Keliaudamas Jėzus pamatė muitinėje sėdintį žmogų, vardu Matą, ir tarė jam: „Eik paskui mane!“ Šis atsikėlė ir nuėjo paskui jį. 
    Kai jis Mato namuose sėdosi prie vaišių stalo, ten susirinko daug muitininkų bei nusidėjėlių, kurie susėdo šalia Jėzaus ir jo mokinių. 
    Fariziejai, tai išvydę, ėmė priekaištauti jo mokiniams: „Kodėl jūsų Mokytojas valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?“ 
    Šitai girdėdamas, Jėzus atsiliepė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams. Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: 'Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos'. Aš ir atėjau kviesti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“. 

Ef 4, 1–7. 11–13: Jis paskyrė vienus apaštalais, kitus evangelistais

Ps 19, 2–3. 4–5. P.: Per visą žemę eina jų aidas.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Jacekas Paszenda SDB

Vienu iš dažnai kartojamų žodžių yra rūšiavimas, ir ne tik Lietuvoje, bet ir praktiškai visur – atliekų rūšiavimas. Rūšiavimas turi ilgą istoriją, kaip ir žmonija. Visada reikėjo atskirti gerą grūdą, maistą, gyvūną, daiktus nuo tokių, iš kurių buvo mažai naudos. Buvo ieškoma geresnės kokybės. Ir gerai. Geresnis įrankis, geresnis darbas, geresnis tarnas, geresnis vyras, žmona ar vaikas, geresnis mokslininkas, politikas, gydytojas ar mokytojas – tai nesibaigianti litanija.

Rūšiuojant ne tik pasirenkama, kas gera, bet ir atmetama, kas silpna, netobula. Čia būtų įmanoma vėl parašyti nesibaigiančią litaniją – supuvęs maistas, sulaužyti daiktai, nesutampantys elementai, netikslūs instrumentai, paskui prieinama prie invalidų, negimusių vaikų, pagyvenusių žmonių ir daug kitų. Jėzaus laikais irgi buvo tokių visuomenės atstumtųjų. Bet atkreipkime dėmesį, kad taip sulyginame žmogų su daiktu!

Ir dabar tai, nuo ko norėjau pradėti šį apmąstymą. Kaip aš džiaugiuosi ir dėkoju Dievui, ar Jis nėra toks, kaip mes! Jis atėjo pakelti, kas silpna, pagydyti, kas nesveika, atversti nusidėjėlius. Šios dienos pavyzdys – Matas, muitininkas, pasisavinantis ne savo daiktus, piktnaudžiautojas, kolaborantas su okupantais, išdavikas... O kiek būtų įmanoma dar rašyti. Bet Jėzui tai visai nesvarbu! Jis žiūri į mūsų širdį giliau ir nori pamatyti mūsų tikrąjį „aš“ – esame Dievo kūriniai, panašus į Jį, esame DIEVO VAIKAI! Tai Jam svarbu! Visa kita, kas pridengia Dievo vaikų garbę, laisvai galima atmesti, kad pasirodytų šedevras – gal jau senai pamirštas – Dievo atvaizdas mūsų gyvenimo gelmėse!

Taigi nors trūksta sveikatos, nors turiu savo silpnybių ir ydų, nesu geriausias, dariau klaidų, esu brolių apšmeižtas ir atmestas, tremtinys. Dievo akyse lieku labai brangus, mylimas, vertingas ir naudingas kaip Matas. Tai Geroji Naujiena! Tai man suteikia jėgų pamiršti, kas bloga, ir veržtis tobulumo viršūnės link, į kurias visi, ne tik Matas, esame pakviesti. Ir žinau, kad man Tavo malonės, Jėzau, kol Tavęs laikysiuosi, niekada nepritrūks!

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai