Rugsėjo 21 dieną Bažnyčia mini apaštalą ir evangelistą šv. Matą.

Prieš at­si­sa­ky­da­mas pi­ni­gų ir im­da­mas sek­ti Kris­tų, Ma­tas, ar­ba Le­vis, bu­vo mui­ti­nin­kas, mo­kes­čių rin­kė­jas – o ši pro­fe­si­ja tarp žy­dų bu­vo už­si­trau­ku­si ne­šlo­vę. Mo­kes­čių rin­kė­jas reiš­kė lu­pi­kau­to­jas, varg­šų krau­ge­rys, kau­pian­tis tur­tus uzur­pa­to­riui – Ro­mos im­pe­ra­to­riui. Tie, kas šiuo ama­tu už­si­ė­mė, re­tai iš­rei­ka­lau­da­vo pri­klau­san­čius pi­ni­gus tei­sė­tai, ne­pa­si­duo­da­mas go­du­mui, no­rui nu­vog­ti ir pra­tur­tė­ti. Iš tie­sų, kai Jė­zus pri­ėmė ki­to mui­ti­nin­ko – Za­chie­jaus – kvie­ti­mą pas jį pa­val­gy­ti, žmo­nės pa­si­pik­ti­nę ėmė mur­mė­ti: „Kaip gi! Jū­sų mo­ky­to­jas val­go su nu­si­dė­jė­liais ir mo­kes­čių rin­kė­jais!“

Ma­tas vie­ną die­ną sa­vo ke­ly­je ir­gi su­si­ti­ko su Jė­zu­mi. Ma­tas gy­ve­no Ka­far­nau­me – ne­la­bai di­de­lia­me, ta­čiau svar­bia­me mies­te­ly­je, ka­dan­gi jis bu­vo įsi­kū­ręs vi­sai ne­to­li ke­lio, ku­riuo daž­nai iš Si­ri­jos ke­liau­da­vo ka­ra­va­nai. Tad čia bu­vo įkur­tas mo­kes­čių rin­ki­mo punk­tas ir sto­vė­jo Ro­mos im­pe­ri­jos ka­rei­vių gar­ni­zo­nas. Tuo me­tu, kai Jė­zus pa­moks­lau­da­mas ke­lia­vo po Ti­be­ria­dos eže­ro pa­kran­tė­je esan­čius kai­mus, Ma­tas sė­dė­jo ant sa­vo suo­liu­ko ir su ne­sle­pia­mu pa­si­ten­ki­ni­mu iš ka­ra­va­nų šei­mi­nin­kų rin­ko ke­lio mo­kes­tį. Jį pa­ma­tęs, Jė­zus ta­rė: „Sek pas­kui ma­ne!“ Kaip ma­to­me iš Evan­ge­li­jos pa­sa­ko­ji­mo, Ma­tas į šį kvie­ti­mą at­sa­kė žai­biš­kai: „Šis at­si­kė­lė ir nu­ė­jo pas­kui jį.“ Jis vis­ką – są­ra­šus, ant­spau­dus, kap­še­lius su mo­ne­to­mis – pa­li­ko ten, gat­vė­je, ir su­ža­vė­tas nu­se­kė pas­kui šį dai­li­dę ir pa­moks­li­nin­ką iš Na­za­re­to.

Pra­ėjus maž­daug dvy­li­kai me­tų po Vieš­pa­ties mir­ties, Ma­tas, ke­tin­da­mas ke­liau­ti į mi­si­jas po ki­tas ša­lis, su­ma­nė už­ra­šy­ti tai, ką bu­vo ma­tęs ir gir­dė­jęs apie Vieš­pa­ties gy­ve­ni­mą, kad tai iš­lik­tų žy­dų ben­druo­me­nių, ku­rioms jis pats skel­bė Ge­rą­ją Nau­jie­ną, at­min­ty­je. Taip at­si­ra­do pir­mo­ji Evan­ge­li­ja. Ma­tas ra­šė ara­mė­jų – žy­dų liau­dies var­to­ja­ma – kal­ba.

Prie­šin­gai nei ki­ti evan­ge­lis­tai, ku­rie jį va­di­na Le­viu, jis la­biau mėgs­ta va­din­tis Ma­tu, mui­ti­nin­ku, t. y. lu­pi­kau­to­ju, kad, kaip ko­men­tuo­ja šv. Je­ro­ni­mas, „pa­ro­dy­tų, jog nie­kam, jei­gu jis at­si­ver­čia į ge­res­nį gy­ve­ni­mą, ne­rei­kia pra­ras­ti vil­ties bū­ti iš­gel­bė­tam“. Jo Evan­ge­li­ja bai­gia­si Pri­si­kė­lu­sio­jo žo­džiais: „Tad ei­ki­te ir pa­da­ry­ki­te ma­no mo­ki­niais vi­sų tau­tų žmo­nes, krikš­ty­da­mi juos var­dan Tė­vo, ir Sū­naus, ir Šven­to­sios Dva­sios, mo­ky­da­mi lai­ky­tis vis­ko, ką tik esu jums įsa­kęs. Ir štai aš esu su ju­mis per vi­sas die­nas iki pa­sau­lio pa­bai­gos.“

Pa­klus­da­mas šiam Vieš­pa­ties pa­lie­pi­mui, vie­ną die­ną jis ir pats iš­ke­lia­vo į mi­si­ją po Etio­pi­ją ir Per­si­ją ir, pa­sak kai ku­rių tra­di­ci­jų, ap­vai­ni­ka­vo sa­vo gy­ve­ni­mą kan­ki­nys­te, ar­ba, kaip tei­gia ki­tos, mi­rė na­tū­ra­lia mir­ti­mi. Jo re­lik­vi­jos, po įvai­rių ir ne vi­sa­da ra­šy­ti­niuo­se šal­ti­niuo­se už­fik­suo­tų/įam­žin­tų nuo­ty­kių pa­sie­kė Sa­ler­ną, kur gar­bi­na­mos ir da­bar.

Ištraukos iš Piero Lazzarin mažosios enciklopedijos „Naujoji Šventųjų Knyga“, Katalikų pasaulio leidiniai.