Evgenios Levin nuotrauka

Pranciškonės pasaulietės Monikos Midverytės liudijimas, skambėjęs Katedros aikštėje popiežiaus susitikimo su jaunimu metu. 

Garbė Jėzui Kristui. Mano vardas Monika, man 30 metų.

Tikėjimo dovaną gavau iš močiutės, kuri nuo pat mažumės išmokė mane maldų, melsdavosi kartu vakarais ir vesdavosi į bažnyčią. Močiutė buvo besąlygiškos Dievo meilės man atspindys, iki galo išlikusi ištikima tikėjimui, daug dėl Viešpaties paaukojusi ir šventai numirusi.

Tačiau pradžioje tikėjimas buvo vaikiškas, o Gyvąjį Jėzų susitikau jau vėliau, būdama septyniolikos. Tuo metu mano širdis buvo pilna skausmo ir neapykantos. Nuo vaikystės turėjau labai komplikuotą santykį su tėčiu, jis supykęs impulsyviai pakeldavo prieš mane ranką, trenkdavo per veidą, kas mane labai stipriai įžeisdavo ir pažemindavo, todėl bėgant metams susiformavo didelis priešiškumas.

Pykau ir ant mamos, kodėl su juo neišsiskiria, tačiau dar buvo mažytė sesuo, kuriai reikėjo tėvo. Finansiškai visada gyvenome ganėtinai sunkiai, o subankrutavus tėčio statybų firmai, pasidarė visai prastai. Tėvas bandė žudytis ir pradėjo stipriai išgėrinėti, o mama rinkdavo butelius ir nešdavo priduoti, kad mane, jau paauglę, ir sesutę išmaitintų. (Noriu padėkoti savo mamai už kasdienį pasiaukojimą, ačiū tau, mama.) Aš tuo tarpu negaudama pakankamai meilės šeimoje, bandžiau ją gauti kitoje aplinkoje, iš draugų. Norėdama patikti ir pritapti, bandžiau atitikti standartus, norėjau rengtis firminiais rūbais, pradėjau kompanijose vartoti alkoholį. Tačiau tai nepadovanojo tikrų draugų ir nepadarė manęs iš tiesų laimingos. Viduje tvenkėsi neapykanta, buvau net sukūrusi repo dainą, kurioje linkėjau tėvui mirties. Nusivylusi šeimos modeliu, linkau į feministines pažiūras, galvojau, kad būsiu karjeristė, nepriklausoma moteris.

Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka

Toje sunkioje situacijoje su mama nuėjome į pranciškonų parapiją. Joje pasitiko gyva bendruomenė, žmonės šypsojosi, o kunigai kalbėjo suprantamai, buvo betarpiški, todėl norėjosi ten pasilikti. Po truputį Dievas pradėjo belstis į mano širdį. Užsirašiau į jaunimo chorą ir tarnystę su neįgaliais vaikais. Per veiklą susipažinau su pranciškoniškuoju jaunimu ir įsijungiau į broliją. Tuo metu Viešpats pradėjo stipriai gydyti mano žaizdas, ypač per adoracijas, kuriose verkdavau iš džiaugsmo, kad Dievas mane myli. Taip pat dideliu lūžiu tapo išpažintis. Jau kurį laiką supratau, kad eidama tikėjimo keliu, negaliu neapkęsti savo tėčio. Vienas kunigas per išpažintį uždavė atgailą atsiprašyti tėčio už viską, ką esu blogo padariusi per 18 metų. Atgaila pasirodė keista – juk aš buvau auka, jaučiausi įskaudinta! Tačiau priėmiau iššūkį ir drąsinau save, kad įveiksiu šėtoną atlikdama šią užduotį. Grįžusi iš katalikiškos stovyklos, susikaupiau ir atsiprašiau tėčio.

Jis labai susijaudino, apsikabino mane ir pabučiavo. Nuo to laiko ledai pradėjo tirpti, kol visai išnyko. Ir nors po to jis tapo visiškai priklausomas nuo alkoholio, vogdavo iš mūsų pinigus ir visaip meluodavo, tačiau niekada nebejaučiau jam neapykantos, tik gailestį ir daug meldžiausi už jo atsivertimą ir pasveikimą. Prieš penkerius metus jis nusižudė. Neįsivaizduoju, kaip būčiau šiandien gyvenusi, jeigu iki jo mirties būčiau laikiusi širdyje pyktį. Tėvo savižudybė buvo smūgis, atrodė, jog bendros maldos su tikėjimo draugais nepasiekė tikslo, bet per dvasinius pokalbius atėjo aiškumas, kad jokia malda nenueina veltui ir kad galiu pasitikėti Dievo gailestingumu.

Žvelgdama iš perspektyvos matau, kokia svarbi mano tikėjimui buvo jaunimo bendruomenė. Net ir pažinusi Jėzų, viena vargiai būčiau atsilaikiusi. Tačiau atradau tikėjimo draugus, su kuriais kartu tarnavome, augome, glaudėmės vieni prie kitų. Nebereikėjo nieko vaidinti, niekam įtikti, Dievas parodė, kad materialinė gerovė ir firminiai ženklai yra niekis, kad tai tik daiktai, neatnešantys laimės ir nepripildantys širdies. Dievas išlaisvino iš noro būti karjeriste, atitikti standartus.                            

Dėkoju Dievui, kad Jis ištraukė mane iš tamsybių valdžios, iš liūdesio, pagiežos, į savo nuostabią šviesą. Visai kitaip pamačiau pasaulį, tapau laimingu žmogumi, nepaisant kintančių emocijų ar ateinančių išbandymų. Net sunkiais momentais, kai širdyje susitvenkia tamsūs debesys ir atrodo, jog Dievas miega, žinau, kad svarbiausia, jog Jėzus yra mano gyvenimo valtyje.