Rašytoja Janina Survilaitė.

Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Rašytojos JANINOS SURVILAITĖS tėvą sušaudė per jos gimtadienį. Pačią J. Survilaitę ir jos mamą buvo nutarta išvežti į Sibirą, laimei, išsisukti nuo šios, ne vienam mirtimi pasibaigusios kelionės, joms pavyko. Tačiau visa Janinos jaunystė buvo paženklinta bandito dukters etikete. 1990 metais išvykusi trumpam vizitui į Šveicariją, Janina, išgirdusi apie tragiškus Sausio 13-osios įvykius, pabūgo grįžti į gimtinę. Tuo metu likimas ruošė dar vieną staigmeną – naujus užgimusius jausmus ir kitokį gyvenimą Alpių kalnų šalyje.

Kodėl lietuvių kalbos mokytojos kelias, vos pakilus sovietinio režimo geležinei uždangai, iš Raseinių nusidriekė į Šveicariją?

Su Šveicarijos išeivijos emigrantu S. Vaitkevičiumi, kuris iš trečio Vilniaus universiteto Ekonominės teisės fakulteto kurso 1944 m. vasarą pasitraukė į Šveicariją, susirašinėjau apie penkerius metus. Mano tėvas Jonas Survila buvo jo mokytojas, todėl jis dėjo pastangas ištraukti mane iš sovietijos grandinių, tačiau režimas man buvo griežtas ir į kapitalistines šalis nė už ką neišleido. Tik suminkštėjus politikai, 1990 metais pagal S. Vaitkevičiaus asmeninį iškvietimą gavau iš Maskvos dviejų savaičių viešnagės vizą. Atvykusi į Šveicariją ištekėjau ir pasilikau visam laikui.

Prisiminkite, kaip sekėsi Jums integruotis į naują aplinką, kurį tada prieš 28-erius metus nuo sovietiniu raugu dar kvėpuojančios aplinkos labai skyrėsi? Juk dažnai tekdavo girdėti, kaip iš komunistinio bloko šalių piliečiai patekę į kapitalizmo rojų dažnai patirdavo kultūrinį šoką. Ar išgyvenote panašiais jausenas ir kas Jums buvo sunkiausia apsigyvenant kitoje šalyje?

Kaip sekėsi tyrinėti naują kapitalistinės šalies kontekstą išsakiau ne kartą interviu ir aprašiau knygose: „Alpių lietuviai“ ir „Pašnekesiai su Helvecija“. Šveicarijoje gyventojų buitis reguliuojama potvarkiais – instrukcijomis vadinamaisiais „vorschriften“(liet. taisyklės). Kai prie reikalavimų pripranti, gyventi tikrai nuostabu: klar und deutlich, kaip sako patys šveicarai. Nurodoma, kur, kada ir į kokį maišą privalai sudėti ir išmesti surūšiuotas šiukšles, kada ramybės laikas daugiabutyje ir kieme, kada niekam netrukdyti skambinant telefonu ar groti muzikos instrumentu, griežtai apibrėžta, kur ir kiek laiko gali pasistatyti automobilį, motociklą ar dviratį, kada gali kraustytis (išsikraustyti) į naują butą, kada įsijungti dulkių siurblį ar skalbimo mašiną ir t. t. Instrukcijoms turi griežtai paklusti ir prezidentas, ir profesorius, ir valytoja. Už paslaugas atsiskaitai tik gauta sąskaita ir sumoki banke. Pavyzdžiui, kai malonus dantų gydytojas, apie 1 val. paplušėjęs prie mano danties, man atsiuntė 300 Šveicarijos frankų sąskaitą, aš krūptelėjau. Mano kolegė šveicarė nusistebėjo mano nesusipratimu: „Žinoma, valytoja už valandą ima tik 30 frankų, bet juk ji tau danties nesutaisys?“ – pateikė logišką išvadą.

Patekus į tokį perteklinį įvairiausiomis gėrybėmis užtvindytą rojų kaip Šveicarija, aišku, kultūrinis šokas ištikdavo kiekviename žingsnyje.

Kaip reagavo vietiniai, sužinoję iš kokio krašto esate ir kaip keitėsi jų žinios apie Lietuvą, kai ši tapo ES nare ir jos vardas Vakaruose tapo garsesnis ir žinomesnis?

Aš atvykau dar iš Sovietų Sąjungos su sovietiniu pasu ir greitai pajutau, kad atvykusiems iš sovietijos gauti darbo neįmanoma, nes šveicarų darbdavių buvome charakterizuojami kaip bedieviai ateistai, tinginiai, alkoholikai ir vagys. Šveicarija nėra ES narė (su Briuseliu vadovaujasi dvišaliais susitarimais), bet vis tiek dabar viskas pasikeitė. Nuo 1997 metų Šveicarijoje pagal darbo sutartis su šeimomis įsidarbino ir tebegyvena 20 lietuvių, informatikos specialistų, kas metai pavyksta įsidarbinti ir kitų specialybių lietuviams. Dabar tikriausiai jau yra per 2000 tautiečių. Šveicarų šeimos nesiskundžia ir už šveicarų ištekėjusiomis, išsilavinusiomis lietuvaitėmis marčiomis.

Kas Jus stebina Šveicarijoje iki šiol ir prie ko jums veikiausiai taip ir nepavyko priprasti?

Stebina šveicarų tolerancija kitaip mąstančiam, kitaip apsirengusiam ar kitaip besielgiančiam. Stebina pozityvi nuotaika, nes neišgirsi jokių nusiskundimų, verkšlenimų. Nors šveicarui bus pablogėjusi sveikata, kamuos sielos skausmai ar nepritekliai, jis niekada nesiskųs, nes gerai žino, kad kalbasi ne su daktaru, ne su kunigu, ne su socialinės paramos tarnautoju ir ne su Kalėdų Seneliu. Gražu, kai sutikus pažįstamą, visada išgirsi: „Wie gehts?“ (liet. – Kaip tu?). To paties privalai paklausti irgi ir visada išgirsi: „Immer besser...“ (liet. – Viskas gerai).

Ko visai negalėčiau priimti nėra, nes viskas taip sureguliuota žmogui, tad nereikia jokių pastangų priprasti prie šveicariškos tvarkos.

Ištekėjau už lietuvio, Šveicarijos piliečio, išgyvenusio 50 metų emigracijoje ir puikiai išlaikiusio pilietybei gauti griežtą valstybinį egzaminą apie šalies politiką, ekonomiką, kultūrą, meną ir literatūrą, krašto geografiją, turizmą, žymiuosius šalies mokslininkus, išradėjus, Nobelio premijos laureatus ir t. t. Ištekėdama automatiškai gavau Šveicarijos pilietybę, todėl mano vyras visas savo žinias perdavė man. Šveicarijos išskirtinumai visose srityse stebina iki šiol. Šveicarijos konfederacija visus įstatymus priima referendumais (kokie turi būti sąmoningi piliečiai!), suklestėjusi kantonų savivalda. Šveicarija niekada nepritaptų prie ES, nes nepakęstų iš viršaus nuleistų įstatymų. Šveicaras gimęs laikytis Berno, o ne Briuselio „vorschriften“. (liet. taisyklių).

Visada malonu sulaukti svečių iš Lietuvos ir parodyti jiems pasakiškas Alpes. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kiek žinau, gyvendama Šveicarijoje pradėjote rašyti. Savo „sąskaitoje“ turite net 15 knygų. Jūsų prozoje stiprus kitos kultūros pažinimas ir gebėjimas labai tiksliai pateikti žmogaus istoriją, kuri , manau, remiasi Jūsų asmenine patirtimi ir išgyvenimais. Papasakokite apie šį šveicariškąjį kūrybos laikotarpį – pradžios mintį, nuo ko viskas prasidėjo.

Esu įsitikinusi, kad kiekvienas savo profesiją mylintis literatūros mokytojas visada svajoja pats parašyti bent vieną kūrinį.

Pergyvenau žiauraus sovietinio režimo metus, gerai žinojau savo vietą, 50 okupacijos metų buvo aišku, kad jokio kūrinio nuoširdžiai neparašysiu ir jokia leidykla manęs niekada nespausdins. Šveicarijoje atsivėrė kitas pasaulis ir kita pažintis su literatūra. Gausioje vyro namų bibliotekoje nepažinau nė pusės žymių lietuvių išeivių rašytojų kūrinių, nors esu baigusi Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. Keliolikos pasaulio išeivių parašytų knygų pirmuose puslapiuose puikavosi autorių autografai ir padėkos mano vyrui už finansinę paramą. Mano vyras buvo senbernis, neturėjo šeimos rūpesčių, dosniai rėmė vadinamąją išsivadavimo iš okupacijos Lietuvos bylą ir lietuviškų knygų leidybą.

Įnikusi iš eilės skaityti išeivių kūrinius negalėjau atsitraukti. Susidūrus su vakarietiška realybe išryškėjo pergyventos sistemos primesti kompleksai: žmogaus vertės, asmenybės, orumo, privatumo, sugebėjimų išprievartautas nuvertinimas. Atsivėrė visos sovietinės inteligentijos dvasinis bukumas ir dvasinis skurdas. Tikriausiai ir buvo tas lūžis ir paskata pačiai imtis plunksnos. Mano kūriniuose – išeivijos temos, kurios jaudina mano širdį, kurioms liksiu ištikima. Jaučiu malonumą vesti lygiavertį dialogą tarp skirtingų šalių: Lietuvos ir Šveicarijos. Galbūt tą dialogą palengvina tai, kad savo kūriniuose mažiau dėmesio skiriu materialinėms vertybėms, o daugiau žmogiškumui ir dvasingumui. Tokiomis vertybėmis apdovanoti ir mano Tėvynės piliečiai. Tik, kiek blogiau su valdžia.

Jūsų romanas „Vila Edelveisas“ ir dalis romano „Pašnekesiai su Helvecija“ tapo filmu „Edeno sodas“. Kaip kino režisierius A. Puipa atrado Jus ir kaip įvyko šios kūrybinės jungtuvės?

Su tokiu patyrusiu ekrano menininku kaip režisierius Algimantas Puipa pastangų nereikėjo. Literatūrinė medžiaga atrinkta ekranizacijai buvo abiejų detaliai aptarta. Abu šie mano kūriniai tiršti įvykiais, vaizdais, prasmingi veikėjų dialogai, daug ryškių likimų spalvų. Režisieriumi neabejojau ir tikėjau, jog išeis graži meninė literatūrinio kūrinio ir ekrano harmonija. A. Puipa ir jo asistentė prof. J. Lapinskaitė subtiliai prisilietė prie jautrių romanuose nutapytų žmogiškosios būties prasmingumo stygų. Nepriklausomai nuo tautybės ir statuso kiekvienam mirtingajam ateina valanda, kai tos dvasinės stygos ima virpėti, primindamos neišvengiamą akistatą su savo sąžine, išryškėja gyvenimo kely paliktų pėdsakų prasmė, kyla klausimas: „Kada gyvenimo kely pasijausti laimingam?“ Ypač tuos žmogiškųjų stygų virpėjimus talentingai perdavė vienas pagrindinių filmo herojų, aktorius Juozas Budraitis, sukūręs senelių namų profesoriaus vaidmenį.

Literatūrinę medžiagą režisierius A. Puipa perteikė originaliai, įtaigiai, todėl filmą lydėjo nuostabi sėkmė, žadėjusi net 8 nominacijas!

Labai sveikintinu režisieriaus mostu laikau tai, kad ilgai filmas buvo nemokamai rodomas daugelyje Lietuvos senjorų namų ir suteikė vargšams senukams daug malonumo.

Gavęs už pagrindinį vaidmenį apdovanojimą, J. Budraitis džiaugėsi: „Pagaliau sidabrinė gervelė atskrido ir į mano glėbį.“ Asmeninio archyvo nuotrauka

Gal galite papasakokite apie Šveicarijos lietuvius ir jų veiklą?

„Išeiviai“ ir „emigrantai“ šiandien turi kitas sąvokas, įgavusias skirtingas prasmes. Tauta geležinės uždangos padalinta į dvi dalis išreiškia skaudžiausią Lietuvos istorijos dalį, ir turėtų kiekvieną lietuvį jungti, tačiau ar taip yra?

Man dar teko laimė įsijausti į likimus senosios Šveicarijos lietuvių kartos, kuri Tėvynę paliko gelbėdami savo gyvybes, todėl vis mėginu lyginti aną dviejų tautos dalių neviltį, suprantu kaip lygiagrečiai galėtų vystytis tų dviejų pasaulių istorinės atminties procesas, nes abi tautos dalys atrodo tarsi gimusios būti vienybėje, būti vienas kito lygiaverčiais liudytojais ir išpažinėjais, bet taip nėra. Kodėl? Dar nepavyko atsakyti.

Labai malonu Vilniaus knygų mugėje susitikti savo žemietį raseiniškį rašytoją Eugenijų Ignatavičių. Asmeninio archyvo nuotrauka

1998–2006 metus, kai su senąja Šveicarijos išeivių karta atidžiai tvarkėme jų 1952-aisiais labai sudėtingomis pokario sąlygomis Šveicarijoje teisiškai įkurtos bendruomenės archyvus, kai seniesiems pageidaujant ir vadovaujant, bendruomenės istoriją guldžiau į knygą „Alpių lietuviai“, laikau prasmingiausiais savo gyvenimo metais. Tie metai, kai vadovavau Bendruomenės valdybai, buvo LB patys produktyviausi, nes savo vakarietiška patirtimi ir autoritetu pagelbėjo senoji karta.

Be tradicinių Vasario 16-osios paminėjimų, sukūrėme keletą iki šiol gyvuojančių gražių lietuviškų tradicijų. 2001-aisiais (po 50 metų!) atgaivinome „Šveicarijos lietuvių žinių“ laikraštį, ėmėme švęsti lietuviškas Joninių šventes, įkūrėme, vaikų tėvų išlaikomą, lietuvišką mokyklėlę, Advento šventę vaikams ir tėvams, PLB valdybai širdingai moraliai padedant, iškilmingai 2002 m. paminėjome Šveicarijos lietuvių bendruomenės (ŠLB) 50-mečio jubiliejų, įkūrėme lietuviškos knygos klubą, kurį švenčiant klubo dešimtmetį 2012 m. pasiūliau pavadinti Vakarų Europoje niekam negirdėtu „Knygnešio“ vardu tam, kad pagerbtume pasauliui iki šiol nežinomą skausmingą Tautai lietuviško rašto draudimo istoriją, atmintume išeivijos atsidavimą versti ir platinti „Katalikų kroniką“, remti tautinę ir religinę literatūrą visame pasaulyje.

Savo iniciatyva užrašiau daug senųjų išeivių prisiminimų, iš kurių keletas ŠLB 60-mečio proga publikuoti knygoje „Visada tolimi – niekada svetimi“, padariau su senąja karta keliolika interviu įrašų į CD. Knygoje „Mylėsi Lietuvą iš tolo“ užrašiau dr. V. Dargužo biografinius prisiminimus. Senosios kartos meilė Tėvynei, jų pilietiškumas, sąžiningumas gerbti praeitį, vadovaujantis Tėvynės ir išeivijos istorijos lobynais atskleidė tris žmogaus likimo atitikmenis: asmens, šeimos, tautos ir pasaulio žmonijos ŽMOGŲ. Atitikmenys veikė lyg Tėvynės šauklys, imperatyvas, raginęs matyti žmoguje žmoniškumą.

Mano ŠLB vadovavimo metais vienas po kito dėl senatvės negalavimų senukai išeiviai atsisakydavo bet kokių įsipareigojimų, o lygiagrečiai prisijungdavo naujai iš Lietuvos atvykę emigrantai, kuriems skirdavome naujas užduotis. Nelengvas buvo skirtingų kartų būrimasis po vienu lietuviškos Alpių LB stogu, tačiau prasmingas ir malonus. 2006 metais, norėdama labiau atsidėti savo kūrybinei veiklai, vadovavimo ŠLB atsisakiau.

Perėmus Bendruomenės vairą jauniesiems daug kas pasikeitė. Jaunieji neturi istorinės Tautos atminties, jų širdys nėra patyrusios to metafizinio netekčių gūdumo jausmo, kuris nuskaidrintų jų sielas, todėl nemoka įvertinti, kokią kainą ir vietą jų širdyje privalo užimti Lietuvos vardas. Nedaug turi žinių apie išeivijos veiklos istoriją ir sampratą. Nuo komjaunuoliško mentaliteto, siekiančio pigios karjeros rodyti primityvią aroganciją, tuščiavidurę puikybę, nuo jaunųjų kultūrinio neišprusimo kenčia ne tik Lietuva, ne tik naujosios pasaulio lietuvių bendruomenės, bet ir garbingos patriotiškos senųjų išeivijos bendruomenių veiklos istorijos, išsaugotos išeivių archyvuose. Senoji karta įskiepijo nuostatą iš Lietuvos jokios materialinės paramos nekaulyti. Absoliučiai niekam: nei mokyklėlėms, nes savo vaikus gimtosios kalbos privalo išmokyti pačios lietuvės motinos, nei knygų leidybai, nei renginiams, nes Šveicarijos emigrantai gauna dešimteriopai didesnius atlyginimus. Ta tradicija liko, kol neatėjo LB vadovauti naujieji. Jie dabar be Lietuvos paramos tiesiog neapseina.

Viduryje miesto įsikūręs Ciuricho ežeras savo krištoliniu vandeniu gydo kūną, sielą ir žadina įkvėpimą. Asmeninio archyvo nuotrauka

Senajai Šveicarijos išeivijai išėjus Anapilin, nuo naujų emigrantų ŠLB veiklos atsiribojo ir, nutarusios užsiimti pažangesne, prasmingesne Lietuvai veikla, įsisteigė dvi atskiros emigrantų organizacijos: Bazelio Šveicarijos – Lietuvos kultūros forumas ir Friburgo Informacinis politikos, ekonomikos, kultūros centras.

Mažas senosios ŠLB likutis, daugiariopai pasipildęs naujai atvykusiais emigrantais, (gal tik 10-oji dalis lietuvių, užsiregistravusių LR ambasadoje), vadovaujamas naujos pirmininkės, jau toli gražu neturi tų senųjų tikslų, kokius buvo pasiekusi ir jais didžiavosi senoji išeivija ir Lietuva.

Niekada nepamiršiu ilgamečio ŠLB nario, žymaus Vakarų Europos mokslininko-išradėjo biochemijos mokslų daktaro prof. A. Kušlio (keturis dešimtmečius Berno universitete studentams dėsčiusio anglų ir vokiečių kalbomis) man pasakytų žodžių: „Jaučiu, kaip negailestingai senstu, labai pablogėjo klausa, tačiau lietuviškai, kad ir negarsiai didžiulėje minioje kalbančius dar vis gerai išgirstu. Ar reikia didesnio stebuklo!?“

Ar nekyla minčių grįžti į Lietuvą?

Planas grįžti į Tėvynę virpa nuo pat pradžios apsigyvenus Šveicarijoje ir niekada nesikeitė. Tiktai niekas nežino, kada ir kokiu pavidalu. Gal tik pelenų urnoje?

Ko pasiilgstate iš Lietuvos?

Pasiilgstu lietuviškų literatūrinių vakarų Rašytojų sąjungos klube, Poezijos pavasarių, ramaus susikaupimo prie buvusių KGB rūmų, širdingai pasimeldžiant ten įamžintiems, okupantų nužudytiems Lietuvos laisvės kovų didvyriams.