Vysk. Robert Barron Pasauliniame šeimų susitikime Dubline 2018 m. rugpjūtį

EPA nuotrauka

Los Andželo vyskupo augziliaro Roberto Barrono kalbos Pasaulio šeimų susitikimo metu Airijoje santrauka. Komentuodamas popiežiaus Pranciškaus apaštališkojo paraginimo „Amoris Laetitia“ (toliau AL) 7–9 skyrius, jis kalba apie šeimą kaip dorybių ugdymo ir tinkamo naudojimosi laisve mokyklą. Pirmą kalbos dalį rasite čia.

Lytiškumo ugdymas yra meilės ugdymas

Vatikano II susirinkimas Bažnyčią kvietė imtis lytiškumo ugdymo. Kadangi malonė remiasi prigimtimi, norėdami suprasti lytiškumo reiškinį, turime remtis kokiais tik galime mokslais – psichologija, biologija ir kt. Tačiau tikrasis lytiškumo ugdymas šiuos mokslus peržengia, nes pirmiausia tai yra meilės ugdymas.

Kas yra meilė? Norėčiau sugrįžti prie šv. Tomo Akviniečio, kuris yra mano herojus. Mylėti – tai kitam trokšti gero. Meilė nėra jausmas. Meilė nėra ir savęs mylėjimas per kitą asmenį – aš būsiu geras tau, kad tu būtum geras man – tai ne meilė, tai netiesioginis savanaudiškumas. Mylėti – tai užgniaužti viską įsiurbiančią juodąją savimylos skylę ir iš tikrųjų trokšti to, kas yra gera kitam. Tai yra dvasinio gyvenimo esmė: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35). Meilė yra mistinio gyvenimo viršūnė, todėl kaip ir visa kita gyvenime lytiškumas turi būti svarstomas meilės prieglobstyje. Juk lytiškumo tikslas galiausiai yra kitam trokšti gero.  

Beveik visa mus supanti kultūra skleidžia priešingą žinią – lytiniai santykiai skirti patenkinti save. Bet juk lytiškumo tikslas yra siekti kitam gero, lytiškumas mus kreipia savęs dovanojimo link. Jei šeima nustoja buvusi dorybių mokykla, šios nepakeičiamos pamokos taip ir neišmokstame.

Mano viena mėgstamiausių „Amoris Laetitia“ citatų yra apie kuklumo dorybę. Popiežius sako, jog kuklumas „yra prigimtinė asmens gynyba, sauganti jo vidų ir neleidžianti jam virsti grynu objektu“ (AL 282). Kuklumas – tai gynybos, galios priemonė, kai nesileidžiu paverčiamas objektu, kurį kitas galėtų vartoti. Lytiškumo tikslas nėra kito sudaiktinimas ir vartojimas, bet priešingai – tai savęs dovanojimas. Jei kalbėtume šiuolaikiškai, mes turime savo vaikus mokyti kuklumo kaip įgalinimo priemonės.

Unsplash.com nuotrauka

Mūsų laikais kalbant apie lytiškumą akcentuojamas apsisaugojimas – saugūs lytiniai santykiai. Vaikai matomi kaip grėsmė, nuo kurios turime būti apsaugoti. Argi ne komiškai skamba – „nuo vaikų grėsmės, gelbėk mus Viešpatie“. Bet problemiškas ir pats „saugaus“ sekso supratimas, lyg būtų įmanoma išvengti visų nenumatytų dalykų. Popiežius sako – tavo gyvenimas nesisuka vien apie tave, turi atsiduoti Dievo apvaizdai. Ir tai svarbu galvojant ne tik apie lytiškumą, bet ir apie kiekvieną mūsų gyvenimo sferą. Jei į gyvenimą žvelgsime vien pro „saugumo“ akinius, mes niekada nesileisime į moralinio gyvenimo nuotykį. Modernus įsikibimas į savo individualumo įtvirtinimą yra priešingas dorybingam gyvenimui, kuris paremtas nuotykiu. Tai meilės nuotykis – išėjimas iš savojo ego.

Mums, vakariečiams, įprasta manyti, jog galima pačiam viską nulemti – aš tai vadinu savikūros kultūra. Ši mintis yra kiekvieno paauglio galvoje – esu laisvas nuspręsti, koks esu, aš pats apibrėžiu savo gyvenimo vertybes. 1992 m. JAV Aukščiausiojo Teismo bylos Planned Parenthood v. Casey sprendime randame žadą atimantį teiginį: „Laisvės esmė yra nulemti savo gyvenimo, visatos ir egzistencijos prasmę.“ Tai yra Aukščiausiojo Teismo formuluotė – mano laisvė nulemia visa ko prasmę. Juk tai tas pat kaip vaikui duoti beisbolo lazdą ir, užuot paaiškinus žaidimo taisykles, sakyti – švaistykis su ja, kaip nori.

Laisvė kyla iš savo prigimties pažinimo, iš dorybingo gyvenimo, kuris šią prigimtį išskleidžia. Popiežius pabrėžia, jog svarbu priimti savo kūną tokį, koks jis buvo sukurtas, nes „viešpatavimo savo kūnui logika virsta kartais subtilia viešpatavimo kūrinijai logika“ (AL 285). „Norint pažinti save per susitikimą su kitu, kuris skirtingas nuo manęs, taip pat būtina branginti savo kūno moteriškumą ar vyriškumą“ (AL 285). Popiežius kritikuoja gender ideologiją, teigiančią, jog lytis yra individo apsisprendimas. Mes neturime tokios laisvės. Ši ideologija  neigia vyro ir moters prigimtinį skirtingumą bei abipusiškumą ir regi visuomenę be lytinių skirtumų. Popiežius perspėja: „Nenusidėkime noru pakeisti Kūrėją. Esame kūriniai, nesame visagaliai. Kūrinija yra pirma mūsų ir laikytina dovana“ (AL 56).

