Helen Keefe nuotrauka

Man atrodo, kad tikrasis popiežiaus susitikimas su jaunimu vyko Kauno arkikatedroje. Mes, žurnalistai, įsiveržėme Akatisto maldos viduryje ir kunigams, seminaristams, vienuoliams ir vienuolėms vis dar giedant bizantinę maldą Mergelei Marijai, aplink jautėsi pakylėtas bruzdėjimas. Tai buvo ne išsiblaškęs, o džiugaus laukimo kupinas bruzdesys. Pagalvojau, kad būtent čia susirinko jaunos širdys, čia buvo susitelkusios vaikų akys.

Br. Dovydas iš Palendrių benediktinų vienuolyno dalinosi, jog klausydamas popiežiaus jautė tėvišką rūpestį. Popiežius ragino neprarasti ilgesio, nenustoti trokšti Dievo. Mes matome, kaip šiais laikais žmonės alksta, ir šį alkį bando užpildyti muzika, šokiais, filmais, vakarėliais, pirkdami daiktus ar vartodami alkoholį. Bandoma nuolat save užimti, bet viduje vis tiek lieka tuštuma. Tad mūsų, sako br. Dovydas, pašvęstojo gyvenimo atstovų, pareiga yra ne tik savyje išlaikyti Dievo ilgesį, bet ir parodyti kitiems, kad tai, ko jie alksta, yra Dievas. Parodyti, kad tik Dievas gali užpildyti mūsų tuštumą, parvesti namo ir suteikti ramybę.  

EPA nuotrauka

Šv. Jono apaštalinė sesuo Monika sakė, jog jai susitikime visai nesinorėjo ploti ar kelti triukšmo, kurio Kauno katedroje įžengus popiežiui netrūko. Kai tikrai ramu, nesinori šūkauti, sakė sesuo. Popiežius kalbėjo apie motinystę ir tėvystę, kvietė vienuoles būti mamomis. „Nenoriu vartoti žodžio motina, noriu sakyti mama. Man labai patiko, kai popiežius sakė, kad mes esame Bažnyčios kaip mamos paveikslas, ir taip pat Marijos, kuri yra mama, paveikslas. Kaip sakė popiežius, formalumas trukdo. Paprastas priėjimas prie žmogaus yra mūsų pašaukimo ir džiaugsmo raktas“, – dalinosi s. Monika.

Prieš kalbėdamas visiems susirinkusiesiems, popiežius užsuko į Švč. Sakarameto koplyčią. Įėjęs ten surado belaukiančias kontempliatyvių vienuolijų seseris. Visi likusieji bažnyčioje matėme tik popiežiaus veidą ekrane ir labai daug ekspresijos – kalbėdamas jis tikrai neskaitė iš lapo, keletą kartų net stripriai užsimojo rankomis.

Helen Keefe nuotrauka

Sesuo Der Marija iš Betliejaus Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iš Šv. Bruno vienuolyno pasakojo popiežių sakius, kad kontempliatyvieji yra labai pavojingi pasauliui, nes savo malda jie kelia pavojų velniui. Kai jie su meile Dievui aukoja savo mažus sunkumus, savo kryželius, jie stipriai smogteli piktajam, dėl to jisai visada dreba. Kontempliatyviųjų vienuolių gyvenimą jis lygino su lietuvių partizanų gyvenimu. Sakė, kad seselės panašios į partizanus, nes kaip ir jie kovoja slaptai, bet atlieka labai svarbų darbą: jos kovoja pirmosiose gretose, todėl turi atremti pačius stipriausius smūgius.  

EPA nuotrauka

Sesuo Der Marija sakė, jog, užėjęs į koplyčią, popiežius kalbėjo kaip tėvas vaikams, seserys pajuto tėvišką artumą. Kalbėdamas visiems popiežius ragino tarnauti, nesėdėti, nesiilsėti, bet eiti į Dievą ir į žmones „Mums kaip kontempliatyviesiems rodė tabernakulį ir Mariją. Sakė būti Marijos ikonomis, būti motinomis ir tėvais“, – pasakojo vienuolė. 

Po susitikimo paklausiau kun. Algirdo Akelaičio, kas čia ką tik įvyko. Man pasirodė kaip koks artimo rato šeimos susitikimas. Kunigas tam gana griežtai paprieštaravo: „Nemanau, kad čia vyko šeimos susitikimas. Mes, kaip Bažnyčia, esame Kristaus kūnas ir tame kūne kiekvienas narys turi tam tikrą atsakomybę. Popiežiui buvo svarbu susitikti, kad šitas kūno narys tinkamai veiktų, nes jei bent vienas kūno narys netinkamai veikia, visam kūnui šakės. Jam buvo svarbu mus sutikti, nes krizės Bažnyčią užpuolė būtent per šitą organą – per kunigus ir pašvestuosius. Šitam kūno organui reikia palaikymo.“

Helen Keefe nuotrauka

Pasak A. Akelaičio, tai nebuvo tik kunigų ir pašvęstojo gyvenimo atstovų susitikimas: „Popiežiaus pirmi žodžiai buvo: „Už jūsų matau kankinius.“ O aš maniau, kad pasakys, jog už mūsų mato parapijas, nes tai taip pat būtų tiesa. Nė vienas čia nesusitiko su popiežiumi tik asmeniškai. Už manęs stovi mano klebonas, o už klebono stovi jo parapija.“

S. Roza iš Gailestingojo Jėzaus kongregacijos priminė, jog popiežius perspėjo dėl liūdesio: „Jei mes esame nelaimingi, nedžiaugsmingi, tai yra ženklas, kad esame prisirišę prie pasaulio. Išeitis – kasdien susitikti Jėzų adoracijoje.“

Popiežius sakė, jog dvasinis liūdesys yra liga, kuri ištinka, kai žmogus nėra pamilęs Viešpaties. Popiežius prašė: kai imate liūdėti, susiraskite išmintingą kunigą, vienuolį ar vienuolę. Jų išmintis kyla ne iš universitetinių žinių, bet dėl to, kad jie sugebėjo eiti meilės Dievui keliu.

Helen Keefe nuotrauka

Kai Šventasis Tėvas pasakė, kad esame pašaukti meilei, o ne būti funkcionieriais, Kauno katedroje nuaidėjo plojimai. Funkcionieriai nėra arti žmonių, jie užsiima kitais darbais, o dvasininkams ir vienuoliams reikia apaštališko uolumo dėl žmonių, kuris kyla iš santykio su Dievu – santykio veidas į veidą – užsimezgančio prie tabernakulio. Ten pat reikia kviesti ir žmones. Ką daryti jei jie neateina? Eiti ir juos surasti – nesiskųsti, o būti šalia ir juos kviesti.

Popiežius Pranciškus priminė, kad „kiekvienas turime stengtis įžvelgti unikalų ir nepakartojamą Dievo planą savo gyvenimui. Jis į mus sudėjo savo lūkesčius, o mes į jį sudedame savo viltį. Šis „mes“ apima ir kartu pranoksta kiekvieno individualų „aš“. Viešpats mus kviečia, nuteisina ir pašlovina kartu, o kartu su mumis – visą kūriniją“.