Režisierius Gintaras Varnas. Julijos Kazancevaitės nuotrauka

Ar žinote Vilniuje istorinę vietą, kurioje kadaise veikė geto teatras? Ar žinote, kad po jo stogu paslėptas nuo visuomenės akių virė ištisas kultūrinis gyvenimas: buvo statomi dramos spektakliai, atliekamos dainos, šokiai, vykdavo džiazo vakarai, chorų ir simfoninio orkestro pasirodymai? 

„Vilniaus geto teatras – fenomenalus reiškinys. Šis teatras gali būti pavyzdys, švyturys dabartiniam Lietuvos teatrui, kuris kartais pasuka į pigias pramogėles“, – teigė režisierius GINTARAS VARNAS. Jo režisuoto spektaklio „Getas“ pagal Joshuos Sobolio pjesę premjera Nacionalinis Kauno dramos teatras drauge su teatru „Utopia“ rugsėjo 21, 22 ir 23 dienomis pradeda savo naująjį sezoną. 

Vidinis kiemas, jungiantis teatrą „Lėlė“ ir Valstybinį jaunimo teatrą. Patekti į jį galite pro pastarojo teatro tarnybinį įėjimą iš Karmelitų gatvės. Būtent čia, autentiškoje buvusio Vilniaus geto teatro vietoje, visai netoli kurios yra išlikusi ir vienintelė geto siena, režisierius G. Varnas bei spektaklio kūrėjai pristatė naująjį darbą. 

Lietuvių gėdos istorija šimtmečio akivaizdoje 

Vilniaus geto teatro istorija Nacionalinio Kauno dramos teatro kūrėjų dėka atgyja Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio ir Vilniaus geto 75-ųjų metinių akivaizdoje. Tik atskleidžia ne mūsų iškilios valstybės istorijos šviesą, bet jos šešėlius ir skaudulius.

Spektaklio sumanytojas, režisierius, dramaturgijos autorius G. Varnas, ryžęsis minint šimtmetį pažvelgti į skaudžią Lietuvos istorijos dalį, teigė: „O kada gi daugiau, jeigu ne per šimtmetį? Kada gi daugiau kalbėti apie tai, kad šimtmetis buvo ne vien rožių žiedlapiais klotas ir garsus pasiekimais, talentais, puikia Kauno tarpukario architektūra? Buvo ir baisių epizodų. Mintis, kad daugybė lietuvių prisidėjo prie Lietuvos žydų išnaikinimo, buvo gėdinga, slegianti. Ir supratau, kad reikia kurti spektaklį.“ 

Pjesės autorių J. Sobolį parašyti „Getą“ įkvėpė faktas, kaip tokioje kalėjimo aplinkoje – gete – nepaisant siaubingų sąlygų, galėjo susikurti toks šviesus reiškinys kaip teatras. Duona sielai. 

„Nors buvo besipriešinančiųjų jo atsiradimui ir sakančiųjų, kad teatras nekuriamas kapinėse, menininkams pavyko įtikinti jo reikalingumu, – apie pjesės priešistorę kalbėjo G. Varnas. – Kad žmogui reikia ne tik duonos, bet ir teatro.“ 

Pasak režisieriaus, J. Sobolio „Getas“ nėra dokumentinė pjesė – ji veikiau kvazidokumentinė, čia veikia ir konkrečių asmenų, ir tokių, kurie gyveno geto teatro kieme, bet yra ir sudėtinių personažų, sulipdytų iš kelių prototipų. 

Spektaklio „Getas“ režisierius Gintaras Varnas, aktorė Jovita Jankelaitytė, scenografas Gintaras Makarevičius. Bernardinai.lt nuotrauka

GINTARAS VARNAS: Jeigu nebūčiau susirgęs lietuvių gėda, J. Sobolio „Geto“ gal ir nebūčiau statęs. Kitaip sakant, J. Sobolio pjesė man buvo reikalinga kaip aiški, konkreti, įdomi, fenomenali geto teatro istorija. Šalia to turėjo atsirasti kitas kontekstas.

Spektaklyje – nieko išgalvota

Spektaklis „Getas“ ne tik paremtas J. Sobolio pjese, bet ir papildytas dokumentine, archyvine medžiaga. Būtent iš jos gimė antroji spetaklio tema, teigė režisierius G. Varnas. 

„Dėl jos ir kuriu šį spektaklį. Jeigu nebūčiau susirgęs lietuvių gėda, J. Sobolio „Geto“ gal ir nebūčiau statęs. Kitaip sakant, J. Sobolio pjesė man buvo reikalinga kaip aiški, konkreti, įdomi, fenomenali geto teatro istorija. Šalia to turėjo atsirasti kitas kontekstas, – pasakojo režisierius G. Varnas. – Man atrodo, antroji, lietuviškoji, pusė yra svarbesnė.“ 

Antroji spektaklio linija, pasak jo režisieriaus ir dramaturgo, sukurta iš užfiksuotų liudijimų žmonių, taip pat iš geto bibliotekos direktoriaus Hermano Kruko dienoraščių ištraukų. 

„Žydšaudžių istorijos visos nupasakotos bylose. Tik Daiva (spektaklio dramaturgė Daiva Čepauskaitė – aut. past.) jas surašė į savotiškus dialogus, – kalbėjo G. Varnas. – Spektaklyje – vien faktai, nieko neprigalvojome. Tiesą sakant, net nekilo noras tai daryti. Už tokią realybę, kokia buvo, geriau nesugalvosi.“ 

Pasak D. Čepauskaitės, iš pat pradžių buvo susitarta, kad nieko išgalvota nebus, kad viskas bus papasakota taip, kaip buvo iš tikrųjų. 

Scenografas: varžiau save

Nebe pirmą kartą režisieriaus G. Varno spektakliams scenografiją kuriantis Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Gintaras Makarevičius minėjo dėl opios, sudėtingos ir aštrios spektaklio temos kurdamas scenografiją negalėjęs padaryti klaidų: „Bet ne todėl, kad bijočiau sugadinti savo reputaciją – kad nesugadinčiau bendro darbo. Kurdamas scenografiją iš tiesų labai varžiau save. Įvaizdžiai, kuriuos pamatysite, atsirado labai atsargiai, permąstant daugybę dalykų.“ 

Taip pat, G. Makarevičiaus įsitikinimu, scenografijos kurti tam tikra prasme ir nereikėjo, tik atrasti subtilius įvaizdžius: „Mes esame teatre, realiame Kauno teatre, o J. Sobolio pjesėje – irgi teatras. Tarsi scenografija jau yra savaime.“ 

Julijos Kazancevaitės nuotrauka

FAINA KUKLIANSKY: Kas nori girdėti – tas girdi, kas nenori – tas negirdi. Tavo skausmas yra tavo skausmas. Suprasti svetimą skausmą yra labai sunku.

Gyva muzika ir autentiškos dainos

Spektakliui „Getas“ muziką kūręs kompozitorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Anatolijus Šenderovas tvirtino, kad jam dirbant su šiuo spektakliu buvo įdomūs tokie momentai, kaip tiesmukiškai muzika atvaizduoti, pavyzdžiui, žydšaudžius. Kita vertus – tokiai muzikai sukurti ir priešpriešą. Taip, pasak A. Šenderovo, atsirado ir gražios lietuviškos melodijos polifoninė tema. Spektaklyje skambančioms dainoms kompozitorius suteikė kamerinį skambėjimą. Išgirsime gyvai grojant styginių kvartetą ir akordeoną. 

„Gintaras Varnas yra režisierius, kuris nepaprastai jaučia muziką. Kartais jis nemuzikiniais terminais ištardavo kokią frazę, kuri mane iškart nuvesdavo reikiama linkme“, – sakė kompozitorius.

Nors kūrė muziką to paties pavadinimo filmui („Vilniaus getas“, režisierius Audrius Juzėnas, 2006 m.), kompozitorius akcentavo, kad šįkart spektaklio istorija bus visai kitokia: „Šis spektaklis yra pati tikriausia premjera, visai ne ta pjesė – ši bus aktualesnė, aštresnė, pavojingesnė“, – sakė A. Šenderovas. 

Atskleisti tiesą menu

Spektaklio pristatyme dalyvavusi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, konsultavusi šios premjeros kūrėjus, tvirtino, kad jai dažnai tenka aiškinti, kas iš tikrųjų įvyko karo metais, tik ne visi tai supranta ar nori suprasti. 

„Taip yra: kas nori girdėti – tas girdi, kas nenori – tas negirdi. Tavo skausmas yra tavo skausmas. Suprasti svetimą skausmą yra labai sunku, – tęsė ji. – Man atrodo, dabar mes pradėjome garsiai kalbėti apie tai, apie ką anksčiau nekalbėdavome – kad tai suprastų ir jaunimas, ir pagyvenę žmonės. Manau, menas yra tas teisingas kelias, kuris leidžia atskleisti tiesą iki galo.“