Poetas Rimvydas Stankevičius. Butauto Barausko / BFL nuotrauka

Knygos turėtų būti rašomos tam, kad žmogui būtų

lengviau gyvent.

Ne pasipuikavimui, ne tam, kad apstulbintų, žavėtų,

kerėtų.

Ne tam, kad „talentas visu grožiu atsiskleistų“…

Knygos rašomos todėl, kad žmogaus gyvenimas pernelyg

sunkus yra.

Sigitas Geda

„Valhala“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 m.) nėra nauja Rimvydo Stankevičiaus poezijos knyga. Atskiros jos dalys jau kiek anksčiau pavirto į poezijos kūnus – „Laužiu antspaudą“ (2008 m.), „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ (2010 m.) ir „Ryšys su vadaviete“ (2012 m.). Šios trys knygos, paties poeto pavadintos trilogija, pagaliau nugulė po vienu „Valhalos“ viršeliu (dail. Deimantė Rybakovienė).

Kalbant, ypač rašant apie R. Stankevičiaus poeziją, norisi nesuvaržyti, neįrėminti, nesupaprastinti, nesubanalinti autoriaus tekstų. Tačiau kaip žodžiais nusakyti būsenas, į kurias esi vedamas? Kokius žodžius rasti jau parašytiems žodžiams? Galbūt apie tokią poeziją reikia tylėti? Visuomet jautiesi tarsi bejėgis ir beginklis prieš R. Stankevičiaus atvirumą. Juk turėtų būti atvirkščiai.

Šiek tiek keista versti naujai senos „Valhalos“ puslapius. Visi eilėraščiai, sakytum, išskaitysi, išpasakoti, išgyventi. Truputį keista žiūrėti į jau matytas, bet tarsi dar nepažintas eilėraščių eilutes. Ir tai ne dėl įpročio. Dabar, kai šie trys tekstiniai kūnai pavirto į vieną, atrodo, kad pasikeitė ir jų prasminiai akcentai, poetinis tūris, išryškėjo struktūriniai skirtumai bei savotiškai persibraižė trilogiją vienijančios gijos.

„Laužiu antspaudą“ buvo kūrybinis R. Stankevičiaus proveržis, savotiškas bandymas išsilaisvinti iš autoritetų ir įtakų, surasti teminę kryptį, išlaikyti minties vientisumą, apmąstyti asmeninę patirtį per kalbą, rimą, ritmą, garsą. Taip radosi poezijos knyga „Laužiu antspaudą“, priminusi pokalbius su anapusiniu pasauliu, užrašus iš ten, kur, anot paties autoriaus, „nė sykio nebuvo užklydęs Dantė“1.

Dialogą su mirtimi R. Stankevičius mezga aprašydamas nepažįstamą erdvę, joje atsidūrusiajam kylančius vaizdinius, atmosferą, kvapą ir garsus, subjekto būsenas, susidūrimus ir virsmus. Bandymai patirti mirtį gyvam ir ją aprašyti virsta pokalbiu su mirusiaisiais, liudijimų ir liudininkų paieškomis.

Sąmoningas skverbimasis į anapusybę poetą palieka tarpinėje būsenoje, kur net probėgšmais pasivaidenantis lipšnių drugių plazdėjimas, vėjo, sniego, šlapdribos ar lietaus pavidalas nežino esąs mirties ar gyvybės pasaulio liudininkas: „Vėjui manęs nereikia, o man... / O aš jį teturiu vieną, kurį gavau vietoj sielos - / Nelaimingą, nervingą, bemiegį... / Bet argi užkasi vėją į žemę, pats pagalvok?2“.

Užrašydamas tai, ko nemato pašaliečio akys, ir tarsi ieškodamas mirties įrodymų, poetas nepaliauja kalbėti apie gyvybę. Galbūt tik taip įmanomas mirusiųjų ir gyvųjų pokalbis – dalyvaujant tarpininkui. „Valhaloje“ dar aiškiau matyti poeto stebėtojo laikysena: užrašinėdamas visa, ką sufleruoja nepažini „Laužiu antspaudą“ erdvė, poetas tampa savo paties instrumentu, ir antroji dalis „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ pradedama pasižadėjimu rašyti šviesiau.

„Patys paprasčiausi burtažodžiai“ pratęsė klaidžiojimo anapusybėje temą, tačiau idėjine bei struktūrine prasme ši knyga labiausiai apgalvota. Galbūt todėl joje geriausiai slepiasi ir pats poetas. „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ aprėpia tris poetinių apeigų dalis: „Statulos“, „Kalbelės“ bei „Mokymasis skaičiuoti“.

Eilėraščių ciklas, prakalbinantis skulptūras, poetą pasitelkia kaip kalbos instrumentą. „Statulose“ autorius tarsi apsėstasis prabyla Trakų gatvėje balkoną laikančiu Atlantu, Pirčiupių motina ar Angelu Bernardinų kapinėse. „Kalbelės“ artimos mantrai ar maldai – tai žodiniai burtai, žaidžiantys skambesiu ir savęs raminimo galia. „Mokymasis skaičiuoti“ – ciklas ištikimiausias pirmosios knygos užduotoms rašymo / skaitymo taisyklėms. Ir atviriausias, jautriausias (nors galbūt ir labiausiai autoriaus nugludintas tekstas). „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ – poetinės apeigos, kuriose tęsiasi poeto-keliautojo-stebėtojo-tarpininko vaidmuo, tačiau „Valhaloje“ po bandymo prisijaukinti anapusinį pasaulį, taip pat mėginama žengti toliau: „Tau palieku įpusėtą pūgą žodžiais rašytą [...] Iš drobių ir posmų lukštenkis. Ir nerk, po velnių, į šviesą“3.

„Ryšys su vadaviete“ – stipriausias trilogijos akcentas. Nuo tekstinių išbandymų grįžtama į išpažinties, stebėtojo užrašų, ieškojimo erdves. Tačiau pasikeičia pagrindinis turinio dėmuo: jeigu pirmojoje knygoje kalbėta apie žmogaus ir mirties susidūrimą, antrojoje – apie poeto ir mirties sąveiką, tai trečioji aštrina poeto ir žmogaus briaunas: „Iš kur jam žinoti, kas yra skausmas?.. / Nei minčių, nei minučių, nei kaulus / Skalaujančio lapkričio... / Tik nuoga esmė.4“.

Žmogiškas nusivylimas, kurio priešpriešoje – poetas-kareivis, poetas-pasiuntinys, pasiryžęs paaukoti savo žmogiškąjį pavidalą: „Mūšyje uniformų nieks netausoja - / Ją vėliau nusimesiu ir aš“5. Paskutinė trilogijos dalis tarsi ramus susitaikymas, kai Stankevičiaus aprašytas ir, be abejo, (iš)gyventas stebėtojas pasiaukoja. Ir tai, ką Marčėnas užrašė ant „Laužiu antspaudą“ viršelio : „[...] poezijos rašymas yra jo gyvenimas ir bus jo mirtis.“ – pranašiškai tampa tikru antspaudu.

Po „Valhalos“ viršeliu sugulusios trys R. Stankevičiaus poezijos knygos išryškino kūrėjo prasminį, teminį ir siužetinį nuoseklumą. „Laužiu antspaudą“, „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ ir „Ryšys su vadaviete“ turėjo individualią struktūrą, autonomišką pasakojimą, skirtingas formas bei kryptis, o „Valhaloje“ jos tapo vientisa istorija, naujai ir iš naujo perdėliojančia įtampas, pauzes, atsikvėpimus. Trilogijos audinys „Valhala“ sujungė jautrų, atidų, viską užsirašinėjantį „Laužiu antspaudą“ subjekto stebėjimą(si), save įtikinantį, tačiau taip pat ir raminantį pasiryžimą „Pačiuose paprasčiausiuose burtažodžiuose“, žmogaus ir poeto kovą bei susitaikymą su likimu, pašaukimu, o gal vis tik nuosprendžiu, siekiant išsaugoti nuolat trūkinėjantį „Ryšį su vadaviete“.

O kur toliau? Juk ir paties darsyk pasižadėta: „Nuo šiandien – jokių eilėraščių - / Jokių pasninkų, įžadų, meilės pažadų, / Pasaulio matavimų žingsniais - / Nuo šiandien - tik vėjas - / Seniausios kartos anestetikas - / Pučia ir pučia į viską, kas skauda“6. 

1 „Laužiu antspaudą“, p. 7.

2 „Tarpinės stotys. Nuomaris“, p. 68.

3 „Agonija Getsemanės sode“, p. 169.

4 „Nuo čia – atsimenu“, p. 231.

5 „Ryšys su vadaviete“, p. 266.

6 „Adventas“, p. 268.