Carly Rae Hobbins/Unsplash.com nuotrauka

Pagrindinė savikūros kultūros problema yra ši – ji nuobodi: mano niekingi projektėliai, trumparegiški planai, siauros idėjos apie tai, ką gali mano laisvė. Laiške efeziečiams šv. Paulius sako, kad mumyse veikia jėga, galinti padaryti nepalyginti daugiau, negu mes prašome ar išmanome. Atsiduokime šiai jėgai – tai Šventoji Dvasia. Mes čia renkamės ne tarp laisvės ir varžančio įstatymo. Pasirinkimas yra tarp nuobodaus ir nuotykingo gyvenimo. Nuotykis prasideda, kai leidžiamės vedami už save aukštesnės tikrovės.

Santuokos ir šeimos dvasingumas 

Popiežius primena, kad Vatikano II susirinkimas, kalbėdamas apie pasauliečių apaštalavimą, pabrėžė iš šeimos gyvenimo kylantį dvasingumą. Anksčiau dvasingumas buvo asocijuojamas su dvasininkų ar vienuolių luomu. Vatikano II susirinkimas priminė, jog visi esame pašaukti į šventumą. Tad kaip vienuoliniams būdingas tam tikras dvasingumas, savitas dvasingumas kyla ir iš pasauliečių – santuokinio, šeimos gyvenimo. „Šiandien taip pat galime sakyti, kad santuokinės bendrystės šventovėje yra Trejybė“ (AL 314). Senovės Izraelyje šventykla buvo teisingo garbinimo vieta, į kurią kopia Viešpaties gentys, kad Jį pagarbintų (Ps 122). Popiežius Benediktas mums atskleidė šio žodžio prasmę: garbinimą žymi lotyniškas žodis ad-oratio – prisilietimas lūpomis į lūpas, iš meilės kylantis bučinys. Garbinti – tai susivienyti su Dievu, Jam pavesti savo veiksmus ir troškimus. Garbinimas parodo tai, kas tau yra brangiausia. Žmogų iš tiesų pažįstu, kai žinau, ką jis labiausiai vertina, nes savo gyvenimą styguojame pagal tai, kas mums svarbiausia.

Šventykla yra vieta, kurioje garbinamas Dievas, kur Jis laikomas aukščiausioje pagarboje. Tai vieta, kur Jam pavedamos mūsų mintys, kūnai ir sielos. Tad kas yra sveika santuoka? Sveika santuoka yra kaip šventykla, kaip teisingo garbinimo vieta, kur kiekvienas šeimos narys žvelgia ne į save ir net ne į kitus šeimos narius, bet kur visi kartu kreipiasi į Dievą. Garbingasis Fultonas Sheenas knygoje „Three to get married“ (liet. Santuokai reikia trijų) teigia, jog santuokai reikia nuotakos, jaunikio ir Dievo. Jis atskleidžia Aristotelio idėją, jog tvariai draugystei reikia, kad žmones jungtų juos abu pranokstantis gėris. Draugystė yra tvari, jei žmonės pamilsta ne tik vienas kitą, bet kartu pamilsta tiesą, Tėvynę, ar Dievą.

Cathopic.com nuotrauka

Jei sutuoktiniai įsimyli tik vienas kitą, tai gali išvirsti į abipusį tenkinimąsi vieno kitu. Jų santykiai sutvirtėja tik tuomet, kai jie kartu pamilsta Dievą. „Yra vienas momentas, kai poros meilė pasiekia maksimalią laisvę ir tampa sveikos autonomijos erdve, – būtent tada, kai kiekvienas atranda, kad kitas nėra jo nuosavybė, bet turi daug svarbesnį savininką – savo vienatinį Viešpatį“ (AL 230). Santykiai tampa tvirti, kai sutuoktiniai kartu garbina Dievą ir šeima tampa kaip šventykla.

Apie šeimą skaitydami Šventajame Rašte dažnai sutrinkame, nes ten nerandame mums būdingo sentimentalumo. Prisiminkime Haną, kuri rauda negalėdama pastoti ir Dievą maldauja kūdikio. Dievo malonės dėka jai gimsta Samuelis. Ką ji daro? Atjunkius Samuelį, Hana jį nuneša į šventyklą – grąžina Viešpačiui. Tai jos ašaromis išmelstas vaikas, ji neabejotinai prie šio kūdikio prisirišusi, bet ne tai buvo svarbiausia. Svarbiausia yra šio kūdikio ryšys su Dievu.

Kokia yra sveikos santuokos ir šeimos paslaptis? Kartu pamilti Dievą. Tik tuomet surasime sveiką autonomiją, tikrąją laisvę, tik tuomet šeima iš tikrųjų taps dorybių mokykla ir bus visą visuomenę sutvirtinančiu pamatu. Manau, jog šiandien mūsų visuomenei ir Bažnyčiai nėra svarbesnės užduoties.

Parengė Milda Vitkutė