rezultatas gali viršyti tai, ko laukiame. Korėjos Bažnyčios istorija ir jo kankiniai apie tai liudija, nes prasidėjo ne nuo misionierių atvykimo, kaip dažniausia būna, bet nuo Jėzaus pakvietimo. Patys žmonės išgirdę ir susidomėję pradėjo skaityti Šv. Raštą ir religinės knygas. Taip pažino Jėzų ir tikėjimą. Tada paprašė krikšto. Šv. Andriejus Kim Taegonas buvo pirmas Korėjos kunigas ir buvo nukankintas, netrukus po kunigystes šventimų. Nors kartu su juo buvo paskelbti šventaisiais 103 asmenys, iš viso Korėjoje buvo per 10 tūkst. kankinių dėl tikėjimo. Jų mirtis padrąsino ir kitus bei davė gerų vaisų.

Kviesdamas žmonės tapti Jo mokiniais, šiandien pasakytume – krikščionims Jėzus nežadėjo lengvo gyvenimo. „Kas nori eiti paskui mane, tepasiima savo kryžių...“ (plg. Lk 9, 22) Kaip ir Nataneliui Jis sako: „pamatysi ir daugiau...“ (plg. Jn 1, 50). Kviesdamas Jį pas save, į savo gyvenimą, pradedi kaip ir apaštalai, kaip ir šventieji ar šios dienos kankiniai gerą nuotykį.

Nežinai, kas tavęs laukia, bet žinai, kad Tau nepritrūks Jo malonės, Jis yra ir bus su Tavimi jau visada. Pakviesti Jį pas save, tai ne tik dalyvauti puotoje, bet priimti Jo pakvietimą atsiversti ir dalyvauti Jo puotoje, danguje. Dėl to jau šiandien dar kartą pakviesk Jį pas save, dar šiandien atsiversk, dar šiandien ruoškis ir džiaukis pakvietimu pas Jį. Jėzus nužengė į dangų paruošti mums vietos. Po to ateis ir mus pasiims, kad ir mes būtume ten, kur Jis (plg. Jn 14, 1–6).

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai