Susirinkus gausiai miniai ir žmonėms dar skubant iš visų miestų pas Jėzų, jis bylojo palyginimu: „Sėjėjas išsirengė sėti javų. Jam sėjant, vieni grūdai nukrito pakelėje, buvo sumindžioti, ir dangaus sparnuočiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, bet jų daigai sudžiuvo, nes jiems trūko drėgmės. Dar kiti nukrito tarp erškėčių, ir tie, kartu išaugę, juos nusmelkė. O dar kiti nukrito į gerą žemę ir išaugę davė šimteriopą derlių“. 
    Tai papasakojęs, jis sušuko: „Kas turi ausis klausyti – teklauso!“ 
    Jo mokiniai paklausė, ką reiškiąs tasai palyginimas. 
    Jis atsakė: „Jums duota pažinti Dievo karalystės paslaptis, o kitiems jos skelbiamos palyginimais, kad 'regėdami nematytų ir girdėdami nesuprastų'. 
    Palyginimas štai ką reiškia: Sėkla yra Dievo žodis. Pakelėje – tai tie, kurie klausosi, paskui ateina velnias ir atima žodį iš jų širdies, kad jie netikėtų ir nebūtų išgelbėti. Ant uolų – tie, kurie, išgirdę žodį, su džiaugsmu jį priima, bet neturi šaknų: jie tiki ligi laiko, o gundymo metu pasitraukia. Kas krito tarp erškėčių,– tai tie, kurie išgirdo, bet tolyn eidami, yra nustelbiami rūpesčių, turtų ir gyvenimo malonumų ir neduoda vaisiaus. 
    Nukritusi į gerą žemę sėkla – tai tie, kurie klauso žodžio, išsaugo jį geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu“.

1 Kor 15, 35–37. 42–49: Sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis

Ps 56, 10. 11–12. 13–14. P.: Vaikščiosiu akivaizdoj Dievo, turėdamas gyvenimo šviesą.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Jacekas Paszenda SDB

Prisimenu vieną mano dėdės kunigo saleziečio misionieriaus Venesueloje pasakojimą. Vienos šventės metu (neprisimenu, kokia proga) aukštai pakabindavo didelį maišą saldainių, pasirinkdavo vieną vaiką ar jaunuolį, užrišdavo jam akis, kad laikydamas savo rankose ilgą lazdą galėtų nutrenkti ar išplėšti maišą. Kiti vaikai garsai rėkdami iš džiaugsmo gaudavo saldainių. Primenu šią istoriją, nes šios dienos Evangelijoje žemė, ant kuriuos krenta grūdai, esu aš ir galvoju, kiek grūdų sugebėčiau pagauti ir kiek duotų derliaus... O gal dar reikėtų pasilenkti ir surinkti tai, kas išbyrėjo pro pirštus...

Taip iš tikrųjų yra. Dievas nuolat barsto savo Žodį, savo malonę, ir apsčiai barsto, nesigaili. Dažniausiai to nematome ir nesinori netgi pasilenkti ir ieškoti to, ką pražiopsojome, kas nukrito šalia. Jis barsto dar intensyviau negu Jėzaus laikais, nes turime visur bažnyčias ar kunigus, Šventasis Raštas pasiekiamas visur, netgi internete ar mobiliajame telefone. Bet vis dėlto daug Dievo malonės grūdų krenta pro šalį. Čia galima ir pagalvoti apie tai, kas iš viso krenta į mano širdies žemę? Kokie tie grūdai? Ar jie yra renkami visur, netgi ten, kur nereikia? Nesutinki? Pasakyk, kokie grūdai krenta, arba kokius pats surenki žiūrėdamas televizorių, kaip naudoji internetą ar savo laisvalaikį, ką skaitai ir apie ką kalbi? Nors tiek. Kai atsakysi, pamatysi, jog nekeista, kad, pasak Evangelijos, trūksta vandens, grūdai yra sumindžioti arba pabirę tarp erškėčių.

Jėzus mane šiandien kviečia, šaukia, kad tapčiau gera dirva. Ir turiu skubėti, sukaupti visas savo jėgas, kaip sako šv. Paulius. Laikas trumpas. Noriu tarp visos informacijos ieškoti ir Dievo Žodžio kasdien nors po truputį ir Jo, ar teigiamomis informacijomis dalintis, kur tik įmanoma. Noriu įsiminti Jo Žodį, apmąstyti Jį ir gyventi pagal Jį kasdien. Noriu dažnai atverti savo širdį Jo malonei. Jėzau, pridėk man tikėjimo ir ištvermės. Būk šalia, pasitikiu Tavimi.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai