Tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente kartojama, kad žmonės – veidmainiai, tad neverta tikėtis, kad popiežiaus akivaizdoje jie nustotų tokie būti. Taip portalui LRT.lt sako filosofas, politologas, humanitarinių mokslų daktaras ALVYDAS JOKUBAITIS.

Kaip teigia jis, krikščionybė Lietuvai davė daugiausia, kas pasiekiama žmogui, – šventuosius: „Eiliniai Lietuvos tikintieji yra melagiai, veidmainiai, o dažnai net ir dar blogiau, bet tokie yra visi žmonės. Krikščionybė moko stotis ant kojų po nuopuolio. Ir tai aktualu ne tik lietuviams.“

EPA nuotrauka

Bažnyčia tikintiesiems – tarpininkas

Tikintiesiems neturi būti labai svarbu rūpintis religijos padėtimi, juk jie – ne sociologai, sako Alvydas Jokubaitis. Jo teigimu, tikinčiajam reikia rūpintis sielos išganymu ir šalia esančiais žmonėmis, kurie vadinami „artimais“: „Tikintysis pirmiausia turi rūpintis tais, kurie yra šalia jo, o ne abstrakcijomis. Be to, Naujajame Testamente nėra žodžio „visuomenė“ ir nekalbama apie Lietuvą. Bažnyčia nėra politinė partija ir kuo daugiau pirkėjų ieškanti parduotuvė. Artėjant naujam Kristaus atėjimui, kaip žinia, bus likę nedaug tikinčiųjų. „Pirmiausia turi ateiti atkritimas ir apsireikšti nedorybės žmogus, pražūties sūnus, prieštarautojas“ (2 Tes 2:3). Kai į religija žiūrime iš išorinės perspektyvos, ji atrodo kitaip negu iš vidaus.“

Nors kartais galima išgirsti diskusijų apie tai, kokią įtaką pasaulyje ir atskirose šalyse turi Bažnyčia, A. Jokubaitis tvirtina, kad šie klausimai neturėtų būti svarbūs. „Žmonės apie tai nemąsto paskutinę gyvenimo dieną, kai palieka visuomenę, šeimą ir mylimuosius. Mes dažnai negalime susitvarkyti su savimi, o norime tvarkyti pasaulį. Tai vienas didžiausių dabartinio Lietuvos ir viso pasaulio politinio gyvenimo absurdų“, – svarsto filosofas.

Paklaustas, su kokiais iššūkiais susiduria Bažnyčia, A. Jokubaitis sako, jog vienas didžiausių – žmonėms sunku patikėti, kad už matomo pasaulio yra nematomas Dievas: „Dievu tiki tik tie, kurie mano, kad Jis yra. Kai žmogus stovi prieš Dievą, nelieka draugų ir mylimųjų. Bažnyčia tikintiesiems yra tarpininkas, lengvai apaugantis kultūriniais ir istoriniais prietarais bei kitomis blogybėmis.“

Krikščionybė – labai apolitiška

Kalbėdamas apie lietuvius, filosofas A. Jokubaitis primena dažną pasakymą, kad lietuviai – paskutiniai Europos pagonys. „Kartu su krikščionybe jie gavo tris viename – graikų, Romos ir Jeruzalės – kultūras. Įsisavinti šias tris galingas kultūras labai sunkus uždavinys. Nemanau, kad lietuviai su juo sėkmingai susitvarkė. Viskas gana paviršutiniška“, – aiškina pašnekovas.

Visgi, priduria A. Jokubaitis, krikščionybė Lietuvai davė daugiausia, kas pasiekiama žmogui, – šventuosius: „Eiliniai Lietuvos tikintieji yra melagiai, veidmainiai, o dažnai net ir dar blogiau, bet tokie yra visi žmonės. Krikščionybė moko stotis ant kojų po nuopuolio. Ir tai aktualu ne tik lietuviams.“

Kaip pabrėžia filosofas, krikščionybė yra labai apolitiška. „Į krikščionių Bažnyčią ateinama ne politinių uždavinių spręsti, o gelbėti savo sielą, surasti dvasios ramybę ir ryšį su kitais. Būdama stipriai apolitiška, krikščionybė sukūrė analogų neturinčią respublica perfecta. Net atskirta nuo valstybės, krikščionybė valdo sielas. Todėl negaliu kalbėti apie, pavyzdžiui, Lietuvos valdžios žmonių vidinį „aš“ ir nežinau, kas slypi po jų kaukėmis. Gali būti, kad jie netikėtai nubunda ir nebesupranta, kas čia vyksta ir kokia jų visų darbų prasmė“, – tvirtina A. Jokubaitis.

Popiežiaus vizito metu žmonės nepasikeičia

Paklaustas, ar tokie renginiai, kaip popiežiaus vizitas Lietuvoje, netampa galimybe kai kuriems asmenims viešai demonstruoti pseudotikėjimo, A. Jokubaitis primena, kad tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente yra kartojama, kad žmonės – melagiai ir veidmainiai: „Nemanau, kad popiežiaus vizito akivaizdoje lietuviai nustotų tokie būti. Jei krikščionys ir nėra asmens sąvokos kūrėjai, tai yra bent įtvirtintojai. Ką reiškia lotyniška persona? Ji reiškia „kaukę“. Asmenys, arba personos, visada yra visuomene vadinamo spektaklio dalyviai. Dievas tai mato.“

A. Jokubaitis, kalbėdamas apie Bažnyčios ir modernėjančio pasaulio santykį, teigia, kad visa ko pabaigoje apie tai negalvojama. „Tą dieną, kai trauksimės iš šio pasaulio, mums nerūpės, kiek modernesni tapome už savo protėvius. Savo mirties valandą mes nebūsime pažangesni už tuos, kurie neturėjo kompiuterio ir automobilio“, – tikina filosofas.

Virginija Sližauskaitė, LRT.lt

lrt